Viskas dėl muzikos: keturiasdešimt Astos Krikščiūnaitės metų scenoje

Šiame straipsnyje Asta Krikščiūnaitė pristatoma ne tik kaip išskirtinė operos solistė, bet ir kaip viena svarbiausių Lietuvos muzikinės kultūros asmenybių – atlikėja, pedagogė, festivalių kūrėja ir naujos muzikos iniciatorė. Jubiliejinis koncertas tapo gyvu liudijimu, kad tikras pedagogas scenoje lieka matomas ir tada, kai dainuoja jo mokiniai.

***

Kartais jubiliejiniai koncertai tampa oficialiu sukakties pažymėjimu, pagarbiai atsigręžiant į nueitą kelią. Tačiau profesorės Astos Krikščiūnaitės sceninės veiklos keturiasdešimtmečiui skirtas renginys, kovo 7 dieną vykęs Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, buvo kitoks – nepriminė nei reprezentacinių iškilmių, nei nostalgiško prisiminimų vakaro. Jis greičiau liudijo gyvą muzikinį vyksmą, kuriame itin ryškiai atsiskleidė asmenybės meninė laikysena, estetiniai principai ir per ilgus metus susiformavusi vokalinė mokykla.

Šiame vakare ypač akivaizdžiai buvo juntama tai, ką sunku išugdyti vien profesiniu darbu – muzikinis skonis, stiliaus pojūtis, vidinė kultūra ir gebėjimas muzikoje girdėti ne tik garsą, bet ir mintį. Ir bene stipriausią įspūdį paliko beveik visų Astos Krikščiūnaitės ugdytinių išskirtinis profesionalumas, jautri muzikinė intuicija ir labai brandus ansamblinio dainavimo pojūtis.

Vakaro dramaturgija buvo sudaryta taip, kad atsiskleistų ne tik skirtingi atlikėjų balsai, bet ir pačios profesorės meninio pasaulio kontūrai – nuo klasikinės Mozarto pusiausvyros iki emocinės Puccini ekspresijos, nuo teatrališko Rossini žaismingumo iki kamerinės Bartulio meditacijos.

Jau pati pradžia – Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Užburtoji fleita“ uvertiūra – tarsi nubrėžė vakaro toną: šviesų, gyvą, kupiną teatrinės energijos. Martyno Staškaus diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras subtiliai išlaikė klasikinio skambesio skaidrumą ir leido pajusti, kad vakaras bus ne „studentų koncertas“, o visavertis muzikinis įvykis.

Viena pirmųjų jautrių vakaro viršūnių tapo Felixo Mendelssohno himnas „Išklausyk mano maldą“. Astos Krikščiūnaitės balse – vidinė ramybė ir natūralus frazės tekėjimas. Greta jos dainavęs LMTA studentų ansamblis atskleidė retai pasitaikantį jaunų atlikėjų susiklausymą – balsai nesivaržė tarpusavyje, kūrė bendrą muzikinį kvėpavimą.

Mozarto operų fragmentuose išryškėjo skirtingi jaunųjų atlikėjų charakteriai. Grantas Šileikis Don Žuano arijoje „Kol dar yra vyno“ demonstravo ir sceninį temperamentą, ir muzikinį lankstumą – greitas tempas neardė frazės logikos, artikuliacija išliko aiški ir muzikali. Vita Merkelytė kartu su Asta Krikščiūnaite duete „Ore... koks švelnus vėjelis“ iš operos „Figaro vedybos“ subtiliai kūrė mocartišką stilių, kuriame lengvumas nevirto paviršutinišku žaismingumu.

Ypatingą įspūdį paliko tercetas „Tegul vėjas pučia švelniai“ iš operos „Visos jos tokios“. Tai vienas trapiausių Mozarto ansamblių, reikalaujantis ypatingos balso kontrolės ir vidinės ramybės. Asta Krikščiūnaitė, Vita Merkelytė ir Grantas Šileikis šį epizodą atliko be sentimentalaus saldumo, leisdami muzikai tekėti natūraliai. Būtent santūrumas čia tapo didžiausia vertybe.

Antrojoje vakaro dalyje atsirado daugiau teatrinės įtampos, išsiplėtė emocinė amplitudė.

Tikru išbandymu tapo Giacomo Puccini muzika. Ypač išsiskyrė Viktorija Miškūnaitė – bene brandžiausia Astos Krikščiūnaitės absolventė. Čio Čio San arijoje „Vieną gražią dieną išvysime“ iš operos „Madam Baterflai“ ji išryškino ne tiek melodijos grožį, kiek vidinės laukimo būsenos dramaturgiją. Balsas skleidėsi laisvai, tačiau svarbiausia buvo frazės kryptis ir gebėjimas išlaikyti emocinę įtampą net tyliausiuose epizoduose. Čia jau buvo juntama tikra sceninė patirtis.

Gyvybingai ir teatrališkai nuskambėjo Salomėjos Petronytės atliktas Miuzetės valsas „Kai išeinu“ iš operos „Bohema“. Solistė tiksliai pajuto personažo prigimtį – lengvą ironiją, žaismę ir spontaniškumą. Ji nesiekė „vaidinti charakterio“, scena buvo natūrali ir muzikiniu atžvilgiu vientisa.

Didelį įspūdį paliko ansambliai iš Lietuvoje retai atliekamų ar nestatytų operų. Juose ypač išryškėjo Astos Krikščiūnaitės mokyklos esmė – gebėjimas girdėti partnerį ir kurti bendrą muzikinę dramaturgiją. Šiandien, kai vokaliniame mene neretai dominuoja individualios saviraiškos demonstravimas, toks ansamblinis mąstymas tampa vis retesnis.

Gioachino Rossini scenose atsiskleidė ir teatrinis vakaro polėkis. Aistė Benkauskaitė operos „Pelenė“ arijoje „Gimiau nerimastinga... daugiau nebesu liūdna“ demonstravo puikų bel canto pojūtį – lanksti vokalinė linija, lengvai skriejanti koloratūra ir neperdėtas teatrališkumas leido muzikai skambėti natūraliai. Finalinis ansamblis tapo viena gyviausių vakaro kulminacijų – čia buvo juntamas tikras muzikavimo džiaugsmas.

Labai simboliška, kad vakarą vainikavo Vidmanto Bartulio „Muzika“. Po operinių intrigų, teatrinių charakterių ir emocinių kulminacijų šis kūrinys nuskambėjo tarsi tylus apibendrinimas – sukauptas, trapus ir labai žmogiškas.

Suprantama, kad didžiausi aplodismentai tą vakarą buvo skirti Astai Krikščiūnaitei. Jie liudijo ne vien pagarbą ilgam sceniniam keliui, bet ir dėkingumą už daugelį metų Lietuvos muzikinėje kultūroje nuosekliai formuotą muzikinės kokybės sampratą. Už gebėjimą išauginti jaunus atlikėjus, kurie į sceną ateina ne tik su puikiai suformuotais balsais, bet ir įdiegta muzikine kultūra.

Vakaras Filharmonijoje dar kartą priminė, kad tikras pedagogas scenoje būna matomas net tada, kai dainuoja jo mokiniai.

***

Klausantis Astos Krikščiūnaitės pasakojimo apie gyvenimą muzikoje, pamažu pradedi suprasti, kad jos kūrybinis kelias niekada nebuvo grindžiamas agresyvia karjeros strategija ar iš anksto apskaičiuotu tikslu. Priešingai – jame daug netikėtų susitikimų, intuicijos ir labai natūralaus augimo, tarsi pati muzika nuolat rodytų kryptį.

„Galima sakyti, kad netikėtumai nemažai lėmė mano gyvenime“, – šypsosi dainininkė. Ir iš tiesų, susidaro įspūdis, kad svarbiausi posūkiai dažnai atsirasdavo ne kaip planas, o kaip vidinis atpažinimas: „Pasirodo, atvykau ten, kur reikia.“

Profesionalioji Astos Krikščiūnaitės karjera prasidėjo 1985 metais Šiauliuose – tuomet dar tik besiformuojančiame senosios muzikos festivalyje, vėliau tapusiame tarptautiniu renginiu „Resurrexit“, ji kartu su Rima Daugėliene, Vytautu Bakula ir Gintaru Vyšniausku dalyvavo Georgo Friedricho Händelio operos „Acis ir Galatėja“ koncertiniame pastatyme. Dainininkė prisimena, kad ją tuomet rekomendavo profesorė Aldona Vilčinskaitė-Kisielienė, kurios klasėje buvo baigusi tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją. „Tai tapo tarsi atskaitos tašku, nuo kurio prasidėjo labai graži ir produktyvi muzikinė draugystė su Valstybiniu choru „Polifonija“. Koncertuojant kas nors tave pastebi, išgirsta ir, jeigu neblogai pasiseka, ratas įsisuka.“

Šis „įsisukantis ratas“ tapo vienu svarbiausių dainininkės kūrybinės biografijos principų. Viena pažintis vedė prie kitos, vienas koncertas atverdavo naujas erdves kitam. Prasidėjo kamerinės muzikos vakarai su pianiste Audrone Kisieliūte, bendradarbiavimas su Čiurlionio ir Vilniaus kvartetais. Pamažu formavosi repertuaras, kuriame greta operos vis svarbesnę vietą užėmė kamerinė muzika, oratorijos, lied žanras ir šiuolaikinių kompozitorių kūryba. Šiandien Astos Krikščiūnaitės repertuare – daugiau kaip septyni šimtai įvairių žanrų kūrinių.

Vienu svarbiausių gyvenimo lūžių tapo kelionė į Niujorką: Amerikos lietuvių bendruomenės ir profesorės Aldonos Vilčinskaitės-Kisielienės rūpesčiu Asta Krikščiūnaitė gavo galimybę ten stažuotis. Dar tik baigusi studijas ji tapo Luciano Pavarotti vokalistų konkurso Filadelfijoje diplomante, todėl tolesni vokalo mokslai Amerikoje buvo natūrali kūrybinio kelio tąsa.

„Tai buvo didžiulis vertybinis, kultūrinis ir vokalinis žingsnis į priekį. Ypač kai nuėjusi į Niujorko biblioteką pamačiau, kokie ten muzikinių partitūrų klodai.“ Šis sakinys daug pasako apie pačią dainininkę – jai muzika niekada nebuvo vien repertuaras ar profesinis „darbas“. Tai buvo nuolatinis atradimo procesas, kurį skatino smalsumas, poreikis ieškoti, pažinti ir plėsti savo ribas.

Ir vis dėlto, skirtingai nei daugelis jos kartos atlikėjų, Asta Krikščiūnaitė nepasirinko emigracijos. Nors devintajame dešimtmetyje ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais daugelis menininkų ieškojo galimybių likti Vakaruose, ji grįžo į Lietuvą.

„Tai buvo laikas, kai išvykti nebuvo paprasta, be to, neturėjome tiek drąsos. Dabartinis jaunimas turi ir drąsos, ir galimybių, o tų laikų žmonėms viskas dar buvo neįprasta, nepažįstama, baisu. Gal kitokiomis sąlygomis būtume buvę kitokie? Bet esu patenkinta tuo, ką turiu: iki šiol dainuoju ir galiu tai daryti, turiu puikią studentų klasę, labai mėgstu savo darbą.“

Grįžus į Lietuvą kūrybinis kelias nesustojo. Priešingai – netikėtas atsitiktinumas atvėrė dar vieną labai svarbų etapą. Kai Lietuvos teatruose tvyrojo sąstingis ir salės buvo pustuštės, kolega Audrius Rubežius nuvežė jos kasetę į Estijos nacionalinę operą. Teatras pakvietė dainininkę be jokios perklausos. Taline ji sukūrė Andželikos vaidmenį Puccini operoje „Sesuo Andželika“, Elizabetės – Verdi „Don Karle“, Elvyros – Verdi operoje „Ernanis“, Donos Anos – Mozarto operoje „Don Žuanas“, koncertavo su Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, bendradarbiavo su dirigentu Andresu Mustonenu ir jo vadovaujamu ansambliu „Hortus Musicus“.

Vėliau jos kūrybinė geografija dar labiau išsiplėtė – dainininkė pasirodė Varšuvos filharmonijoje, Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre, Liuksemburgo rūmuose, Eseno filharmonijoje ir kitose svarbiose Europos koncertų salėse. Ji koncertavo Estijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, JAV. Diriguojant Yehudi Menuhinui, Mstislavui Rostropovičiui ar Krzysztofui Pendereckiui, šios scenos tapo ne tik profesinio pripažinimo ženklu, bet ir natūralia jos meninės brandos erdve.

„Tai buvo labai graži kūrybinė draugystė su režisieriais, dirigentais, tą laiką atsimenu kaip vieną gražiausių“, – sako dainininkė.

Vis dėlto didžiausią įspūdį daro ne Astos Krikščiūnaitės tarptautinių scenų geografija, bet jos santykis su muzika. Ji niekada neapsiribojo vien tradiciniu repertuaru ar „saugiomis“ koncertinėmis programomis. Atvirkščiai – ją visada traukė tai, kas dar neatrasta. Dainininkė prisimena, kaip po Richardo Strausso ciklo „Keturios paskutinės dainos“ atlikimo Davido Oistracho festivalyje Pernu prie jos priėjo Giya Kancheli ir pasakė turintis kūrinį, kurį ji „būtinai turėtų padainuoti“.

„Taip mano repertuare atsirado nuostabi, užburianti, meditatyvi šio kompozitoriaus kamerinė kompozicija „Egzilis“, ją keletą kartų dainavome su instrumentiniu ansambliu.“

Panašiai į solistės gyvenimą atėjo André Previno dainų ciklas balsui, violončelei ir fortepijonui. Šis santykis su muzika kaip su prasminga vidine patirtimi atsiskleidžia ir kalbant apie lietuvių kompozitorių kūrybą. Giedrius Kuprevičius, Audronė Žigaitytė, Algirdas Martinaitis ir kiti autoriai yra skyrę jai savo kūrinių, ji buvo ne vieno opuso pirmoji atlikėja.

„Didžiulė atsakomybė ir garbė būti pirmajai atlikėjai. Juk kompozitorius į kūrinį sudeda savo širdį, sielą, mintis, talentą, o man patiki visa tai ištransliuoti, atliepti, įprasminti, tapti laidininke tarp jo ir klausytojo.“

Ši „laidininko“ samprata labai tiksliai apibūdina pačią Astos Krikščiūnaitės meninę laikyseną. Jai svarbiausia – kūrinio turinys, muzikinė mintis ir žinia, perduodama klausytojui.

Ne mažiau reikšminga jos veiklos dalis – pedagoginis darbas. Daugiau kaip du dešimtmečius Asta Krikščiūnaitė dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, daugiau kaip dešimtmetį vadovauja Dainavimo katedrai, veda meistriškumo kursus, dalyvauja tarptautinių konkursų komisijose. Jos studentai šiandien dainuoja įvairiose pasaulio scenose.

2006 metais Asta Krikščiūnaitė įkūrė viešąją įstaigą „Cantus firmus“, skirtą lietuviškos muzikos sklaidai. Vienas pirmųjų projektų buvo Miko Petrausko operos „Birutė“ šimtmečio minėjimas ir šios operos įrašas. Vėliau atsirado festivalis „Pasaulio balsai“.

Solistės veikla įvertinta Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės ordinu (2004), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2011), Lenkijos Respublikos garbės ženklu „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai“ (2012).

Visa keturių dešimtmečių kūrybinė panorama Astą Krikščiūnaitę – išskirtinę dainininkę, pedagogę, festivalių kūrėją ir naujos muzikos iniciatorę – šiandien leidžia matyti kaip vieną svarbiausių Lietuvos muzikinės kultūros asmenybių.

Ir vis dėlto bene svarbiausias jos pačios pasakytas sakinys skamba labai paprastai:

„Dėl ko visa tai darome? Dėl muzikos.“

Abstract

The concert dedicated to the fortieth anniversary of Professor Asta Krikščiūnaitė’s stage career, held at the Lithuanian National Philharmonic, became not merely a commemorative event, but also a vivid reflection of her artistic and pedagogical legacy. Together with the Lithuanian National Symphony Orchestra conducted by Martynas Staškus, the stage was shared by the professor’s current and former students. The programme included works by Wolfgang Amadeus Mozart, Giacomo Puccini, Gioachino Rossini, Felix Mendelssohn, Vidmantas Bartulis, and other composers.

The concert particularly revealed the essential features of Asta Krikščiūnaitė’s vocal school: stylistic sensitivity, culture of musical phrasing, the importance of ensemble performance, and the ability to avoid superficial external effects. The young performers appeared not as mere vocal soloists, but as mature musicians capable of shaping a collective musical dramaturgy.

The second part of the article reviews Asta Krikščiūnaitė’s artistic path – from her first concerts in Šiauliai and studies at the Lithuanian State Conservatory to advanced training in the United States, an important creative period in Estonia, and appearances in major European concert halls. The text highlights her openness to contemporary music, collaborations with Lithuanian and foreign composers, as well as her active pedagogical and organisational work.

The article presents Asta Krikščiūnaitė not only as an outstanding opera singer, but also as one of the most significant figures in Lithuanian musical culture – a performer, pedagogue, festival creator, and initiator of new music projects. The anniversary concert became a vivid reminder that a true teacher remains present on stage even when it is her students who perform.