Beethoveno Devintoji simfonija – humanizmo triumfas
Rugsėjo 25 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) koncertų salėje skambėjo Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) Devintoji simfonija. Monumentalų Vienos klasiko, romantizmo muzikos estetikos pradininko kūrinį atliko gausios Lietuvos muzikų pajėgos: solistai Gabrielė Bukinė (sopranas), Gabrielė Kupšytė (mecosopranas), Karolis Kašiuba (tenoras), Kostas Smoriginas (baritonas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus.
Prieš koncertą įvyko susitikimas su muzikologe dr. Jūrate Katinaite, kuri pristatė kūrinio išskirtinumą epochos kontekste. Devintojoje simfonijoje, kurios premjera įvyko 1824 m. Vienoje, Beethovenas, jau beveik visiškai praradęs klausą, į simfonijos žanrą įtraukė žmogaus balsą: paskutinėje, ketvirtojoje, dalyje keturi solistai ir choras gieda Friedricho Schillerio „Odę džiaugsmui“. Todėl kūrinys kartais vadinamas „Džiaugsmo simfonija“. Jame kompozitorius savitai traktavo tradicines simfonijos formas, pakeitė įprastą dalių seką – scherzo skamba prieš lėtąją dalį. Pasak J. Katinaitės, Beethoveno novatoriškumas kilo iš vidinio manifesto – atsisakymo įtikti ir siekio skelbti muzikines idėjas, pranokusias savo laiką.
Devintoji simfonija laikoma vienu reikšmingiausių Vakarų muzikos istorijos kūrinių, dažnai atliekama ir įrašinėjama. Koncerto vedėja Laūra Karnavičiūtė priminė, kad šią simfoniją būtina bent kartą gyvenime išgirsti gyvai. Toks susitikimas leidžia ne tik išgirsti, bet ir sekti muzikinės minties raidą, pajusti jos vidinę įtampą ir visumos dramaturgiją.
Nuo pirmųjų taktų, tarsi gimstančių iš niekur ir pamažu išaugančių į didingą pagrindinę temą, maestro Gintaras Rinkevičius raiškiais, tiksliais mostais vedė orkestrą per sudėtingą Beethoveno muzikinės minties plėtotę. Pirmosios dalies teminiai kontrastai, antrosios ritminis gaivališkumas, trečiosios lyrinis, pakylėtas melodingumas nuosekliai vedė į triumfuojantį finalą. Jo pradžioje trumpam sugrįžę ankstesnių dalių motyvai tarytum priminė jau nueitą kelią, kol galiausiai suskambo pagrindinė „Odės džiaugsmui“ tema.
„O bičiuliai, nereikia šių garsų! Verčiau užtraukim malonesnę, džiaugsmingesnę dainą!“ – užtikrintu balsu skelbė baritonas Kostas Smoriginas (Juozo Macevičiaus vertimas iš vokiečių kalbos).
Originalo kalba atliktame finale pagrindinė tema nuosekliai augo, įgydama vis didesnį emocinį ir muzikinį mastą. Solistų ir choro balsai atskleidė žodinę kūrinio prasmę – kreipimąsi į džiaugsmą, žmonių brolybę ir bendrystę. Pasak J. Katinaitės, finalo melodijos paprastumas ir suprantamumas jau kūrinio atsiradimo laikotarpiu išreiškė humanistines ir demokratines idėjas. 1985 m. šios melodijos instrumentinė versija buvo oficialiai patvirtinta Europos Bendrijų himnu, vėliau tapusiu Europos Sąjungos himnu.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, pateikė brandžią simfonijos interpretaciją, pasižymėjusią gyva muzikinės minties artikuliacija, raiškiais teminiais ir dinaminiais kontrastais bei nuosekliai plėtojama visumos dramaturgija.
Solistai Gabrielė Bukinė, Gabrielė Kupšytė, Karolis Kašiuba ir Kostas Smoriginas, kurių partijos jungėsi į duetus, tercetus ir kvartetą, profesionaliai perteikė muzikinį bei poetinį tekstą, suteikdami balsą idėjoms, apie kurias ankstesnėse simfonijos dalyse buvo galima tik numanyti.
Kauno valstybinio choro skambesys vainikavo monumentalią kūrinio architektūrą. Skaidrūs, darniai susilieję balsai sustiprino finalo emocinę įtaigą ir atskleidė Beethoveno muzikos didybę.
Devintoji simfonija šįkart skambėjo net trijuose Lietuvos miestuose: rugsėjo 24 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, rugsėjo 25 d. LVSO koncertų salėje ir rugsėjo 26 d. Mykolo Oginskio rūmuose Plungėje. Šie koncertai ne tik priminė iki šiol aktualias Beethoveno humanistines idėjas, bet ir tapo įžanga į artėjančius reikšmingus kultūrinio bendradarbiavimo įvykius.
Lapkričio 18–29 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras vyks gastrolių į Vokietiją, o 2027 m., Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai, prasidės Lietuvos ir Vokietijos kultūros sezonas.
Beveik prieš du šimtmečius sukurtos Devintosios simfonijos finalo žinia apie žmonių brolybę ir bendrystę šiandien skamba ne mažiau aktualiai. Ši muzika primena, kad humanizmo idealai nėra vien praeities kultūrinis palikimas – jie išlieka siekiamybe, kurią kiekviena karta turi iš naujo įprasminti.