„Permainų muzika“ – nauja Vykinto Baltako festivalio kryptis

Spalio 9–17 d. Klaipėdoje vykstantis 23-iasis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ šiemet pradėjo naują kūrybinį etapą. Festivalio meno vadovu tapęs kompozitorius ir dirigentas Vykintas Baltakas siekia išplėsti įprastas koncertų ribas – muziką pristatyti ne tik Klaipėdos koncertų salėje, bet ir kitose miesto erdvėse, daugiau dėmesio skirti edukacijai, kūrybiniam bendradarbiavimui ir klausytojo santykiui su šiuolaikiniu menu.

„Jei žmonės neateina pas muziką, muzika turi eiti pas žmones. Todėl festivalis plečiasi – į miesto erdves, į bendruomenes, į edukaciją. Norisi mažiau akademinio atstumo, o daugiau gyvo santykio, kad žmogus nejaustų, jog čia reikia kažką išmanyti, o suprastų – galima tiesiog ateiti ir klausytis“, – sako V. Baltakas.

Pasak meno vadovo, svarbu ne tik tai, kokie kūriniai atliekami, bet ir kokiomis aplinkybėmis jie skamba, kaip pasirinkta erdvė veikia muzikos suvokimą ir kokį ryšį su klausytoju pavyksta užmegzti. Todėl šių metų programoje atsirado daugiau įvietintų kūrinių, garso instaliacijų, judesio ir muzikos projektų bei renginių, kuriuose publika kviečiama aktyviau dalyvauti.

Spalio 9 d. festivalį pradėjo vienas garsiausių Europos mušamųjų instrumentų ansamblių „Les Percussions de Strasbourg“. Daugiau kaip šešis dešimtmečius veikiantis prancūzų kolektyvas, pirmą kartą koncertavęs Lietuvoje, pristatė belgų kompozitoriaus ir kino kūrėjo Thierry De Mey projektą „Timelessness“, jungiantį ankstesnius ir naujus autoriaus darbus.

Šioje programoje perkusija suvokiama ne tik kaip garsą kuriantys instrumentai, bet ir kaip judesio, ritmo bei sceninio veiksmo šaltinis. Atlikėjų kūnai, gestai ir instrumentų valdymas tampa matoma muzikinės struktūros dalimi.

„Pats autorius šį projektą vadina meniniu manifestu, siekiančiu grąžinti atlikėjo kūnui matomumą scenoje. Šiame kūrinyje perkusininkai tampa ne tik muzikantais, bet ir judesio atlikėjais“, – pasakoja Klaipėdos koncertų salės repertuaro meno vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė.

Spalio 9–16 d. Klaipėdos verslo centre „Hansa“ pristatoma austrų garso menininko, inžinieriaus ir elektroninės muzikos kūrėjo Matthiaso Kronlachnerio instaliacija „Virpantis garsas“. Jos autorius tyrinėja erdvinio garso, technologijų ir gyvo atlikimo galimybes, kviesdamas įsiklausyti į garso sklidimą ir jo santykį su aplinka.

Jaunosios kartos pianistė Paula Bagotyriūtė spalio 10 d. pristatė programą „Naktinis garsas“, kurioje fortepijonas atsiskleidė kaip įvairių tembrų ir garsinių galimybių instrumentas. Čia svarbūs ne tik klavišais išgaunami garsai, bet ir stygų, medžio bei metalo skambesys.

„Šios atlikėjos kūryboje fortepijonas tampa tarsi gyvu garsų organizmu, kuriame klavišai, stygos, medis ir metalas tampa skirtingais vieno instrumento balsais“, – sako V. Baltakas.

Spalio 11–12 d. Klaipėdos koncertų salėje pristatyta kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės intraopera „KEISTI(S): Ėriukėlis stiklo ragais“. Šiame tarpdisciplininiame projekte muzika jungiama su judesiu, vaizdu ir asmeniniais pasakojimais. Svarbia kūrinio dalimi tapo neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“ bendruomenės istorijos, kurias sceniniam pasakojimui padėjo parengti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto teatro grupė, vadovaujama režisieriaus Valentino Masalskio.

Pasak J. Skiotytės-Norvaišienės, šis kūrinys siekia atskleisti žmogaus emocinį pasaulį, jo santykį su savo kūnu ir aplinka, o skirtingų meninės raiškos priemonių sąveika tampa svarbia sceninio pasakojimo dalimi.

Spalio 16 d. Klaipėdos koncertų salėje pasirodys 2020 m. Miunchene įkurtas šiuolaikinės muzikos ansamblis „der/gelbe/klang“. Per palyginti trumpą laiką kolektyvas įsitvirtino Vokietijos naujosios muzikos scenoje, bendradarbiaudamas su skirtingų kartų kompozitoriais.

Klaipėdoje ansamblis atliks italų kompozitoriaus ir dirigento Valerio Sannicandro kūrinius programoje „Keliaujantis garsas“. Muzikantai gros skirtingose salės erdvėse, todėl klausytojai galės stebėti, kaip keičiasi garso sklidimas, instrumentų tarpusavio santykis ir muzikinės visumos suvokimas.

„Publikos laukia netikėti sprendimai. Atlikėjai gros skirtingose erdvėse, todėl klausytojai galės girdėti, kaip garsas keičiasi, tolsta, susilieja ir kuria vientisą melodiją“, – pasakoja V. Baltakas.

Spalio 17 d. Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje choreografė Agnija Šeiko ir jos vadovaujamas šiuolaikinio šokio teatras pristatys šokio ir muzikos programą „Judantis garsas“. Jos pagrindas – Thierry De Mey kūrinys „SIMPLEXITY“, kuriame muzika ir judesys kuriami kaip tarpusavyje susijusios meninės struktūros.

Kartu pasirodys Lietuvos ansamblių tinklas (LENsemble), vadovaujamas Vykinto Baltako. Pasak jo, šiame projekte šokėjai ir muzikantai nėra atskiri pasauliai – jie veikia kaip viena visuma, kurioje judesys turi garsinę reikšmę, o garsas įgyja fizinį pavidalą.

Tą pačią dieną Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje vyks programa „Vaizdo garsas“ – trumpametražių filmų peržiūra, diskusija ir susitikimas su kūrėjais.

Festivalio edukacinę programą papildo improvizacijos dirbtuvės, kurias veda 2025 m. konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ laureatai – pianistė Paula Bagotyriūtė, gitaristas Deividas Skirdaila ir saksofonininkas Kornelijus Pukinskis. Dirbtuvių dalyviai savo kūrybinius sumanymus pristatys spalio 15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete rengiamame baigiamajame koncerte.

„Norisi pakviesti nebijoti šiuolaikinės muzikos – joje galima atpažinti ir kasdien aplink mus skambančius garsus, tik išgirsti juos naujai“, – pabrėžia festivalio meno vadovas V. Baltakas.

Šių metų „Permainų muzikos“ programa atskleidžia kelias tarpusavyje susijusias šiuolaikinės kūrybos kryptis. Vienuose projektuose tyrinėjamas instrumento skambesys ir jo galimybės, kituose – garso santykis su erdve, atlikėjo kūnu ar vaizdu. Greta jų svarbi vieta tenka bendruomenių įtraukimui ir jaunųjų muzikantų kūrybai.

Vykinto Baltako pradėta plėtoti festivalio koncepcija siekia, kad šiuolaikinė muzika būtų suvokiama ne kaip uždara profesionalų sritis, bet kaip gyva kūrybos forma, galinti užmegzti ryšį su skirtingais klausytojais. Kartu tai kelia ir meninį klausimą: kaip plečiant muzikos pateikimo būdus išsaugoti pačios kompozicijos svarbą, jos struktūrą ir dramaturginį vientisumą?