XII-asis tarptautinis Marko Skakio festivalis: dar daugiau atradimų (2)

Kovo 21-ąją, tarsi skelbdamas astronominio pavasario pradžią, paskutiniais akordais nuskambėjo XII-asis Marko Skakio festivalis. Prie festivalio įvairovės ir tuo pačiu sėkmės prisideda ir partnerystė su festivaliu „dvyniu“ gimtajame M. Skakio miestelyje Gelezėje (teturinčiame apie 2500 gyventojų). Būtent festivalis dvynys tapo parneriu baigiamajam koncertui, kuriame XVII a. italų vokalinę muziką atiko ansamblis „Cappella Musicale Corradiana“ - 10 dainininkų ir du instrumentalistai (Gaetano Magarelli, vargonai ir Antonella Parisi, viola da gamba), vadovaujami dirigento Antonio Magarelli. Baigiamajame koncerte klausėmės XVI-XVII amžių sandūros italų kompozitorių Felice Anerio, Giovanni Maria Trabaci, Giovanni Francesco Anerio, Girolamo Frescobaldi kūrybos, tačiau centriniu programos kūriniu tapo Marko Skakio (Marco Scacchi) mišios „Missa Quando Sperai“. Šioje programoje įdomu tai, kad Marco Scacchi mokėsi pas minėtąjį Giovanni Francesco Anerio, todėl M. Skakio Mišiose atsiskleidė XVII a. pradžioje vykęs baroko muzikos kalbos, stilistikos virsmas. Ansamblis raiškiai, barokiškai artikuliavo ir intonavo kiekvieną frazę, tobulai atskleidė sudėtingus polifoninius Mišių audinius, sykiu ansamblio balsai darniai skambėjo gražiose Mišių harmonijose. Visa ansamblio interpretacinė koncepcija pasižymėjo giliai išjaustu sakralumu.

Retrospektyviai grįžtant į ankstesnius festivalio koncertus, gražus atradimas buvo ansamblio „Šviesotamsa“ koncertas kovo 12 d. „(Ne)pažįstamas Simonas Dachas“. Į šį tarptautinį, prieš 12 metų Vilimo Norkūno iniciatyva įkurtą ansamblį šįsyk susibūrė Rūta Vosyliūtė, sopranas, latvių fleitininkė Kristīne Stumbure ir klavesinistas, vargonininkas bei vokalistas Vilimas Norkūnas. Pats ansamblio pavadinimas yra giliai barokiškas ir iki 2024 metų net ir vadinosi itališkai - „Chiaroscuro“ . Ansamblis nesyk dalyvavo festivaliuose „Banchetto musicale“ ir Marko Skakio festivaliuose, taip pat Latvijoje – „Vivat Curlandia“ ir „Rygos senosios muzikos“ festivaliuose. Vilimas Norkūnas giliau tyrinėja labai įdomų ir mums Lietuvai svarbų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos baroko laikotarpio paveldą. Jo iniciatyva ansamblis yra parengęs ne vieną šiam paveldui skirtą koncertinę programą, tarp jų - „Prūsijos kunigaikštystei 500“, „(Ne)pažįstamas Simonas Dachas“, „Air de cour“, „Canticum canticorum“. Šio koncerto programos pagrindą sudarė Karaliaučiaus universiteto absolvento Simono Dacho (1605–1659) poezija bei Karaliaučiaus katedros vargonininko ir kompozitoriaus Heinricho Alberto (1604–1651) pagal S. Dacho tekstus sukurtos dainos ir giesmės, Programą gyvai pristatė Vilimas Norkūnas, primindamas klausytojams įdomių Mažosios Lietuvos istorinių kontekstų. Šalia S. Dacho, H. Alberto kūrybos koncertą prasmingai papildė dar vieno Baltijos šalims, visų pirma Latvijai svarbaus vokiečių kompozitoriaus Johanno Valentino Mederio Čakona fleitai, kurią stilingai solo sugrojo Kristīne Stumbure. Ansamblio „Šviesotamsa“ programa ir Vilimo Norkūno pristatymai paliko konceptualų įspūdį, klausytojams atsiskleidė turtingą ir įvairialypį XVII a. Karaliaučiaus ir Mažosios Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Tokie koncertai visuomet turi ženklią išliekamąją vertę.

Kovo 14 –ąją festivalyje išgirdome „Royal Baroque Ensemble“ iš mūsų Lenkijos. Koncertas surengtas kartu su Lenkijos institutu Vilniuje, mininčiu savo veiklos Lietuvoje 30-metį. Galime tik pavydėti mūsų kaimynams ir istoriniams bendrapiliečiams lenkams, kad jie turi tikrą, aukšto lygio barokinį orkestrą, kuris lygiuojasi į geriausius šio stiliaus kolektyvus Europoje. Su orkestru taip pat pasirodė ir lenkų kontratenoras Kacper Szelążek, sudainavęs visą pluoštą puikių, virtuozinių baroko arijų. Kacper Szelążek yra neabejotinai ryškus šio stiliaus interpretatorius, turinti jautrią stilistinę intuiciją, intelektą ir puikią vokalinę techniką. Nuo pat susikūrimo „Royal Baroque Ensemble“ vadovauja žymi lenkų klavesinistė ir pedagogė Lilianna Stawarz. Koncerte girdėjome Antonio Vivaldi (1678–1741), Leonardo Vinci (1690–1730), Johanno Adolfo Hasse (1699–1783), Leonardo Leo (1694–1744), Antonio Caldara (1670–1736) instrumentinius ir vokalinius kūrinius. Ansamblis išsiskiria ypač gyva ir tuo pačiu stilingai, istoriškai grįsta interpretacija. Visas, pusantros valandos trukęs koncertas praūžė tarsi galingas pavasarinis vėjas, pilnutėlė Renesansinė menė ūžė nuo klausytojų ovacijų.

Čekijoje jau daug metų gyvenanti ir dirbanti lietuvių klavesinistė, vargonininkė ir pianistė Giedrė Lukšaitė-Mrázková Lietuvos koncertų scenose nėra dažna viešnia, tad kiekvienas jos pasirodymas sutraukia gausius klausytojus. Giedrė Lukšaitė-Mrázková jau 55 metus dėsto fortepijono, vargonų ir klavesino specialybių kursus Prahos dailiųjų menų akademijos Muzikos fakultete, kur ji daugiau kaip 30 metų vadovavo ir lavesino skyriui, nuo 2023 m. yra šios akademijos profesorė emeritė. Festivalio koncerte pristatė atlikdama ir plačiai komentuodama XVIII a. čekų klavyrinę muziką, kuri mūsų koncertų scenose retai skamba. Prof. G. Lukšaitė-Mrázková neseniai įrašė kompaktinę plokštelę su šio laikotarpio čekų muzika. XVIII a. vidurys pasižymėjo turtinga muzikine kultūra, stilių ir estetikos virsmu iš baroko į galantiškąjį stilių ir pagaliau į klasicizmą. Čekija tuo metu jau garsėjo išplėtotu muzikiniu ugdymu ir gausiomis muzikos mokyklomis, kuriomis stebėjosi čia atvykstantys kitų šalių muzikai. Tad nenuostabu, kad čekų muzika ir muzikai profesionalumu ir sėkme išsiskyrė visoje tuometinėje Habsburgų valdomoje imperijoje. Prof. G. Lukšaitė-Mrázková koncerte pristatė ir atliko keturių čekų kompozitorių kūrybą: Josef‘o Antonín‘o Štěpán‘o (1726–1797) Sonatą klavesinui A-dur (1776 m., Allegro. Andante non molto. Menuet(Trio). Allegro), Jiří‘o Antonín‘o Benda‘os (1722–1795) Penkias sonatinas klavesinui (1780–1787 metai), Leopold‘o Koželuch‘o (1747–1818) Sonatą klavesinui e-moll op. 13 Nr. 3 (1784 m., Allegro molto. Cantabile) ir Adagio iš Sonatos fortepijonui Es-dur op. 38 nr. 1. (1793 m.) bei Jan‘o Ladislav‘o Dussek‘o (1760–1812) Sonatą G-dur fortepijonui op. 35 Nr. 2 (1789–1800) – Allegro. Molto allegro, con espressione). XVIII a. čekų muzika yra svarbi Prof. G. Lukšaitės-Mrázkov‘os kūrybinės veiklos dalis, profesorė į šio laikotarpio muziką gilinasi jau daugelį metų, todėl šiame festivalyje turėjome retą progą išgirsti ne tik tobulas interpretacijas, bet ir ekspertinę analizę, paremtą istorinio konteksto išmanymu. Prof. G. Lukšaitės-Mrázkov‘os atlikta programa įdomi ir klavišinių instrumentų istorinio virsmo iš populiaraus klavesino į plaktukinį klavyrą, vadinamąjį fortepiano arba dar vadinamąjį hamerklavyrą. Tenka apgailestauti, kad nė viena Lietuvos koncertų salė iki šiol neturi nė vieno XVIII a. antroje pusėje buvusio populiaraus hamerklavyro, t.y klavišinio instrumento, kuriam kūrė visi trys Vienos klasikai, kaip ir visa plejada čekų kompozitorių, o visi keturi minėti čekų kompozitoriai taip pat priklauso šiai klavyrinės muzikos kūrėjų kartai. Nors ir neturėdama „po ranka“ hamerkalvyro, Prof. G. Lukšaitė-Mrázková parodė ypač jautrią tembrinę intuiciją, atlikdama Jan‘o Ladislav‘o Dussek‘o kūrinius šiuolaikiniu fortepijonu. Tai bylojo ir apie Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos atlikėjišką universalumą, gebėjimą tobulai prisitaikyti čia ir dabar prie visiškai skirtingos prigimties klavišinių instrumentų. Prof. G. Lukšaitės-Mrázkov‘os koncertas su čekų muzika tapo dar vienu puikiu Festivalio atradimu, neabejotinai praturtinusių mūsų muzikinės kultūros gyvenimą.

Kiti įdomūs festivalio atradimai buvo pažintys su ispanų renesanso muzika ir su XVI a. Ispanijoje namų muzikavime buvusia populiaria viuela bei viduramžių Italijos juokdarių kūryba.

Kovo 18 d. Perrine Devillers (sopranas) ir Ariel Abramovich (viuela) duetas pristatė Estevano Daços (1537–1591/1596), Francisco Guerrero (1528–1599), Rodrigo de Çeballos (1525–1581) kūrybą. Jų programa buvo įdomi dar ir tuo, kad atskleidė to laikotarpio namų muzikavimo virsmą į aukšto lygio profesionalią muziką. Koncertas surengtas kartu su Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje.

Kovo 19 d. koncertą ansamblis iš Italijos „Micrologus“ skyrė paminėti Šv. Pranciškaus mirties 800-ąsias metines. Septynių muzikantų ansamblis ( Patrizia Bovi – balsas, bučina; Gabriele Russo – viola, ragas, bučina; Goffredo Degli Esposti – dviguba fleita, dūdmaišis, švilpynė, būgnas; Enea Sorini – balsas, citra, perkusija, tambūrinas; Peppe Frana – citra; Lorenzo Lolli – balsas, cimbolai; Federica Bocchini – balsas, varpai) pristatė mums dar mažiau pažįstamą Viduramžių Italijos muzikos tradiciją, kylančią iš Šv. Pranciškaus mokymo apie neturtą, nuolankumą, brolybę ir meilę visai kūrinijai. Programa „Giullari di Dio – Dievo juokdariai“ mums priminė viduramžių juokdarių arba linksmintojų kultūrą (it. giullari – linksmintojas). Šie keliaujantys muzikantai dainuodavo, pasakodavo istorijas ir atlikdavo triukus, skirtus džiuginti ir stebinti. Vadindami save „Dievo juokdariais“ (it. Giullari di Dio), Šv. Pranciškus ir jo sekėjai apibūdino savo misiją nešti džiaugsmą, paprastumą ir dieviškąją meilę pasauliui, veikdami kaip Dievo, o ne pasaulietinių globėjų linksmintojai. Šv. Pranciškaus dėka juokdario vaidmuo buvo apgintas ir įgavo kitą prasmę, ši figūra netgi tapo naujo bendravimo stiliaus pavyzdžiu, turinčiu pakeisti sudėtingus „oficialaus“ pamaldumo ritualus, dažnai radikaliai trukdančius tikintiesiems suprasti religiją. Tai buvo kitokia pamokslavimo kryptis, naudojant to meto visuomenei priimtinas išraiškos formas, pirmiausia – šnekamąją kalbą. Ši programa, sukurta vadovaujantis Europos tyrimų tarybos (ERC) pažangių tyrimų projekto „Laudare“ direktoriaus Francesco Zimei moksliniais tyrimais, kurių dėka turėjome galimybę pirmą kartą išgirsti šv. Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmės“ muzikinę rekonstrukciją, pagrįstą nauja seniausių šaltinių interpretacija, kartu su neseniai iš naujo atrastų laudų rinkiniu, datuojamu XII a. pabaigai – XIII a. pirmai pusei.

Kovo 21 d., dar prieš jau pradžioje minėtą baigiamąjį koncertą Festivalis trumpam išplėtė savo lokaciją ir persikėlė į verslo centrą „Artery“ (Konstitucijos pr. 18B), kur Karolinos Parmas (sopranas), klavesinisto Vilimo Norkūno duetas praeivius vedė į muzikinę ekskursiją po Baroko laikų Europą. Įkvėpimą šiai programai suteikė Georgo Philippo Telemanno dainų rinkinys „Dainuojanti geografija“, o Vilimas Norkūnas priminė apie save, kaip apie senosios Europos muzikos klodų ieškotoją ir tyrinėtoją.

Išklausius beveik visą festivalį peršasi viena mintis apie LDK Valdovų rūmų muziejų, kuris seniai jau nėra tik muziejus, tačiau puiki ir universali erdvė meno įvairovei, edukacijai ir tokiems muzikiniams potyriams, kuriuos toli gražu ne visada patirsi mūsų didžiosiose koncertų salėse. Ir čia priežastis ne tik nemokami renginiai. Marko Skakio festivalis kaip tik yra viena iš tokių prielaidų, užsiauginusi savo klausytoją ne tik nemokamais koncertais, bet ir aukšto meninio lygio koncertais.