Bizantinio giedojimo žavesys
Ramų gegužės devintosios vakarą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje skambėjo ne katalikų tradiciją menantis grigališkasis choralas, bet Rytų krikščionybei atstovaujantis ortodoksų bizantinis giedojimas. Dar visai jaunas, vos antrus metus Vilniuje rengiamas liturginės ir senosios muzikos festivalis „Lucernalis“ suteikė vilniečiams progą susipažinti su bizantinio giedojimo tradicija, pakviesdamas akademinį chorą „Byzantion“ iš Rumunijos, Jašų miesto. Festivalis jungia Vakarų katalikiškąją bei Rytų bizantinę ortodoksų tradicijas, todėl renginio programoje galima išgirsti labai skirtingų, tačiau istoriškai susijusių muzikos formų.
Festivalio koncerte „Gloria Bizanțului în lumina Învierii“ („Bizantijos šlovė Prisikėlimo šviesoje“) klausėmės Velykų laikotarpio bizantinės liturginės Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios muzikos. Ji suskambo ypač jautriai ir didingai. Po Arkikatedros skliautais aidėjęs monodinis giedojimas kūrė hipnotizuojančią atmosferą – publika buvo panardinta į lėtą, meditacinį muzikos tekėjimą, kuriame susiliejo malda, istorija ir muzikinė disciplina. Choro atliekami kūriniai atskleidė autentišką bizantinio giedojimo estetiką: subtilias melodines linijas, mikrointervalų niuansus ir ypatingą balso skambesio kultūrą.
Dar koncerto pradžioje choro vadovas ir dirigentas Adrianas Sîrbu gausiai publikai pristatė bizantinio giedojimo esmę, o savo prakalbą baigė tuo, kad toks giedojimas visų pirma yra malda.
Adrianas Sîrbu yra Jašų Dumitru Stăniloae stačiatikių teologijos fakulteto ir George Enescu menų universiteto kompozicijos, muzikologijos, muzikinės pedagogikos ir teatro fakulteto absolventas, studijavo Alexandru Ioano Cuzos universiteto Filosofijos fakultete, taip pat Atėnų Bizantinės muzikos mokykloje bei Atėnų valstybinės konservatorijos Bizantinės muzikos skyriuje. Maestro mokytojas Atėnuose buvo vienas garsiausių bizantinio giedojimo meistrų, muzikologas ir dirigentas Lykourgos Angelopoulos, garsėjęs autentišku požiūriu į Bizantijos liturginę muziką ir padėjęs pristatyti ją platesnei tarptautinei auditorijai ne tik bažnytiniame, bet ir akademiniame bei koncertiniame kontekste. Daugelis dabartinių bizantinio giedojimo atlikėjų ir chorų, tarp jų ir įvairūs Balkanų bei Rumunijos ansambliai, remiasi jo mokykla ir interpretacijos principais. Choro „Byzantion“ meninei veiklai ir raidai šis autoritetas turėjo didelę įtaką ir svariai prisidėjo prie bizantinio giedojimo atgimimo Rumunijoje. Padedant profesoriui nuo 1997 m. yra įrašyta 16 garso albumų, koncertuota daugelyje Europos šalių bei dalyvauta daugelyje sakralinės muzikos festivalių.
Bizantinio giedojimo tradicija, pradėjusi formuotis Viduramžiais, maždaug IV–VI amžiuje po Kristaus, išaugo iš ankstyvosios krikščioniškosios liturginės muzikos. Vienas svarbiausių šio giedojimo tradicijos formuotojų buvo Rytų krikščionybės teologas vienuolis, filosofas Jonas Damaskietis. Beveik lygiagrečiai su šia tradicija vystėsi ir grigališkasis choralas – pagrindinė Katalikų Bažnyčios liturginė muzika, siejama su popiežiumi Grigaliumi. VIII–IX amžiuje susiformavo gana išplėtota savitos notacijos, aštuonių garsaeilių pagrindą turinti bizantinės muzikos sistema, panašiu metu atsirado ir neuminė grigališkojo choralo notacija, kurią ištobulino Gvidas iš Areco.
Bizantinė muzika, kaip ir grigališkasis choralas, atliekama be instrumentinio pritarimo, vienintelis instrumentas yra žmogaus balsas. Koncerte skambėjo Velykų laikotarpio giesmės, o Didįjį tridienį, kaip žinome, nustoja gausti varpai bei vargonai, lieka tik balsas ir medinių plaktukų dunksėjimas. Būtent medinio instrumento semantrono pritarimas, retkarčiais pasklisdamas po Arkikatedros skliautais, įvesdavo į visišką meditacinę būseną.
Pagrindinė bizantinio giedojimo melodinė linija dažnai vingiuoja ketvirtatoniais, palaikoma žemų vyriškų balsų vieno, kartkartėmis, kintant dermei, pasikeičiančio tono, vadinamo isonu. Tai tarsi garsinis pagrindas, nuolatinis pagrindinis tonas, lydintis bizantinę melodiją ir suteikiantis jai stabilumo bei gylio, kuriantis meditacinį efektą. Isonas simbolizuoja dieviškąsias energijas, nenutrūkstamą Dievo veikimą žemėje, kai visa bažnyčia gieda vienbalsę melodiją šlovindama Viešpatį. Melodijos judėjimas yra griežtai susietas su teksto turiniu, giedant apie aukštesnes būtybes – Dievą, angelus, Dievo Motiną – giesmės melodija kyla aukštyn, bet leidžiasi žemyn minint žemesnius dalykus.
Nei grigališkasis choralas, nei bizantinė muzika nėra „koncertinė“ – tai malda, kurioje svarbiausia yra žodžių prasmė, askezė ir dvasinė raiška. Todėl ir koncertai vyksta ne koncertų salėse, o dažniausiai bažnyčiose, kur muzika natūraliai susilieja su pastato akustika ir architektūra.
Bizantinis giedojimas ir grigališkasis choralas – dvi senos krikščioniškosios muzikos tradicijos, turinčios bendrą kilmę, tačiau laikui bėgant pasukusios skirtingomis kryptimis. Bizantinis giedojimas ornamentuotas, kupinas melizmų, ypač lankstus, dažnai su ilgesnėmis melodinėmis linijomis, kai muzika laisvai seka žodžius. Grigališkasis choralas kur kas labiau struktūruotas, santūresnis, ritmiškesnis, lygesnis, neturintis dermę laikančio tono.
Ir vienos, ir kitos tradicijos giedojimas yra tarsi dvasios dvelksmas. Klausantis dvylikos vyrų juodomis liturginėmis sutanomis, vadinamosiomis riasomis, pajusti aukštesnės dvasios dvelksmą visai nesunku. Kiekvienas dainininkas tarsi solistas gieda melodijas su įmantriausiais melodiniais vingiais, tačiau tuo pat metu visų balsai susilieja į tobulą, lygų unisoną. Kai kuriose giesmėse vienas choristas išeina į bažnyčios vidurį ir atlieka solisto vaidmenį, tačiau po aukštais skliautais melodijos susipina, nė viena neišsiskiria kaip svarbesnė.
Ne veltui paminėjau bizantinio giedojimo ir grigališkojo choralo panašumus, nes koncerto pabaigoje, publikai nenorint paleisti atlikėjų, šie sugiedojo bisą lotyniškai, kiekvienas iš dvylikos giesmėje gaudamas solisto vaidmenį. Būtent šis paskutinis kūrinys atskleidė visų atlikėjų profesionalumą. Publika tarsi užhipnotizuota stovėdama išlydėjo dainininkus.
Man mieliau būtų buvę negirdėti plojimų ir išeiti apgaubtai tylios euforijos į apniukusį miestą, kuris, rodos, pratęsė valandos, pralėkusios kaip trumputė akimirka, būseną. Bet, žinoma, tai būtų pernelyg savanaudiška – atlikėjai nusipelno publikos įvertinimo, dažniausiai išreiškiamo stovėjimu ir aplodismentais. Ir vis dėlto tokiame koncerte geriausias įvertinimas būtų tyla, nuvilnijanti iki pačių sielos gelmių.