La Vida Breve: muzika sustabdytam laikui

Koncertas „La Vida Breve“, kuriame pasirodė smuikininkė Sihana Badivuku ir pianistė Vaida Kirvelytė, vyko gegužės 6 d. „Organum“ koncertų salėje. Jis paliko įspūdį ne kaip tradicinis kamerinės muzikos vakaras, bet kaip itin konceptualiai suformuota meninė refleksija apie atmintį, vidinę melancholiją ir trapų žmogaus laikinumą. Pats koncerto pavadinimas — „La Vida Breve“ (liet. „Trumpas gyvenimas“) — tapo ne vien nuoroda į Manuelio de Fallos kūrinį „La vida breve“, bet platesniu egzistenciniu leitmotyvu, jungusiu visą programą į vientisą emocinę dramaturgiją. Tai buvo koncertas apie praeinančią akimirką, apie atmintį, kuri muzikoje tampa ilgesnė už patį gyvenimą.

Svarbų vaidmenį šios atmosferos kūrime atliko ir vakaro vedėja, muzikologė Dalia Tarailaitė-Sverdiolienė. Jos profesionalūs, muzikologiškai tikslūs kūrinių pristatymai neapsiribojo vien informaciniu komentaru — jie subtiliai įvedė klausytoją į kiekvieno kūrinio estetinį ir emocinį pasaulį, padėdami formuoti vientisą vakaro dramaturgiją.

D. Tarailaitės-Sverdiolienės kalbėjimas išlaikė retą balansą tarp akademinio tikslumo ir gyvo santykio su publika, todėl koncertas įgavo ne tik muzikinio atlikimo, bet ir apmąstytos kultūrinės patirties pobūdį.

Vaida Kirvelytė yra viena ryškiausių Lietuvos pianisčių, kurios meninis kelias anksti įgavo profesionalų mastą — pirmąjį rečitalį ji surengė būdama dvylikos metų, yra daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė, tarp jų — „Virtuosi per musica di pianoforte“ absoliuti nugalėtoja ir „Palma d’Oro“ konkurso specialaus prizo laureatė. Studijos Maskvos P. I. Čaikovskio konservatorija ir Miuncheno aukštoji muzikos mokykla suformavo jos europietiškai plačią interpretacinę mąstyseną. Šiandien V. Kirvelytė dėsto Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, aktyviai koncertuoja ir dalyvauja tarptautinių konkursų žiuri veikloje. Jos pianizmui būdingas subtilus garso spalvų valdymas, poetinė frazuotė ir struktūrinis mąstymas, kuriame emocija visada susieta su forma.

Sihana Badivuku yra Kosovo albanų smuikininkė, anksti pradėjusi muzikinį kelią — šešerių metų. Ji mokėsi pas savo tėvą Hyseni Badivuku, vėliau studijavo pas žymius pedagogus prof. Vanco Stoilkovą, prof. Blagoją Dimčevskį ir prof. Pavelą Vernikovą. Jos akademinis kelias apėmė Maskvos P. I. Čaikovskio konservatorija ir Detmoldo muzikos akademija. S. Badivuku aktyviai koncertuoja tarptautiniuose festivaliuose, dalyvauja kamerinės muzikos projektuose, kuria ansamblius ir dirba su jaunaisiais atlikėjais. Jos interpretacijoms būdingas itin organiškas frazės kvėpavimas, techninis tikslumas ir emocinis atvirumas, leidžiantis muzikai skleistis be stilistinio dirbtinumo.

Ypatingą svorį vakarui suteikė ir dedikacinis aspektas — koncertas skirtas studijų draugų prof. Ingrida Armonaitė, Zbignevas Tatolis bei Vaidos Kirvelytės dėstytojo prof. Jurgis Bialobževskis atminimui. Dėl to visa programa įgavo papildomą emocinį atspalvį: muzika čia atrodė kaip atminties ir vidinio dialogo terpė. Net Franz Schubert kūriniuose nuolat tvyrojo atsisveikinimo nuojauta — lyg muzika kalbėtų ne tik apie grožį, bet ir apie jo trapumą.

Vakaro pradžioje skambėję „Impromptu No. 3 in G-flat major“, D. 899, „Moments Musicaux No. 2 in A-flat major“, D. 780 bei „Impromptu No. 4 in F minor“, D. 935 leido iš karto atsiskleisti Vaidos Kirvelytės pianizmo savitumui. Jos interpretacijoje F. Schubertas nebuvo sentimentalus romantikas ar saloninės lyrikos autorius. Atvirkščiai — pianistė subtiliai išryškino vidinį šios muzikos nerimą, jos nuolatinį balansavimą tarp šviesos ir nuojautos, kad ta šviesa tuoj išnyks.

V. Kirvelytės pianizmas išsiskyrė itin rafinuotu garso valdymu. Ypač subtiliai pianistė valdė tylos ir rezonanso pojūtį: frazės nebuvo mechaniškai užbaigiamos, jos tarytum ištirpdavo erdvėje. Tai itin svarbu F. Schuberto muzikoje, kurios dramatizmas dažnai slypi ne kulminacijose, o trapiose pereinamosiose būsenose.

Trečiasis ekspromtas skambėjo beveik kaip sustabdytas laikas — čia pianistė išvengė perdėto rubato ar romantinio manieringumo, vietoje to pasirinkdama skaidrią, kvėpuojančią tėkmę. Tuo tarpu f-moll ekspromte atsiskleidė kita jos interpretacinės asmenybės pusė: dramatinė energija buvo valdoma itin disciplinuotai, nesugriaunant formos architektūros. Net intensyviausiose vietose išliko aiškus harmoninis mąstymas ir polifoninių sluoksnių kontrolė.

Antrojoje F. Schuberto programos dalyje skambėjusi „Grand Duo Sonata for Violin and Piano“ tapo vakaro centrine ašimi. Ši sonata dažnai interpretuojama kaip beveik simfoninio masto kūrinys, ir būtent tokį jos monumentalumą atlikėjos gebėjo atskleisti.

Sihana Badivuku čia pasirodė kaip itin brandi kamerinės muzikos interpretatorė. Jos smuiko garsas pasižymėjo retu balansu tarp techninio tikslumo ir emocinio atvirumo. Ypač išsiskyrė gebėjimas formuoti ilgą muzikinę liniją — frazės niekada nesubyrėdavo į atskirus epizodus, bet organiškai vedė viena į kitą, sukurdamos didelės apimties formos pojūtį.

Pirmojoje dalyje „Allegro moderato“ atlikėjos itin subtiliai išlaikė sonatinės dramaturgijos pusiausvyrą. Tempai nebuvo skuboti, todėl atsiskleidė F. Schubertui būdingas harmoninis klaidžiojimas — nuolatinė tonacinė kaita ir neapibrėžtumas, kuriame muzika tarsi vis ieško stabilaus emocinio centro, bet jo iki galo neranda.

„Scherzo. Presto“ atlikime buvo juntama beveik orkestrinė energija. Čia ypač imponavo ansamblinis tikslumas: ritminiai impulsai tarp fortepijono ir smuiko buvo perduodami su stulbinamu jautrumu, lyg abu instrumentai kvėpuotų viena fraze. Tačiau net virtuoziniuose epizoduose nebuvo jokio efekto dėl efekto — technika visuomet liko pavaldi muzikinei minčiai.

Trečioji dalis „Andantino“ tapo vienu emociškai stipriausių vakaro momentų. Būtent čia atsiskleidė tikrasis šio dueto meninis brandumas. Menininkės nebandė dirbtinai dramatizuoti muzikos; priešingai — leido F. Schuberto melancholijai skleistis natūraliai, vengiant perteklinės ekspresijos. Tylios fortepijono harmonijos ir itin subtiliai vibruojanti smuiko linija kūrė beveik kamerinės išpažinties atmosferą.

Po F. Schuberto monumentalumo ispaniškoji programos dalis neatrodė kaip kontrastas vien spalvine prasme. Veikiau ji veikė kaip emocinis perėjimas nuo vokiško introspektyvumo prie pietietiško temperamento, kuriame melancholija tampa kūniškesnė, ritmiškesnė, labiau susijusi su šokio impulsu.

Manuel de Falla noktiurną Vaida Kirvelytė interpretavo labai struktūruotai, išryškindama subtilų harmoninio kolorito kitimą. Tuo tarpu Isaac Albéniz pjesėse „Granada“ ir „Cordoba“ pianistė itin jautriai perteikė ispaniškai muzikai būdingą ritminio pulso ir melancholijos sambūvį. Čia jos garsinė vaizduotė atsiskleidė visu ryškumu: fortepijonas skambėjo tai lyg gitara, tai lyg tolimo miesto varpai, tai lyg paslaptingas naktinio šokio aidas.

Vakaro kulminacija tapo „Suite populaire espagnole“ ir „Spanish Dance from La vida breve“ interpretacijos. Šiuose kūriniuose duetas įtvirtino ne tik techninį virtuoziškumą, bet ir stulbinamą stilistinį lankstumą.

Sihana Badivuku itin įtaigiai perteikė ispaniškos muzikos vokalinę kilmę — jos smuikas ne tiek „grojo“, kiek dainavo. „Nana“ lopšinėje garsas tapo beveik bekūnis, itin švelnus, o „Polo“ dalyje atsiskleidė temperamentinga, ritmiškai aštri artikuliacija. Vaidos Kirvelytės fortepijonas čia buvo pilnakraujis dramaturginis partneris — ji itin jautriai reagavo į kiekvieną smuiko intonacinį poslinkį, kartu išlaikydama aiškią ritminę struktūrą.

Viso vakaro metu ryškiausiai veikė ne atskiri interpretaciniai sprendimai, o bendras šių dviejų atlikėjų muzikinis mąstymas. Jų ansamblyje nebuvo hierarchijos tarp „solisto“ ir „akompaniatoriaus“. Tai buvo reta kamerinės muzikos situacija, kai abu atlikėjai kuria vieną bendrą kvėpavimą, vieną emocinę erdvę ir vieną dramaturginę mintį.

Todėl „La Vida Breve“ įsiminė ne kaip virtuoziškas koncertas ar reprezentacinis kamerinės muzikos vakaras. Jis veikiau priminė labai asmenišką, intelektualiai subtilų pasakojimą apie atmintį, trapumą ir muziką kaip vieną iš nedaugelio būdų trumpam sustabdyti laiką.

Susiję nariai

Ala Bendoraitienė

Pianistė, LMTA koncertmeisterė-ekspertė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja metodininkė