Skirtingi romantizmo veidai: Fanny Mendelssohn-Hensel, Felix Mendelssohnas ir Hugo Wolfas

„Romantizmo soduose: Mendelssohnai ir Wolfas“ – taip pavadintas koncertas Lietuvos nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje klausytoją nukėlė į XIX amžiaus kamerinės muzikos pasaulį, kuriame romantizmo samprata skleidėsi skirtingais pavidalais. Programoje susitiko Hugo Wolfas, Fanny Mendelssohn-Hensel ir Felix Mendelssohnas – trys kompozitoriai, kurių kūryboje romantinė vaizduotė įgauna savitą estetinę kalbą. Vienoje programoje sugretinti jų kūriniai leido romantizmą išgirsti ne kaip vientisą stilių, bet kaip skirtingų temperamentų ir muzikinių pasaulėjautų erdvę.

Koncertą pradėjo Hugo Wolfo „Itališkoji serenada“ styginių kvartetui, sukurta 1887 metais. Šis kūrinys užima ypatingą vietą Wolfo kūryboje, nes kompozitorius, pirmiausia žinomas dėl savo dainų, čia romantinį muzikinį mąstymą išreiškia instrumentinėje terpėje. „Itališkoji serenada“ nėra didelės apimties kompozicija, tačiau joje itin svarbūs teminis charakteris, ritminis gyvumas ir spalva. Muzikinė medžiaga prisodrinta itališkosios commedia dell’arte nuotaikų – grakšti, šmaikšti, vietomis elegantiškai teatrališka, tačiau pro šį žaismingumą prasiskverbia ir subtilus melancholijos atspalvis.

Valstybinis Vilniaus kvartetas kūrinį pateikė lengvai ir skaidriai, išryškindamas jo ritminį charakterį bei melodinių intonacijų žaismingumą. Dalia Kuznecovaitė, Algirdas Šochas, Kristina Anusevičiūtė ir Viktor Rekalo muzikavo kaip vienas organizmas, tačiau kiekvienam balsui paliko savos spalvos ir charakterio. Čia pravertė ir ilgametė ansamblio sceninė patirtis – greitai kintanti muzikinė medžiaga neprarado nei krypties, nei lengvumo, o teatrališkumas nevirto išoriniu efektu.

Po šios žaismingos Wolfo serenados Fanny Mendelssohn-Hensel Styginių kvartetas Es-dur atvėrė visai kitokią muzikinę erdvę. Kompozitorės kūrybinis palikimas ilgą laiką egzistavo jaunesniojo brolio Felixo šešėlyje, tačiau jos muzikoje girdėti savitas harmoninis pojūtis, subtilus formos valdymas ir individualus temperamentas. 1834 metais sukurtame Styginių kvartete romantizmo estetika neapsiriboja emocine išraiška – ji skleidžiasi per kontrastų dermę, teminių idėjų transformacijas ir nuolat kintantį vidinį muzikos judėjimą.

Čia Vilniaus kvarteto muzikavimas įgavo kitokį pobūdį. Wolfo serenadoje vyravusį lengvumą pakeitė didesnė koncentracija į melodinių linijų sąveiką, temų plėtotę, faktūros ir dinamikos kaitą. Atlikėjai vienas kito klausėsi ne tik siekdami ansamblinio tikslumo – iš šio įsiklausymo formavosi pati kūrinio tėkmė. Kiekvienas balsas išliko savarankiškas, tačiau nė vienas nesiekė dominuoti. Tokia pusiausvyra leido muzikinei formai rastis tarsi čia pat – iš frazių, atsakymų, įtampų ir jų atoslūgių.

Antrojoje popietės dalyje prie Vilniaus kvarteto prisijungė jaunosios kartos fortepijoninis duetas – seserys Kaja ir Klėja Kašubaitės. Nors jos dar labai jaunos, sceninė patirtis jau nemaža: pianistės yra koncertavusios Berlyno filharmonijoje ir „Konzerthaus“, Niujorko „Carnegie Hall“, Hamburgo filharmonijoje, Varšuvos Karalių rūmuose, Briuselio senojoje rotušėje, taip pat Lietuvos ir Ukrainos filharmonijose. Nuo 2022 metų seserys gyvena Berlyne, studijuoja Berlyno menų universitete, tobulinasi tarptautinėse muzikos akademijose. Jų biografijose – daugiau kaip šimtas pirmųjų vietų ir 28 „Grand Prix“ solo bei fortepijoninio dueto konkursuose, tarptautinės stipendijos, rezidencijos, pasirodymai su orkestrais ir kameriniais ansambliais. Už meninius pasiekimus ir Vilniaus vardo garsinimą Kaja ir Klėja apdovanotos Vilniaus miesto savivaldybės „Mažuoju Kristoforu“.

Tačiau scenoje kur kas įdomiau buvo ne skaičiuoti jų laimėjimus, o stebėti, kaip dvi jaunos pianistės klausosi viena kitos ir styginių kvarteto. Kartu su Vilniaus kvartetu jos atliko Carlo Burchardo aranžuotę Felixo Mendelssohno Styginių oktetui Es-dur, op. 20. Originalus kūrinys, sukurtas vos šešiolikmečio Mendelssohno, iki šiol stebina formos preciziškumu, ritminiu gyvumu ir skaidria faktūra. Burchardo aranžuotėje aštuonių styginių skambesį pakeičia styginių kvarteto ir fortepijono keturiomis rankomis derinys, todėl pažįstama muzika įgauna kitokią tembrinę perspektyvą.

Pirmojoje dalyje – Allegro moderato, ma con fuoco – Kašubaičių muzikavime labiausiai žavėjo gyvas pulsas ir lengvumas. Fortepijonas nesistengė nustelbti styginių – priešingai, seserys jautriai įsiliejo į bendrą skambesį, reagavo į kvarteto frazes ir jų judėjimą. Jaunatviška energija čia buvo natūrali Mendelssohno muzikos sąjungininkė: ji skatino judėti pirmyn, tačiau neužgožė ansamblinio klausymosi.

Andante pareikalavo kito santykio su garsu. Čia svarbesni tapo frazės kvėpavimas, tembriniai niuansai ir dinaminė kaita. Kašubaičių skambesys išliko skaidrus, tačiau įgavo daugiau šilumos ir ramybės. Buvo gražu girdėti, kaip jaunos pianistės nesistengia kiekvienos frazės paversti įvykiu, o leidžia muzikai tekėti ir pačiai auginti emocinę įtampą.

Scherzo vėl sugrąžino judėjimo džiaugsmą. Čia seserims, regis, ypač artimas buvo Mendelssohnui būdingas lengvumas – greita reakcija, gyva artikuliacija, beveik žaidybinis ritminis judėjimas. Net intensyviausiuose epizoduose muzika neprarado oro. Finaliniame Presto šis polėkis dar sustiprėjo: tankėjanti faktūra ir kontrapunktinis judėjimas vedė į kulminaciją, kurioje jaunatviška pianisčių energija natūraliai susitiko su Vilniaus kvarteto patirtimi.

Svarbi šios interpretacijos atrama buvo Vilniaus kvarteto profesionalumas ir ekspresija. Ypač išsiskyrė pirmojo smuiko Dalios Kuznecovaitės atlikimas – sodrus tembras, artikuliacinis tikslumas ir išraiškingai formuojama frazė. Jos vedama melodinė linija suteikė muzikai kryptį, o dinaminiai pokyčiai natūraliai įsiliejo į bendrą tėkmę. Visas kvartetas išlaikė faktūros skaidrumą ir dramaturginį vientisumą, tačiau nebuvo vien patikimas jaunųjų pianisčių „pagrindas“. Tarp dviejų skirtingų atlikėjų kartų vyko gyvas muzikinis dialogas: Kašubaičių spontaniškumas ir jaunatviškas polėkis susitiko su kvarteto profesine branda bei kamerinio muzikavimo patirtimi.

Šiame koncerte įdomiai susitiko ir dvi Mendelssohnų šeimos kūrybinės linijos. Fanny Mendelssohn-Hensel ir Felixo Mendelssohno muzikoje atsiskleidžia skirtingi temperamentai: Fanny kvartete ryškesni refleksyvumas, harmoninis jautrumas ir emocinė koncentracija, o Felixo oktete – jaunatviška energija, skaidrumas ir veržlus judėjimas. Hugo Wolfas į šį šeimos dialogą įnešė dar kitą spalvą – vėlyvesnio romantizmo dėmesį momentinei nuotaikai, charakteriui ir tembrui.

Todėl trijų kompozitorių sugretinimas leido išgirsti ne tiek vieną „romantizmo kalbą“, kiek jos kaitą ir skirtingas galimybes – nuo Mendelssohnų muzikai būdingo formos skaidrumo ir vidinės koncentracijos iki spalvingesnės, teatrališkesnės Wolfo raiškos. Ne mažiau svarbus pasirodė ir skirtingų atlikėjų kartų susitikimas: Valstybinio Vilniaus kvarteto kamerinė branda ir Kajos bei Klėjos Kašubaičių jaunatviškas atvirumas muzikai.

Tad „Romantizmo sodai“ šįkart buvo ne vien graži koncerto metafora. Juose iš tiesų tilpo labai skirtingi romantizmo pavidalai – introspekcija ir teatrališkumas, melancholija ir žaismė, brandi kamerinė patirtis ir dar labai jaunas muzikavimo džiaugsmas.

***

Lietuvos nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje surengtame koncerte „Romantizmo soduose: Mendelssohnai ir Wolfas“ susitiko skirtingi XIX amžiaus romantizmo pasauliai – Hugo Wolfo teatrališkumas, Fanny Mendelssohn-Hensel refleksyvumas ir Felixo Mendelssohno jaunatviškas polėkis. Valstybinio Vilniaus kvarteto kamerinė branda ir jaunųjų pianisčių Kajos bei Klėjos Kašubaičių muzikinis atvirumas leido šiuos skirtumus išgirsti ne tik kaip istorinius ar stilistinius, bet ir kaip gyvą skirtingų atlikėjų kartų dialogą.

Abstract

Different Faces of Romanticism

The concert In the Gardens of Romanticism: The Mendelssohns and Wolf at the Lithuanian National Philharmonic brought together three distinctive musical worlds: Hugo Wolf’s theatricality, Fanny Mendelssohn-Hensel’s introspective expression, and Felix Mendelssohn’s youthful energy. The artistic maturity of the Vilnius String Quartet and the musical openness of the young piano duo Kaja and Klėja Kašubaitė transformed these stylistic contrasts into a vivid dialogue between different generations of performers.