„Vokiškojo Requiem“ magija
Žingsniuodamas į Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) koncertų salę, kuri prisimenant atlikėjų vargus ir prastas sąlygas žiūrovams dar ilgai su pasididžiavimu bus vadinama naująja, žinai, kad gausi gerų emocijų pliūpsnį, mat jau beveik keturis dešimtmečius Gintaro Rinkevičiaus vedamas laineris skrodžia muzikos pasaulio bangas ir vis dar randa, kuo nustebinti publiką.
Visų Gustavo Mahlerio, Antono Brucknerio ar Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijų ciklai, koncertiniai operų „Simonas Bokanegra“, „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ ar „Parsifalio“, tiesa, ištraukų, atlikimai, bendradarbiavimas su „bohemiečiais“, vėliau virtusiais Vilniaus miesto opera („Vilnius City Opera“), ir naujieji projektai – vėlyvųjų Richardo Wagnerio operų atlikimai ar ciklas „Pakartojimo nebus“ – visada orkestro skambesys senojoje salėje buvo pribloškiamas, o naujosios salės akustinės galimybės leidžia ne tik stebėtis garsumu, bet ir išgirsti kokybiškai atliekamą kiekvieno instrumento melodiją. Su panašiomis mintimis apie kokybišką atlikimą bei mylimo Johanneso Brahmso muzikos magiją ėjau klausytis ir birželio 12-osios koncerto, kuriame skambėjo monumentalusis „Vokiškasis requiem“.
Kadaise viešai sukritikavęs Hectorą Berliozą, Ferencą Lisztą ir Richardą Wagnerį, Brahmsas iškėlė mintį, kad „muzika neturi būti perdėtai jausminga ar struktūriškai radikali. Vertę turi ir sonatos, kanonai bei fugos“. Pasiruošęs kovoti su jį puolančiaisiais, Brahmsas nė kiek to nesibaimino, mat jau nuo vaikystės kovojo su tėvu, gatvės smuikininku, kuriam rūpėjo lengvi pinigai, o ne muzikos mokslai. Galiausiai pasiekęs, ko trokšta, ir palikęs gatvės muzikantų pasaulį, Johannesas pradėjo savo didžiąją kelionę. 1862-aisiais, užbaigęs keletą kompozicijų, iš Hamburgo išvyko į Vieną. Po šešių mėnesių buvo paskirtas Vienos dainavimo akademijos (Singakademie) direktoriumi, tačiau administracinė naujųjų pareigų našta ėmė jį varginti, tad po kelių mėnesių kompozitorius iš jų atsistatydino. 1864 m. grįžo į gimtinę, sužinojęs, kad tėvų santuoką ištiko krizė: motinai susirgus, tėvas atsisakė ja rūpintis. Tėvų skyrybos ir netrukus po jų 1865 m. sausį motiną ištikusi mirtis kompozitorių stipriai sukrėtė.
Po daugelio metų darbo, 1868-aisiais, Brahmsas baigė „Vokiškąjį requiem“. Nors requiem tradiciškai yra vadinamos Romos katalikų mišios už mirusiuosius, tačiau protestantiškai užaugintas Brahmsas pasirinko ne klasikinius lotyniškus tekstus, bet eilutes iš reformatoriaus Martino Lutherio (1483–1546) į vokiečių kalbą išverstos Biblijos – taip requiem tapo „vokiškuoju“.
Žinojau, kad koncertas bus geras, bet nesitikėjau, kad toks geras! Ir čia reikėtų stabtelėti. Jaunosios kartos, bet jau į brandųjį etapą žengiantys solistai Kamilė Bonté ir Raimundas Juzuitis buvo tiesiog nepakartojami ir svariai prisidėjo prie šio koncerto kokybės. Šiek tiek apmaudu, kad tokie puikūs solistai tiek mažai dainavo. Sopranui buvo vos viena proga atsiskleisti, o baritonas publiką džiugino kiek ilgiau. Jau nuo pirmųjų Juzuičio frazių supratau, kad seniai begirdėjau tokį gerą baritoną. Puiki artikuliacija, profesionalus ir kokybiškas natų išlaikymas, stiprus ir salę skrodžiantis vokalas priminė mano baritonų idealus – legendinį Jamesą Morrisą ar Michaelį Volle. O štai Kamilė Bonté, pradėjusi penktąją dalį „Ihr habt nun Traurigkeit“ („Taip ir jūs dabar nusiminę“, vertė Laūra Karnavičiūtė), iš aksominio piano raiškiai perėjo prie forte ir tiesiog užpildė salę savo stipriu balsu. Jokių abejonių, jokio jaudulio ar neužtikrintumo – solistė, ilgai laukusi savo dainavimo pradžios, kas yra be galo sunku, sukėlė įspūdį, kad tai yra gražiausia viso „Vokiškojo requiem“ dalis.
Labai sunku vertinti prieš daugiau nei šimtą metų sukurtą muziką, kuri sulaukė tiek nemažai kritikos, tiek galybės aplodismentų, atlikimų ir tam tikra prasme transformavosi, perėjusi amžių sandūrą. Tai ir yra tikroji muzikos esmė – kūrinys nuolatos atliekamas, iš jo mokosi ne tik solistai, choras, orkestras ar dirigentas, bet ir publika, kuri kiekvieną kartą išsineša naujų apmąstymų, ko nepasakysi apie šiuolaikinę ir dažnai vienkartinę muziką.
Svarbiausias vaidmuo koncerte teko Kauno valstybiniam chorui, kuriam jau penkeri metai vadovauja maestro Robertas Šervenikas. Manau, kad simfoninės ir kamerinės muzikos, operų ir baletų „ragavęs“ dirigentas yra puikus choro vadovas, nes kolektyvui atsiveria daugiau muzikos pažinimo spalvų. Choras skambėjo tvirtai, nors kartais šiek tiek girdėjosi pavieniai balsai.
G. Rinkevičiaus vedamas orkestras paliko stiprų įspūdį jau pirmoje dalyje, kurioje smuikininkams teko tik stebėti darniai griežiančius jų kolegas, mat kompozitorius pradžioje atsisakė vieno pagrindinių instrumentų, taip sukurdamas kitoniškumą, leisdamas klausytojui patirti savotišką meditaciją puikiai skambant altams, violončelėms ir kontrabosams, pritariant pučiamiesiems.
Koncertas nuliūdino tik tuo, kad visuomet pilnoje salėje šįkart buvo tuščių vietų, tačiau juk tą patį vakarą ir kitose sostinės muzikos scenose vyko spektakliai bei koncertai, miestas šurmuliavo Kultūros naktyje, tad tokia didelė konkurencija ir varžymasis dėl klausytojų tik įrodo, kad kultūra Lietuvoje yra labai svarbi laisvalaikio praleidimo dalis, neatsiejama nuo kasdienio gyvenimo.