Dainuojantis Christiano Tetzlaffo smuikas LVSO koncertų salėje
Spalio 9 d. Vilniuje, LVSO koncertų salėje, su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru griežė vokiečių smuiko virtuozas Christianas Tetzlaffas. Programoje skambėjo Édouardo Lalo „Ispaniškoji simfonija“ smuikui ir orkestrui bei Johanneso Brahmso Trečioji simfonija F-dur.
Ch. Tetzlaffas Vilniuje koncertuoja jau ne pirmą kartą. Per pastaruosius kelerius metus įvairiuose festivaliuose teko girdėti jo atliekamą tiek šiuolaikinį repertuarą (Thomo Adèso Koncertą smuikui), tiek klasikinį (Johanneso Brahmso Koncertą smuikui). Dabar, klausantis prancūzų kompozitoriaus É. Lalo opuso, dar kartą buvo galima įsitikinti, kaip taikliai solistas geba atskleisti skirtingų kūrinių muzikines savybes, kiekvieną kartą išlaikydamas savitą interpretacijos braižą.
Šiemet šešiasdešimtmetį atšventęs smuikininkas, scenoje pasirodantis roko žvaigždės vertomis garbanomis, itin charakteringai išryškino ispanišką É. Lalo muzikos koloritą. Nors „Ispaniškoji simfonija“ („Symphonie espagnole“) yra prancūzų kompozitoriaus kūrinys, jos sukūrimo laikotarpiu, 1874 m., Ispanijos muzikos ritmai ir intonacijos Prancūzijoje buvo ypač populiarūs. Žymiajam to meto smuiko virtuozui Pablo Sarasatei skirtos kompozicijos premjera įvyko 1875 m. vasario pradžioje, o vos po mėnesio Paryžiuje pirmą kartą buvo parodyta Georges’o Bizet opera „Karmen“, taip pat persmelkta ispaniško kolorito.
É. Lalo „Ispaniškąją simfoniją“ sudaro penkios dalys. Trečiojoje, „Intermezzo“, skamba habaneros tema, kaip teigiama, įkvėpta tuo metu populiarias dainas kūrusio baskų kompozitoriaus Sebastiano Yradier habaneros „La Negrita“. Su kokiu pasimėgavimu, kaip taikliai išgaudamas charakteringą, tamsoką garso spalvą šią dalį atliko Ch. Tetzlaffas! Mintyse net iškilo paralelė su Gustavo Mahlerio Pirmąja simfonija, sukurta 1888 m., kurioje taip pat girdėti ryškių vadinamosios buitinės, šiuo atveju žydiškos, muzikos epizodų – žavaus aukštosios ir populiariosios muzikos intonacijų „mezaljanso“.
Visame kūrinyje smuikininkas demonstravo išskirtinį meistriškumą. Lyriniuose epizoduose Ch. Tetzlaffo smuikas tiesiog dainavo: natūralus melodinių linijų frazavimas, sodri garso spalva, jautrus harmoninio pagrindo suvokimas leido ir klausytojams pajusti muzikos grožį. Virtuoziškuose epizoduose solistas žavėjo spindinčia technika. Po pasirodymo publika nenorėjo jo paleisti, tad smuikininkas dovanojo bisą – atliko Johanno Sebastiano Bacho Trečiosios partitos smuikui E-dur dalį „Gavotas ir rondo“.
Ch. Tetzlaffas – vienas aktyviausiai koncertuojančių smuikininkų, kasmet surengiantis daugiau kaip šimtą koncertų. Jo repertuaras itin platus. Tarptautinę karjerą jis pradėjo 1988 m. koncertais su Klivlando ir Miuncheno filharmonijos orkestrais, vėliau surengė debiutinį solinį rečitalį Niujorke. Šiandien smuikininkas koncertuoja su garsiausiais pasaulio orkestrais – Berlyno, Vienos, Niujorko filharmonijų, Bostono, Čikagos, Karališkuoju Amsterdamo „Concertgebouw“, Londono ir daugeliu kitų kolektyvų.
Jam teko muzikuoti diriguojant Bernardui Haitinkui, Lorinui Maazeliui, Kurtui Masurui, Christophui von Dohnányi. Ypač glaudus bendradarbiavimas Ch. Tetzlaffą sieja su seru Simonu Rattle’u, Esa-Pekka Salonenu, Karina Canellakis, Danieliu Hardingu, Paavo Järvi, Andriu Nelsonu, Barbara Hannigan, Kentu Nagano ir kitais dirigentais. Nuo 2012 m. Ch. Tetzlaffas yra Kronbergo akademijos profesorius, o 2023 m. tapo muzikos festivalio „Spannungen“ Heimbache (Vokietija) meno vadovu.
Atliekant É. Lalo „Ispaniškąją simfoniją“, orkestras jautriai akompanavo solistui, neužgoždamas smuiko garsine mase, priešingai – lanksčiai ir judriai prisitaikydamas prie jo diktuojamo interpretacinio tono. Užtat antroje koncerto dalyje, skambant J. Brahmso simfonijai, LVSO galėjo atskleisti visas simfoninio orkestro galimybes.
J. Brahmso Trečioji simfonija F-dur – vienas žinomiausių kompozitoriaus kūrinių. Ypač romantinio polėkio kupina jos trečioji dalis „Poco allegretto“, priskirtina gražiausiems XIX a. simfoninės muzikos puslapiams. Kita vertus, sunku būtų rasti nežinomą Brahmso opusą: šis kompozitorius priklauso Vakarų klasikinės muzikos kanonui, o jo kūriniai nuolat skamba pasaulio koncertų salėse ir įrašuose.
Trečiosios simfonijos premjera įvyko 1883 m. gruodį Vienoje, griežiant žymaus to meto dirigento Hanso Richterio vadovaujamam Vienos filharmonijos orkestrui. Partitūra išleista 1884 m., kompozitoriui atlikus tam tikrus pataisymus. Šią simfoniją yra interpretavę garsiausi pasaulio dirigentai ir orkestrai – tai vienas iš kūrinių, leidžiančių atsiskleisti orkestro meistriškumui.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras šią simfoniją griežė, o G. Rinkevičius dirigavo ne pirmą kartą, tad atlikime buvo juntama laisvė ir mėgavimasis muzika, atsirandantys gerai pažįstant partitūrą. Įdėmesnis klausytojas galėjo įvertinti kiekvienos orkestro grupės, o kameriškesniuose epizoduose – ir atskirų muzikantų grojimą. Juolab kad iš salės puikiai matomas visas orkestras. Kartu buvo galima pajusti bendrą muzikos tėkmę, laisvą kūrinio alsavimą.
Ne veltui J. Brahmsas laikomas austrų ir vokiečių simfoninės tradicijos tęsėju bei vienu ryškiausių jos atstovų. Jo romantinio polėkio kupinoje Trečiojoje simfonijoje galima išgirsti ir beethoveniškų nuotaikų – antai finale nuskamba tolimi Ludwigo van Beethoveno Penktosios simfonijos atbalsiai. O paties Brahmso muzikinis mąstymas vėliau atsispindėjo kitų kompozitorių kūryboje.
Vakaras LVSO koncertų salėje su É. Lalo ir J. Brahmso opusais suteikė klausytojams progą pasimėgauti aukšto meninio lygio klasikinės muzikos atlikimu. Džiugu, kad šioje salėje rengiami koncertai vis dažniau tampa reikšmingais Vilniaus muzikinio gyvenimo įvykiais.
Trys redakciniai pastebėjimai
1. Stipriausia recenzijos vieta – Lalo „Intermezzo“. Autorė išgirsta konkrečią garso spalvą, susieja ją su habaneros intonacijomis ir Mahlerio simfonizmu. Tai jau savarankiškas muzikologinis mąstymas, o ne bendras komplimentas atlikėjui. Vis dėlto sąsają su Yradier „La Negrita“ prieš spaudą vertėtų patikrinti.
2. Brahmso simfonijos analizė silpnesnė. Autorė kalba apie orkestro laisvę, atskirų grupių skambesį ir bendrą muzikos tėkmę, bet neįvardija konkrečių interpretacinių sprendimų. Nesiūlau jų prigalvoti – geriau išsaugoti autentišką įspūdį.
3. Biografinė pastraipa kiek stabdo recenzijos eigą. Ji įterpta tarp gyvo Lalo atlikimo aprašymo ir orkestro vaidmens vertinimo. Žurnalui siūlyčiau ją sutrumpinti arba perkelti arčiau pradžios. Tačiau šioje versijoje palikau visą autorės pateiktą informaciją.
Ir dar vienas mažas, bet svarbus dalykas: Bacho Trečiosios partitos „Gavotas ir rondo“ yra trečioji dalis – tai galima tiksliai nurodyti.
Mano vertinimu, šios recenzijos stiprybė – girdimas atlikimas, ypač smuiko tembras ir frazavimas. Todėl jos neverta pernelyg gludinti: išsaugokime Beatos klausymosi gyvumą.