Viduržemio garsų istorijos: Magdalene Ho, Kornilios Viktoras Michailidis ir LNSO
Šių metų balandžio 11 dienos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje buvo ypatingas dviem aspektais – naujais veidais ir netikėtu meistriškumo proveržiu. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo svečias iš Graikijos Kornilios Viktoras Michailidis, skambino pianistė Magdalene Ho (Malaizija, Jungtinė Karalystė).
Jeigu Magdalene Ho Lietuvai jau pažįstama, nes 2021-aisiais metais laimėjo IX Tarptautinį Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursą, tai Kornilios Viktoras Michailidis pirmąkart viešėjo šalyje ir tapo tikra sensacija.
Koncerto pradžioje skambėjo Emmanuelio Chabrier Rapsodija orkestrui „Ispanija“ – žymiausias šio kompozitoriaus kūrinys, nuotaikingas ir kupinas vietinio folkloro atspindžių. Jau su šiuo kūriniu dirigentas paskleidė savo elegantišką magiją, lengvai valdydamas orkestro grupes ir sukurdamas spalvingą atmosferą. Toliau buvo atliktas Camille‘io Saint-Saënso Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 5 F-dur, op. 103, „Egiptietis“ – didžiulio virtuoziškumo reikalaujantis trijų dalių opusas.
Ho pribloškė tiesiog geležine ištverme, orkestrą pramušančiu kibių pirštų techniškumu, beveik nuožmiu užmoju ir dramaturgijos vientisumu. Koncertas retai skamba dėl sudėtingumo, o Lietuvoje jį girdėjau pirmą kartą. Toks rezultatas pranašauja puikią ateitį pianistei, kuri šiuo metu siekia bakalauro laipsnio Karališkajame muzikos koledže Londone. 2023 metais ji patraukė žurnalo „International Piano“ dėmesį po kelių konkursų pergalių koledže ir ypač po laimėtos I premijos ir trijų specialiųjų prizų Tarptautiniame Claros Haskil pianistų konkurse Šveicarijoje. Jau dabar pianistė koncertuoja su įvairiais Europos simfoniniais orkestrais.
Bisui Ho paskambino Johanneso Brahmso Intermezzo iš op. 118 A-dur Nr. 2. Man jos interpretacija pasirodė daugiau racionali ir neįprasto frazavimo, tarsi specialiai kitaip konstruojama, nors audinys buvo nepriekaištingai išbaigtas dinaminiu požiūriu. Apskritai šios jaunos žvaigždės pasirodymas buvo kitoniškas, įskaitant sceninį įvaizdį, prikaustantis dėmesį ir neabejotinai originalus.
Antroje koncerto dalyje girdėjome du opusus, prisiliečiančius prie graikiškų mitų, todėl buvo dar žavingiau matyti už pulto graikų dirigentą. Michailidis yra baigęs magistrantūros studijas Sibelijaus akademijoje, o 2024 metais laimėjo tarptautinį Tokijo dirigentų konkursą, ir šis faktas savaime yra iškalbingas pasiekimų rodiklis. Be to, kad nuolat diriguoja Ispanijoje (su „Teatro Real“ Madride), Islandijoje, Japonijoje, Prancūzijoje ir Danijoje, Michailidis yra įkūręs ansamblį „Beethoven Now!“ ir Kufonisio klasikinės muzikos festivalį, tapusį kone svarbiausiu Graikijos klasikinės muzikos reiškiniu. Be to, jis užsiima aviacija.
Alberto Rousselo Siuita iš baleto „Bakchas ir Ariadnė“ Nr. 1, op. 43, L 54 – neoklasicistinis kūrinys, kuris, nepaisant jo apibūdinimo kaip visavertės simfoninės muzikos, bent jau man vis tiek prašėsi vizualikos ir baleto šokėjų. Todėl jo amžininko sugretinimas iškart po to pagriežus Maurice‘o Ravelio Siuitą iš baleto „Dafnis ir Chloja“ Nr. 2, M. 57b triuškinančiai parodė Ravelio pranašumą ir genialumą. Vargu, ar esu girdėjusi gyvai geresnį šio opuso atlikimą. Orkestras pakluso lanksčiam dirigento mostui ir kūrė banguojantį, mirgantį ir nepertraukiamą garsų srovių judėjimą bendrame „vandenyne“, iš kurio nuostabiai ryškiai iškildavo soliuojančios partijos, o visi drauge kažkokiais neįtikimai vientisais žingsniais, sutartinai sukūrė aiškų ir stulbinantį grakštumu bei dinamine logika žengimą į kulminaciją. Kažkokios vidinės dirigento magijos vedamas orkestras pasirodė naujomis galiomis ir labai aukštu muzikavimo bei atlikimo lygiu. Kaip galingi pursai žėrinčios kaskados „Karo šokyje“ užliejo sceną ir sukėlė tikrą susižavėjimo audrą. Tikrai nepamirštamas įspūdis.
Magdalenes Ho ir Kornilio Viktoro Michailidžio, dviejų neabejotinų talentų iš prigimimo koncertas tapo išskirtiniu įvykiu šiame sezone.
2026 balandžio 16 d.