Jurgis Aleknavičius: tarp baroko skaidrumo ir romantizmo gelmės
Jurgio Aleknavičiaus koncertas, vykęs š. m. balandžio 12 d. nuostabioje „Organum“ salėje, tapo vientisu, konceptualiai nuosekliu muzikinės dramaturgijos pasakojimu, kuriame skirtingų epochų ir stilių kūriniai buvo sujungti į organišką interpretacinę visumą. Ypač palankiai visą koncerto skambesį veikė „Organum“ salės akustika – skaidri, tačiau kartu šilta ir natūraliai subalansuojanti fortepijono spektrą, leidusi atsiskleisti tiek subtiliausioms tembrinėms gradacijoms, tiek intensyviausiems dinaminės kulminacijos momentams.
Programos dramaturgija – nuo barokinio skaidrumo iki vėlyvojo romantizmo monumentalumo – buvo ne tik repertuarinis pasirinkimas, bet ir nuosekliai išplėtota interpretacinė koncepcija: parodyti fortepijono raidos kelią kaip besikeičiančių estetinių paradigmų grandinę, kartu išryškinant kiekvieno kompozitoriaus savitą muzikinę kalbą.
Koncerto pradžioje skambėjusios Domenico Scarlatti sonatos K. 162, K. 472 ir K. 425 pasižymėjo išskirtiniu artikuliaciniu tikslumu ir ritmine disciplina. J. Aleknavičius čia meistriškai išryškino barokinės motorikos logiką – aiški struktūrinė artikuliacija buvo derinama su gyvu, retoriškai lankstomu muzikiniu pasakojimu. Net ir itin virtuoziškuose pasažuose išliko skaidri polifoninė logika, leidusi išgirsti D. Scarlatti muzikos architektūrinį mąstymą, o ne vien tik virtuozišką paviršių.
Ispaniškosios programos dalyje – Isaac Albéniz ir Manuel de Falla kūriniuose – pianistas atsiskleidė kaip subtilios spalvinės dramaturgijos meistras. Albénizo „Córdoba“ buvo interpretuojama su subtiliai sluoksniuota harmonine ir tembrine dinamika, perteikiančia jutiminį Andalūzijos muzikos pasaulio spalvingumą. Manuelio de Fallos „Noktiurnas f-moll“ ir „Andalūziška serenada“ skambėjo kaip intymūs, rafinuotos lyrikos epizodai, kuriuose svarbiausiu elementu tapo subtilus garso pustonių jautrumas. Tuo tarpu „Siaubo šokyje“ iš baleto „Meilė burtininkė“ bei „Ispaniškame šokyje Nr. 1“ iš operos „Trumpas gyvenimas“ Jurgis Aleknavičius įtaigiai valdė kontrastą tarp ritminės energijos, ekspresijos proveržių ir griežtos formos logikos, išvengdamas bet kokio paviršinio „ispaniško efekto“ ir išryškindamas kūrinių vidinę įtampą.
Ypač įsimintinas buvo Frédérico Chopino Sonatos Nr. 3 h-moll op. 58 atlikimas – Jurgio Aleknavičiaus rečitalio kulminacinis taškas. Šiame monumentaliame kūrinyje pianistas atskleidė brandžią formos architektonikos pajautą, kur kiekviena dalis organiškai įsiliejo į vientisą dramaturginę liniją. Pirmoje dalyje išryškėjo aiškiai valdoma tematinė hierarchija, kuri leido klausytojui sekti muzikos eigą be jokio perteklinio dramatizavimo. Antra dalis – „Scherzo“ – pasižymėjo preciziška ritmine energija, o trečioji dalis įgavo kontempliatyvų, beveik sustabdytą laiką. Finalas buvo atliktas kryptingai, su racionaliai valdoma kulminacija ir išlaikyta vidine pusiausvyra, išlaikant saikingo stilistinio balanso principą.
Visoje programoje nuosekliai atsiskleidė esminė Jurgio Aleknavičiaus interpretacinė savybė – gebėjimas preciziškai įsigilinti į skirtingų kompozitorių stilistines intencijas, subtiliai išryškinant jų muzikinės kalbos vidinę logiką. Tai atlikėjas, kuris neprimeta asmeninio efekto, bet išgrynina kiekvieno kūrinio struktūrinį ir ekspresinį branduolį, leisdamas muzikai kalbėti jos autentiška, individualia kalba.
Publika šį vakarą reagavo itin jautriai ir entuziastingai – po oficialios programos ji neleido atlikėjui užbaigti koncerto įprasta tvarka, o gausūs, ilgi plojimai virto natūraliu reikalavimu sugrįžti į sceną. Šis ryšys tarp atlikėjo ir salės neatrodė formalus – veikiau kaip natūraliai susiformavusi bendro klausymo patirtis. Atsidėkodamas už šiltą priėmimą, Jurgis Aleknavičius atliko bisą – Sergejaus Liapunovo „Lopšinę“ („Berceuse“) iš 12 transcendentinių etiudų op. 11 Nr. 1, kuri organiškai pratęsė vakaro estetinę kryptį, įvesdama klausytojus į dar vieną subtilios kontempliacijos būseną.
Ši interpretacinė koncepcija ypač ryškiai atsiskleidė bisiniame kūrinyje, kuriame preciziškai valdoma artikuliacija ir natūralus tempo plastiškumas leido įtaigiai perteikti „lopšinės“ supavimo efektą. J. Aleknavičiaus interpretacijoje išryškėjo ne tik techninis balanso tarp melodinės linijos ir arpedžiuoto akompanimento skambesio valdymas, bet ir subtilus laiko tėkmės „kvėpavimas“, sukūręs vientisą, hipnotiškai raminančią garsinę erdvę. Pianistas ypač įtikinamai atskleidė šio etiudo esmę – ne išorinio virtuozinio efekto siekį, bet vidinės ramybės ir nuolat kintančios judesio tėkmės dermę.
Svarbu pažymėti ir tai, kad pianistas Jurgis Aleknavičius aktyviai derina koncertinę veiklą su pedagoginiu darbu: jis dėsto specializuotą fortepijoną Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, kur yra subūręs gausią ir nuosekliai ugdomą mokinių klasę. Ši paralelinė veikla liudija ne tik jo profesinį autoritetą, bet ir gebėjimą harmoningai derinti intensyvią koncertinę veiklą su kryptingu jaunųjų pianistų ugdymu, perduodant sukauptą interpretacinę ir techninę patirtį naujajai atlikėjų kartai.
Nuotrauka Aldonos Radvilaitės
Susiję nariai
Ala Bendoraitienė
Pianistė, LMTA koncertmeisterė-ekspertė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja metodininkė