„Mitai ir legendos“ – Richardo Strausso muzikos pasaulis

Spalio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), diriguojamas pagrindinio kviestinio dirigento Victorieno Vanoosteno, pristatė antrąją programą „Mitai ir legendos“. Kartu su orkestru muzikavo vokiečių violončelininkas Maximilianas Hornungas ir smuikininkė Rasa Vosyliūtė. Koncerte skambėjo Richardo Strausso simfoninės poemos ir operos „Salomėja“ fragmentas, taip pat belgų kompozitoriaus Josepho Jongeno „Fantazija“ smuikui ir orkestrui.

Pirmoji programos „Mitai ir legendos“ dalis praėjusį sezoną buvo skirta Claude’o Debussy ir Richardo Strausso muzikai. Šįkart orkestras tęsė pažintį su Strausso kūryba, kurioje literatūriniai, mitologiniai ir filosofiniai siužetai tampa savarankiškos muzikinės dramaturgijos pagrindu.

Richardo Strausso kūrybinis kelias apėmė daugiau kaip šešis dešimtmečius – nuo XIX a. pabaigos, kai Europos muzikiniame gyvenime dar buvo gyva Richardo Wagnerio įtaka, iki XX a. vidurio. Jo kūryboje ypatingą vietą užima simfoninės poemos ir operos, išsiskiriančios spalvinga orkestruote, sudėtinga harmonine kalba ir gebėjimu muzikinėmis priemonėmis atskleisti personažų psichologiją.

Koncertą pradėjo „Septynių skraisčių šokis“ iš 1905 m. sukurtos operos „Salomėja“. Šiame orkestriniame epizode susitelkia viena svarbiausių operos dramaturginių situacijų: Erodo prašoma Salomėja šoka, o už tai pareikalauja pranašo Johanano (Jono Krikštytojo) galvos. Šokio muzika, kurioje rytietiško kolorito užuominos jungiasi su intensyvia orkestrine plėtote, atskleidžia ne tik jausmingumą, bet ir vis stiprėjančią dramatišką įtampą.

Kiti du programos kūriniai – pamečiui sukurtos simfoninės poemos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1896) ir „Don Kichotas“ (1897). Abi jos atskleidžia skirtingas Strausso programinio simfonizmo galimybes.

Simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, sukurta pagal Friedricho Nietzsche’s filosofinio veikalo idėjas, yra vienas ryškiausių bandymų muzikoje apmąstyti filosofines žmogaus būties problemas. Kompozitorius nesiekė pažodžiui perteikti literatūrinio teksto, bet jo idėjas pavertė savarankišku muzikiniu pasakojimu. Kūrinio dramaturgiją formuoja kontrastingos temos, sudėtinga harmoninė plėtotė ir įspūdinga orkestro spalvų kaita.

„Don Kichotas“ – simfoninė poema pagal Miguelio de Cervanteso romaną – pasižymi kitokiu muzikinio pasakojimo pobūdžiu. Čia Straussas pasitelkia variacijų formą, o pagrindinio veikėjo muzikinį portretą patiki solo violončelei. Don Kichoto idealizmas, didybė, komiškumas ir tragiškumas atsiskleidžia per solisto ir orkestro dialogą, kuriame svarbi vieta tenka ir altui, įkūnijančiam Sančą Pansą.

Šią sudėtingą violončelės partiją atliko vokiečių violončelininkas Maximilianas Hornungas, su LNSO koncertavęs jau antrą kartą. Tarptautinėje scenoje jis muzikuoja su Londono ir Čekijos filharmonijų, Ciuricho „Tonhalle“, Vienos, Bambergo, Pitsburgo, Dalaso simfoniniais ir kitais orkestrais.

Violončelininkas yra bendradarbiavęs su dirigentais Yannicku Nézet-Séguinu, Esa-Pekka Salonenu, Danieliu Hardingu, smuikininkais Anne-Sophie Mutter ir Christianu Tetzlaffu. Jo koncertinė veikla apima pasirodymus Vienos „Musikverein“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Londono „Wigmore Hall“, Berlyno ir Kelno filharmonijų salėse.

Greta Strausso kūrinių koncerte skambėjo belgų kompozitoriaus ir vargonininko Josepho Jongeno „Fantazija“ smuikui ir orkestrui E-dur. Solo partiją atliko smuikininkė Rasa Vosyliūtė.

Jongenas, priklausęs belgų Valonijos muzikos mokyklai, savo kūryboje tęsė prancūzų romantizmo ir impresionizmo tradicijas, artimas Césaro Francko, Gabrielio Fauré, Claude’o Debussy bei Maurice’o Ravelio muzikinei kalbai. Jo „Fantazijoje“ lyrinis smuiko dainingumas derinamas su spalvinga orkestro faktūra ir laisvesne muzikinės minties plėtote.

Programos „Mitai ir legendos“ kūriniai atskleidė skirtingus muzikos santykius su literatūra ir filosofija. „Salomėjoje“ muzika tampa draminio veiksmo dalimi, „Don Kichote“ – literatūrinių personažų ir jų nuotykių muzikiniu pasakojimu, o „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ – filosofinių idėjų simfonine interpretacija. Jongeno „Fantazija“ šią programą papildė lyrine, su konkrečiu literatūriniu siužetu nesusieta instrumentinės muzikos raiška.