Kur skardžiabalsė upė Švėtė. II tarptautinis chorų festivalis

Kiekviena istorija turi pradžią, kiekviena giesmė – pirmąjį garsą, kiekviena upė – ištaką, nuo kurios prasideda jos kelias. O krikščioniškoje pasaulėžiūroje visa ko pradžia yra Dievas.

Šiais žodžiais rugsėjo 25-ąją Žagarėje prasidėjo II tarptautinis chorų festivalis „Kur skardžiabalsė upė Švėtė“.

Pirmą kartą festivalis surengtas 2024 metais. Tuomet jame dalyvavo keturi chorai iš Lietuvos ir Latvijos. Kas dvejus metus vykstantis festivalis kviečia pasinerti į chorinės muzikos pasaulį, išgirsti skirtingus balsus ir tiesiog pabūti kartu muzikoje.

Šiemet festivalį Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje pradėjo Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir dirigentas Povilas Vanžodis), diriguojamas Lino Balandžio.

Atidarymo koncertui buvo parengta išskirtinė ir prasminga programa „Dievas – Tėvynė – meilė ir gėlės“. Joje skambėjo Julijos Ovseičuk, Romualdo Tvardovskio, Alvydo Remesos, Vaclovo Augustino, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Jono Kubiliaus ir Morteno Lauridseno originalūs bei harmonizuoti kūriniai.

„Cantate Domino“ – pirmoji užuomina

Choro pasirodymas prasidėjo šiuolaikinės kompozitorės ir dirigentės Julijos Ovseičuk kūriniu „Cantate Domino“ („Dainuokite Viešpačiui“).

Pats kūrinio pavadinimas tarsi raktas atrakino pirmąją koncerto programos užuominą – atsigręžimą į Dievą, žmogaus santykį su tuo, kas yra aukščiau mūsų.

Vilniuje gimęs lenkų kompozitorius Romualdas Tvardovskis savo muzikoje jungė skirtingas Europos muzikos tradicijas. Jo „Aleliuja“ tapo dar vienu žmogaus balsu, atsigręžiančiu į Dievą.

Juk kur yra žmogus, ten gimsta ir tradicijos.

Muzika, kuri ramina ir gydo

Alvydas Remesa – lietuvių kompozitorius, dvasinių prasmių ieškotojas, brolis pranciškonas, savo kūrybinėje ir profesinėje veikloje daug dėmesio skyręs muzikos terapijai. Kaip koncerto metu sakė vedėja, jo kūryboje itin ryškus dvasinis ieškojimas.

A. Remesa yra pasakęs: „Muzika turi galią raminti ir guosti žmogaus sielą.“

Šią mintį jo muzikoje galima išgirsti labai aiškiai. Tą vakarą skambėjęs „Tėve mūsų“ man ypač artimas ne tik todėl, kad pačiam teko prie jo prisiliesti ir jį diriguoti. Klausydamasis Remesos muzikos vis iš naujo pajuntu, kokią stiprią galią ji gali turėti žmogui – paliesti, nuraminti, gal net gydyti.

Tėvynė – antroji užuomina

Vaclovo Augustino „Tėvynė mūsų“ tarsi atrakino antrąją koncerto pavadinimo užuominą.

Kūrinys kalba apie mūsų Tėvynę, tačiau kartu primena ir kitą – dangiškosios Tėvynės – sampratą. Soprano melodijoje kompozitorius subtiliai įpynė maldos „Tėve mūsų“ melodiją, pažįstamą iš liturgijos. Taip muzikoje susijungia žemiškoji Tėvynė, dangiškoji Tėvynė ir malda.

Čiurlionis ir dainos

Tikiu, kad choras neatsitiktinai į savo programą įtraukė ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas.

Visai neseniai, rugsėjo 22-ąją, minėjome 151-ąsias Čiurlionio gimimo metines. Jo kūryba tebėra gyva, o muzika verta skambėti vis naujose erdvėse, atliekama naujų kartų.

Koncerte skambėjo trys harmonizuotos lietuvių liaudies dainos – „Anoj pusėj Nemunėlio“, „Oi giria, giria“ ir „Beauštanti aušrelė“. Jose susitinka lietuviškas žodis, melodija ir ypatingas Čiurlionio gebėjimas liaudies dainą perkelti į kitą muzikinę erdvę.

Sofijos sapnas

Vis dėlto labiausiai tą vakarą mane nustebino Jono Kubiliaus kūrinys „Sofijos sapnas“.

Tai tarsi panirimas į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės sapną, kuriame atgyja jos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meilės istorija. Muzika čia tampa ne vien garsais, bet ir pasakojimu – leidžia prisiliesti prie dviejų žmonių santykio, jausmų ir jų bendro pasaulio.

„Rožių dainos“ – grožis ir trapumas

Koncerto programą užbaigė Morteno Lauridseno penkių dalių chorinis ciklas „Rožių dainos“ pagal Rainerio Maria Rilke’s poeziją.

Lauridseno „Rožių dainos“ nuskambėjo tarsi subtilus priminimas, kad visa, kas gražu, kartu yra jautru, pažeidžiama ir laikina. Rilke’s rožėse telpa grožis, meilė, trapumas ir žmogaus jausmų pasaulis, o Lauridseno muzikoje šie vaizdiniai įgauna jautrų chorinį skambesį.

Galbūt todėl chorinė muzika tokia ypatinga. Ji gyvuoja akimirką – kol skamba balsai, kol susilieja žmonių kvėpavimas, kol paskutinis garsas pasklinda bažnyčios erdvėje.

O paskui lieka tyla.

Ir atmintis.

Tą vakarą Žagarėje muzika tapo upe – su savo ištakomis, vingiais ir tėkme. Jos skardus balsas dar kartą priminė: kiekviena istorija turi pradžią, kiekviena giesmė – pirmąjį garsą, o šios programos pradžia ir esmė – Dievas.

Šeši chorai – viena muzikinė upė

Rugsėjo 26-ąją II tarptautinis chorų festivalis „Kur skardžiabalsė upė Švėtė“ į Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią sukvietė šešis chorus iš Lietuvos ir Latvijos.

Iš Latvijos atvyko Rygos vyrų choras „Silvicola“, Tervetės kultūros namų mišrus choras „Tervete“ ir Kandavos mišrus choras „Kandava“. Lietuvai atstovavo Pakruojo kultūros centro Rozalimo skyriaus moterų choras „Gaudulė“, Kaišiadorių kultūros centro mišrus choras „Do#“ ir šeimininkai – Žagarės kultūros centro moterų choras.

Kiekvienas kolektyvas atliko po keturis kūrinius. Buvo įdomu stebėti skirtingas chorinio dainavimo tradicijas, dirigentus, koncertmeisterius ir jų darbo su chorais ypatumus. Kiekvienas choras į Žagarę atsivežė savitą skambesį, muzikinę patirtį ir savo krašto tradicijas. Visus jungė viena – meilė chorinei muzikai.

Didžiausią įspūdį paliko „Silvicola“.

Pavadinimas „Silvicola“ reiškia „miško gyventojas“. Choras įkurtas 1980 metais, sujungus įvairių Latvijos miškų ūkio įmonių vyrų ansamblius. Iki šiol kolektyve dainuoja su miškininkystės sektoriumi susiję žmonės ir jų bičiuliai iš įvairių Latvijos vietų.

Tai choras, turintis ilgą koncertinę ir konkursinę patirtį. Jis yra koncertavęs Lietuvoje, Estijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Argentinoje ir kitose šalyse, pelnęs apdovanojimų chorų konkursuose.

Tačiau Žagarėje labiausiai žavėjo ne biografija ir ne laimėjimų sąrašas. Žavėjo pats skambesys – vyriškų balsų jėga, sodrumas ir kartu gebėjimas išlaikyti muzikinį jautrumą.

Festivalį vainikavo premjera

Festivalio kulminacija tapo premjera, kurią atliko jungtinis Lietuvos ir Latvijos choras.

Kartu su juo pasirodė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos, operos solistės Aušros Liutkutės klasės studentas, solistas Adrijus Balčiūnas. Koncertmeisteris – Ervidas Balčiūnas, dirigentė – Meilutė Girskienė.

Šis bendras pasirodymas tapo gražiu simboliu to, dėl ko ir gimsta tokie festivaliai – susitikti, susipažinti, išgirsti vieniems kitus ir galiausiai muzikuoti kartu.

Paskutiniame kūrinyje jungtinis choras atliko kadaise legendinio Lietuvos operos solisto Vaclovo Daunoro dainuotą „Žagarėle mano“. Chorui, solistui ir fortepijonui dainą pritaikė kompozitorius Vitalij Neugasimov.

Tai buvo muzikinis taškas, kuriame susitiko praeitis ir dabartis, Lietuva ir Latvija, skirtingi chorai ir skirtingi žmonės.

Būti kartu muzikoje

Džiaugiuosi, kad festivalis leido ne tik kiekvienam chorui parodyti savo programą, balsą ir muzikinį veidą, bet ir suteikė galimybę būti kartu.

Susipažinti. Bendrauti. Dalintis patirtimi. Ir, svarbiausia, dalintis džiaugsmu dainuojant chore.

Juk chorinė muzika nėra vien garsai ar natos. Tai žmonės, jų kvėpavimas, balsai, bendras buvimas ir gebėjimas trumpam tapti viena visuma.

Gal todėl toks simboliškas ir festivalio pavadinimas – „Kur skardžiabalsė upė Švėtė“.

Upė teka, susilieja su kitais vandenimis ir keliauja toliau. Taip ir muzika – prasideda nuo vieno garso, vieno balso, vieno žmogaus, o paskui susijungia su kitais balsais ir tampa galinga skambančia upe.

O tą rugsėjo vakarą Žagarėje ši upė buvo ypač skardžiabalsė.