Kritika socialinių tinklų laikais: kaip išsaugoti skaitytoją?
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) tryliktą kartą surengta Tarptautinė kritikų konferencija. Šiemet jos dalyviai svarstė profesionalios kritikos vaidmenį šiuolaikiniame kultūros gyvenime, jos autoritetą, konkurenciją su socialiniais tinklais, skaitytojų dėmesio pokyčius ir kritiko atsakomybę.
Konferencija sutapo su paskutiniu Žibuoklės Martinaitytės operos „Apversta tikrovė“ premjerinės serijos spektakliu. Todėl pirmoji kalbėti buvo pakviesta pati kompozitorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, gyvenanti Niujorke.
Ž. Martinaitytė kalbėjo apie tai, ko menininkai tikisi iš profesionalios kritikos: kūrybinio konteksto supratimo, įsigilinimo į kūrinį ir atsakingo vertinimo.
„Kritiko parašytą žodį auditorija priima kaip autoritetingą nuomonę, kartais – net kaip vienintelę tiesą, todėl kritikas privalėtų nepamiršti jam tenkančios atsakomybės. Be to, kritiko žodis turėtų labiau žadinti auditorijos smalsumą, o ne pretenduoti tapti galutiniu nuosprendžiu kūriniui“, – teigė kompozitorė.
Ji prisipažino, kad pasinėrusi į kūrybą naujų recenzijų iš karto neskaito – pirmiausia jų esmę paprašo perteikti vyrą. Tačiau Lietuvos kultūriniame gyvenime, kur menininkai ir kritikai dažnai vieni kitus pažįsta, skaudžiausia, pasak jos, apskritai nesulaukti jokio atgarsio.
„Bet kokia kritika yra geriau, negu likti išvis nepastebėtam“, – sakė Ž. Martinaitytė.
Gyvendama Niujorke ir turėdama galimybę rinktis iš gausybės kultūros renginių, ji laikosi dar vienos taisyklės: recenzijas skaito tik pati išgirdusi ar pamačiusi aptariamą kūrinį.
„Nenoriu, kad vieno žmogaus nuomonė darytų įtaką mano asmeniniam susitikimui su tuo kūriniu“, – aiškino kompozitorė.
Lenkijos muzikos žurnalo „Ruch Muzyczny“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Krzysztofas Stefańskis prisipažino, kad jam ypač įdomu rašyti apie šiuolaikines operas. Nauji kūriniai leidžia išvengti įprastų recenzavimo klišių, o galimybė tiesiogiai kalbėtis su jų autoriais padeda geriau suprasti kūrybinius sumanymus.
Pranešėjas analizavo šiuolaikinių operų pavyzdžius, kuriuose pasitelkiant naujas technologijas nagrinėjamos politinės, socialinės ir aplinkosaugos problemos. Tokie kūriniai kelia naujų uždavinių ir kritikams – jie turi gebėti vertinti ne tik tradicinę muzikinę dramaturgiją, bet ir naujas vokalinės bei sceninės raiškos formas.
„Šiuolaikinėse operose gali būti naudojamos įvairios vokalinės technikos, ir kritika turi tai pažymėti. Pats garsas, jo spalva ir išgavimo būdas čia dažnai pasirodo svarbesnis negu tariamas žodis ir jo semantinės reikšmės. Todėl kiekviena šiuolaikinė opera – tai malonus kūrybinis iššūkis kritikui“, – teigė K. Stefańskis.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė, sociologė ir LRT žurnalistė Rima Žilinskaitė nagrinėjo profesionalios kritikos padėtį socialiniuose tinkluose, kur greta specialistų tekstų nuolat skelbiamos mėgėjų nuomonės.
Pasak jos, ši konkurencija nėra tokia grėsminga, kaip kartais manoma. Tyrimai rodo, kad tik maždaug dešimtadalis socialinių tinklų vartotojų patys aktyviai kuria ir skelbia turinį.
„Padėti būti pastebėtiems šiose platformose kritikams gali aiški kalba, artima šnekamajai, žodžio ekonomija ir svarbiausios minties pateikimas jau pirmame sakinyje, sulaikantis skaitytojo dėmesį. Svarbus ir tiesioginis autoriaus santykis su tuo, ką jis pats matė ar girdėjo, nes dirbtinis intelektas tuo konkuruoti kol kas negali“, – pabrėžė sociologė.
Šokio kritikos klausimus aptarė apie baletą ir šiuolaikinį šokį rašantys Skaidrė Baranskaja, Sigita Ivaškaitė ir Helmutas Šabasevičius. Pokalbyje svarstyta, kokių žinių bei profesinių gebėjimų reikia šios srities kritikui ir kodėl silpnėja ankstesnių šokio pastatymų bei interpretacijų atmintis.
H. Šabasevičius atkreipė dėmesį į subjektyvų kritinio vertinimo pobūdį.
„Objektyvumas kritikoje kažin ar įmanomas: visi esame individualūs, saviti ir todėl negalime vienodai to paties spektaklio pamatyti, pasverti ar išmatuoti. Menininkams į kritikų tekstus siūlyčiau žiūrėti labai atvirai ir nevertinti jų kaip nuosprendžių, o tik kaip nuomonę, abejonę ar klausimą pasitikrinimui. Gal viena kita detalė recenzijoje pasirodys vertinga, o gal ir ne – tuomet galima ramiai ją pastumti į šoną“, – kalbėjo kritikas.
Konferenciją užbaigė kultūros leidinių redaktorių diskusija. Joje dalyvavo Jungtinės Karalystės žurnalo „Opera with Opera News“ vyriausiasis redaktorius Johnas Allisonas, Lenkijos žurnalo „Ruch Muzyczny“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Krzysztofas Stefańskis, savaitraščio „7 meno dienos“ muzikos skilties redaktorė Laimutė Ligeikaitė, portalo „Menufaktura.lt“ redaktorė ir vadovė Rima Jūraitė bei žurnalo „Literatūra ir menas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Dovydas Kiauleikis. Diskusiją moderavo muzikologė, konferencijos programos sudarytoja Beata Baublinskienė.
Diskusijos dalyviai aptarė muzikos ir teatro kritikos padėtį skirtingose šalyse, kritikų darbo atlygio problemas, skaitytojų rato plėtrą, individualaus vertinimo ir platesnio kultūrinio konteksto santykį bei konkurenciją su socialiniais tinklais.
L. Ligeikaitė atkreipė dėmesį į vieną šiandien vis dažnesnį reiškinį: net profesionaliems muzikologams po spektaklio ar koncerto kartais pakanka trumpo įrašo socialiniuose tinkluose, o išsamesnei recenzijai nebelieka nei poreikio, nei paskatos.
„Net ir kolegoms muzikologams šiandien po spektaklio ar koncerto dažnai lengviau trumpai pateikti savo įspūdį ar įžvalgą socialiniuose tinkluose, o rašyti išsamaus straipsnio kaip ir nebereikia, nes viskas, kas svarbiausia, jau pasakyta“, – konstatavo L. Ligeikaitė.
Johnas Allisonas pastebėjo, kad profesionalios kritikos padėtis sudėtinga, tačiau nėra beviltiška. Dovydas Kiauleikis priminė, kad Lietuva vis dar gali džiaugtis palyginti didele kultūros leidinių įvairove.
Apibendrindama diskusiją Beata Baublinskienė pabrėžė, kad, nepaisant besikeičiančių informacijos sklaidos įpročių, argumentuota profesionali kritika nepraranda vertės. Ji reikalinga ne tik teatrams ir menininkams, bet ir skaitytojams bei žiūrovams.
Konferencijoje išryškėjo skirtingi požiūriai į kritikos paskirtį, tačiau juos jungė vienas klausimas: kaip išsaugoti profesionalaus vertinimo reikšmę aplinkoje, kurioje nuomonę gali viešai pareikšti kiekvienas, o skaitytojo dėmesys tampa vis sunkiau išlaikomas?
Atsakymo, regis, reikėtų ieškoti ne konkuruojant su socialinių tinklų greičiu, bet puoselėjant tai, kas profesionalią kritiką nuo jų skiria – dalykinį pasirengimą, istorinį ir meninį kontekstą, argumentuotą vertinimą bei atsakomybę už viešai išsakytą mintį.
MUZIKOS BARŲ PASTABA; Labiausiai užkliuvo trijų konferencijos dalyvių mintys.
Žibuoklė Martinaitytė sako, kad kritika neturėtų tapti galutiniu nuosprendžiu kūriniui. Helmutas Šabasevičius primena vertinimo subjektyvumą. O Rima Žilinskaitė pabrėžia tiesioginio susitikimo su meno kūriniu reikšmę.
Visos trys mintys svarbios. Tačiau subjektyvumas neatleidžia kritiko nuo pareigos argumentuoti savo vertinimą. Ir tai, kad kritika nėra galutinis nuosprendis, nereiškia, jog ji turi vengti aiškios pozicijos.
Martyno Aleksos nuotrauka