Reveransas Beethovenui. Pianistas Barry Douglas ir Lietuvos kamerinis orkestras
Gegužės 8 dieną Nacionalinėje filharmonijoje viešėjo gerai mūsų publikai pažįstamas airių pianistas Barry Douglasas, kuris su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Sergejaus Krylovo, skambino Ludwigo van Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 4 G-dur, op. 58.
Barry Douglasas, pasaulyje pripažintas pianistas ir dirigentas, Britų imperijos ordino kavalierius, yra tarptautinių konkursų laureatas: Palomos O´Shea konkurse Ispanijoje pelnė II vietą (1980), Vano Cliburno konkurse JAV – III vietą (1985), P. Čaikovskio konkurse Maskvoje 1986 metais laimėjo aukso medalį. Pianisto koncertinė geografija itin plati: jis koncertuoja JAV, Kinijoje, Japonijoje, Meksikoje, Australijoje ir Europoje, yra įkūręs kamerinį orkestrą „Camerata Ireland“ ir festivalį „Clandeboye“. Puikus klasicizmo ir romantizmo interpretuotojas skambina ir M. Regerio, B. Britteno, J. Corigliano kūrybą, yra įrašęs visus Brahmso kūrinius fortepijonui, keletą Schuberto albumų bei dirigavęs visas Beethoveno simfonijas. Taip pat jis tyrinėja, pats aranžuoja ir įrašinėja airių liaudies muziką.
Barry Douglaso interpretuojamas Beethoveno Ketvirtasis koncertas sušvito skaidria poetine dvasia ir filosofišku susimąstymu: sukaupta pradžia, giliamintė kadencija, žavinti antrosios dalies gelmė ir įspūdingas finalas. Ne tik įprastas santūrus stilius, bet ir amžiaus branda leido pianistui susitelkti į apibendrinantį šio didingo kūrinio psichologinį paveikslą, aiškiai ir meistriškai apibrėžti jo kontūrus.
Bisui pianistas paskambino Johanneso Brahmso Intermezzo Nr. 4 E-dur, op. 116. Įdomu, kad tą patį kūrinį bisui jis skambino ir 2007 metais, kai su Juozo Domarko diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Antrąjį Beethoveno koncertą. Mažorinis Adagio skambėjo užburiančiai, kilniai, dvasingai.
Douglaso pasirodymas, kaip visada, buvo rimtas ir suteikiantis daug peno ausims bei širdžiai. Vis dėlto koncerto organizatorių vietoje jam būčiau pasiūliusi papildomai paskambinti ne jo numylėtą Brahmsą, arba ne tik jį, o būtent savo aranžuotos airiškos muzikos; nesunku nujausti, kad tai būtų buvęs labai įdomus, intriguojantis ir netikėtas pasirodymo akcentas.
Kovo mėnesį gastroles Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Turkijoje baigęs Lietuvos kamerinis orkestras, regis, dar gyveno kelionių dvasia, kuriose pristatė tris programas; jose daug dėmesio buvo skirta lietuvių kompozitoriams, o koncertas „Pavasario festivalis Tokijuje“ („Spring Festival in Tokyo“) tapo M. K. Čiurlionio paveikslų parodos Tokijo Vakarų meno muziejuje atidarymo preliudija.
Buvo įdomu klausytis Beethoveno Septintosios simfonijos Nr. 7 A-dur, op. 92, su jos dieviška antrąja dalimi ir visada dėmesį sužadinančiu liaudišku koloritu, ypač savitoje trečiojoje dalyje. Krylovo diriguojamas orkestras kūriniui suteikė kameriškesnį įvaizdį, o kartu ir laisvesnį traktavimą, nors finalas buvo itin ryžtingas ir garsinėje skalėje pasiekė maksimumą.