Birštonas Jazz‘2016 dienoraštis

2016.04.01, Tomas Bakučionis

ĮŽANGA. Šiemet smagiai įsibėgėjus pavasariui balandžio 1-ąją jau 19-ą kartą Birštone startuoja seniausias Lietuvos džiazo festivalis, kuris rengiamas kas antri metai. Spaudos konferencijoje festivalio organizatorius Zigmas Vileikis, pristatydamas šiųmečio festivalio programą, akcentavo, kad daugelis atlikėjų būtent specialiai festivaliui rengia premjerinius projektus. Šiemet tokių projektų 10 iš 16. Kitas išskirtinis festivalio bruožas – dominuojantys Lietuvos atlikėjai, užsienio atlikėjai čia patenka tik bendruose projektuose su lietuviais. Pasak Zigmo Vileikio, festivalio programos su muzikantais jau buvo pradėtos derinti praeito festivalio metu, pirmasis savo projektą festivalio organizatoriams pateikė saksofonininkas Kęstutis Vaiginis, kuris šįsyk pasirodys su trimis išskirtiniais amerikiečių atlikėjais. Festivalyje pasirodys ir kiti tarptautiniai projektai, kuriuose gros mūsų atlikėjai Pranas Kentra, Arkadijus Gotesmanas, Janas Maksimovičius.

Z. Vileikis paminėjo bent keletą unikalių festivalio projektų. Tai - trombonininkų Vytauto Pilibavičiaus ir Jievaro Jasinskio sumanytas trombonų kvinteto projektas, kuriam talkins vokalistė Girmantė Vaitkutė, kitą unikalų dar negirdėto žanro „eccojazz“ projektą parengė po ilgesnės pertraukos į festivalį sugrįžtantis kompozitorius Linas Rimša. Šiųmetis festivalis priima ir debiutantus – su Artūro Anusausko trio pasirodys dvi jaunos dainininkės – Marija Grabštaitė ir Rūta Jakulytė. Savo debiuto šiame festivalyje 1996 metais 20-metį pažymės ir Dainius Pulauskas su savo grupe. Šiemet debiutuoja ir jauna menininkė Irma Mickevičiūtė, kuri sukūrė festivalio scenografiją.

Tradiciškai festivalyje pasirodantys Kauno bigbendas šįsyk pirmąją festivalio dieną parengė išskirtinę premjerą su Jievaro Jasinskio grupe „Renless“.

Festivalis nebūtų pilnas, jei čia nepasirodytų jo senbūviai Olegas Molokojedovas, Petras Vyšniauskas, Leonidas Šinkarenka ir  Gediminas Laurinavičius. Festivalio gyvasis klasikas Vladimiras Čekasinas vėl muzikuos su savo auklėtiniais iš Vilniaus kolegijos bei Latvijos J.Vytuolo muzikos akademijos studentais, tad siurprizai klausytojams garantuoti. Manau, kad tikrą siurprizą parengė Liudas Mockūnas, Eugenijus Kanevičius ir Vladimiras Tarasovas, kurie pristatys ne bet ką,  o naujai išleistą savo vinilinę plokštelę.

Zigmas Vileikis paminėjo nemenką festivalio rėmėjų būrį, be kurio festivalis tiesiog neįvyktų. Apie trečdalį festivalio biudžeto sudaro Lietuvos kultūros tarybos skirta parama.

Šiandien festivalį pradeda jaunoji karta, tai trimitininko Vytauto Skudo sumanytas projektas legendinio Miles Davis‘o atminimui (šiemet sukanka 25-eri, kai M.Davis išėjo Anapilin).

Taigi, bičiuliai, keliame bures ir skrendame į Birštoną! Gero garso!

Atidarymo vakaras

Bene primą kartą Birštonas Jazz prasidėjo ne tradicinį paskutinį kovo savaitgalį su tradiciniais laikrodžių persukinėjimais ir koncertų pramiegojimais, tačiau balandžio 1-ąją, tad jau ši pokštų ir humoro diena tarsi iš anksto nuteikė gerai nuotaikai ir netikėtumams.

Nebūsiu labai subjektyvus, jei pasakysiu, kad festivalio startui organizatoriai pasirinko ko gero patį drąsiausią projektą, skirtą Miles Daviso atminimui. Prieš 25-erius ši legenda išėjo Anapilin.  „Remembering Miles Davis“  - taip pavadino projektą jo sumanytojas jaunosios kartos trimitininkas Vytautas Skudas, kuris neslėpdamas įvardijo, kad M.Daviso kūryba jam yra vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių, veikiausiai patį Vytautą ir pastūmėjęs į džiazo pasaulį. Šiam projektui su Vytautu susibūrė tikrai šauni komanda – saksofonistas Remigijus Rančys, pianistas, aranžuotojas ir kompozitorius Paulius Zdanavičius, gitaristas Paulius Volkovas, bosistas Domas Aleksa ir pats Linas Būda prie būgnų.  Sakydamas „pats drąsiausias projektas“, turiu omeny visų pirma paties M.Daviso kūrybinę asmenybę ir tą būtiną visapusišką profesinę kūrybinę potenciją pasiryžusiems atlikti jo kūrybą, kurios daugiaplaniškumas turbūt dar šiandien nėra pilnai ištirtas. Galiu tik pasidžiaugti, kad visumoje ši komanda tai ir patvirtino. Nors visi ansamblio nariai yra skirtingo emocinio ir mąstymo plano bei patirties, galima buvo jausti bendrą kūrybinę krypti ir suvokimą. Be abejonės šio projekto šerdis buvo ritmo grupė -  puikus, stilingas (tiesiog afroamerikietiškas) Domo Aleksos bosas, tiesiog jau gyvasis klasikas Linas Būda ir Paulius Zdanavičius su savo elegantiškais pasažais ir taikliais solo breikais. Technine instrumentine prasme taip pat nepriekaištingai pasirodė ir Vytautas Skudas bei Remigijus Rančys (pastarajam gal net erdvės pasireikšti trūko), gal kiek blankiau šia prasme man pasirodė Paulius Volkovas. Muzikalioji projekto pusė buvo stipri, tačiau labai svarbiems „pauzuojantiems“ ritmo grupės intarpams pritrūko stipresnės emocinės įkrovos (nesu rasistas, bet vis dėl to baltaodžiai...), tad tobulėjimui erdvės dar yra.

Pranas Kentra į šiųmetį Birštono festivalį pasikvietė savo tarptautinio trio narius – olandų bosistą Marką Haanstrą ir bulgarą būgnininką Stefaną Goranovą. Ši trijulė prieš metus Nyderlanduose išleido savo debiutinį albumą „Vague Memoirs“. Šiemet Birštone prie jų prisijungė olandų vokalistė Hiske Oostervijk, su kuria trio šiemet išleido antrąjį albumą (vėl Nyderlanduose) „Centrifuge“. Šiam albumui kompozicijas kūrė visi grupės nariai, jas ir girdėjome festivalio koncerte. Pati kompozicinė P.Kentros ir jų kolegų mintis man atrodo patraukli, susišaukianti su geromis free jazz tradicijomis, atskirais momentais lengvai aliuzuojanti į gitaros metrų Al di Meolos ar Pat Matheny kūrybą. Spalvingai nuskambėjo šiose kompozicijose ir keli violončelininko Dominyko Digimo intarpai. Galbūt ne pilnai atsiskleidė Hiskės Oostervijk vokalinės galimybės, kita vertus, turint omeny stilistinį kontekstą blankokai man atrodė bendras techninis instrumentinis visos grupės išbaigtumas, nors pretenzija tam buvo....

Trečiajame festivalio atidarymo vakaro projekte pasirodė Lietuvos-Italijos džiazo kvartetas, į kurį susibūrė Lietuvos džiazmenai -  pianistas Andrejus Polevikovas, kontrabosininkas Vytis Nivinskas bei italai – gitaristas Filippo Cosentino ir būgnininkas Andrea Marcelli. Birštono scenoje buvo tik antrasis viešas grupės pasirodymas, o jų kūrybinė pažintis užsimezgė Berlyno džiazo festivalyje. Kvartetas pasikvietė ir jau gerai festivalio klausytojams pažįstamą birštonietę vokalistę Laurą Budreckytę, kuri praėjusiame Birštono festivalyje sėkmingai pasirodė su jos suburta grupe „CinAmono“.   Visi dabartinės grupės nariai yra skirtingi savo patirtimi, gal ir meninėmis preferencijomis, tačiau visi yra puikūs solistai improvizatoriai ir sykiu puikiai jaučiantys ansamblinės improvizacijos specifiką (tuo tikrai galėjome įsitikinti), kuriantys originalias kompozicijas. Ir šiame koncerte skambėjo išimtinai grupės narių originalios kompozicijos. Be užuolankų ir net neišklausius iki galo viso šiųmečio festivalio galiu pasakyti, kad tai buvo vienas stipresnių festivalio projektų.

Vis dėl to svarbiausią “vinį“ pirmąjį festivalio vakarą įkalė trombonininko Jievaro Jasinskio grupė „Reinless“ su Kauno bigbendu. Grupė debiutavo prieš du metus. Dabar grupėje be Jievaro Jasinskio groja saksofonininkas ir Kauno bigbendo dirigentas Liutauras Janušaitis, trimitininkai  Valerijus Ramoška, Laurynas Lapė, klavišininkas Vytis Smolskas, gitaristas Paulius Volkovas, bosistas Paulius Vaicekauskas, būgnininkas Jonas Gliaudelis. Šiam projektui Jievaras pasikvietė džiazo vokalistę Simoną Jakubėnaitę ir du puikius „klasikos“ perkusininkus Pavelą Giunterį ir Sigitą Gailių.  Jievarą Jasinskį kaip įdomų kompozitorių ir puikų instrumentininką įsidėmėjau kažkada seniau - grupės „Bekešo vilkai“ laikais, dabar net neprisiminčiau -  kada tiksliai. Jievaras turi ir didelę aranžuotojo patirtį su įvairiomis grupėmis. Prieš keletą metų vėl teko išgirsti jį ir jo originalių kompozicijų festivalyje Kaunas Jazz Kauno bigbendo sudėtyje. Tada pamaniau – laikas tam vaikinui išeiti į didesnį projektą ir platesnius vandenis. Tas laikas atėjo šiemet  Birštone. Jievaro kompozicijas apibūdinčiau kaip polistilistinį minimalizmą „pakrautą“ tiesiog atomine ritmine energija ir  ekspresyviais improvizacijų proveržiais. Tai yra minimali muzikinė materija (horizontalės ir vertikalės prasme) su maksimalia partitūra ir akustine išraiška, tačiau kompoziciniu požiūriu tokia materija visada yra gaivalas, kurį suvaldyti reikia jau nemenkos meistrystės ir išmonės. Kompozicine prasme Jievaras tai ir padarė. Abejonių man sukėlė nebent kai kurie akustiniai sprendimai ir įgarsinimas. Galingoje garsų lavinoje tirpo Simonos Jakubėnaitės vokalas, nors jis tikrai išsiskiria ir jėga, ir spalvomis. Galbūt ši projekto grandis dar tobulintina.

Ilgasis šeštadienis

Tradiciškai ilgąjį džiazo atlaidų šeštadienį išgirdome net tris ilgus koncertus su šešiais projektais, šeštadienį tradiciškai įteikiamas ir festivalio Grand Prix.

Pirmajame projekte pasirodė Artūro Noviko vadovaujama vokalinio a capella žanro grupė Jazz Island. Šią grupę Artūras Novikas subūrė 1991-aisiais, tais pat metais Vilniuje jis įkūrė ir džiazinio dainavimo studiją, kuri dar 2004-ais išaugo į džiazo mokyklą, todėl šie metai Artūrui – jubiliejiniai. O švęsti jis tikrai turi ką. Dabar grupėje dainuoja jau septintoji karta, per 25 veiklos metus su koncertais aplankyta daug pasaulio šalių, pelnytas ne vienas apdovanojimas konkursuose ir festivaliuose, kai kurie buvę grupės nariai sėkmingai skinasi kelią profesionalioje scenoje, kiti su muzika nesiskiria ir baigę užsiėmimus studijoje. Šiųmečiui Birštono festivaliui Jazz Island parengė stilingą ir smagią džiazo standartų programą, į kurią pasikvietė dabar Prancūzijoje gyvenančią džiazo vokalistę Indrę Gasiūnę, kuri savo muzikinę karjerą pradėjo prieš 20 metų taip pat šioje grupėje. A capella žanras džiaze yra labai sudėtingas, reikalaujantis profesionalaus pasirengimo, o svarbiausia - nuoseklaus darbo, todėl šiai grupei ir jos vadovui, esant tokiai grupės narių kaitai, šie uždaviniai dar labiau pasunkėja. O kad grupės nariai tikrai rimtai dirba ir daug nuoširdaus darbo įdėjo rengdami programą šiam festivaliui, bylojo gražiai išlyginti ir tiksliai derantys balsai, apgalvotas kūrinių išdėstymas. Dauguma grupės narių yra gerai įvaldę įvairias vokalines technikas – nuo mušamųjų ir pučiamųjų instrumentų imitavimo iki scat. Tuo galėjome įsitikinti  - kaip taikliai Greta imitavo solo trimitą (nematant reikėtų gerai įsiklausyti, kad atskirti), atlikdama Mileso Daviso „Old blues“ arba kaip stilingai ir tiksliai skambėjo vaikinų „būgnai“ ir „perkusija“. Žinoma, pagrindinis grupės veiklos sunkumas yra jos narių kaita, nes tokioje grupėje turėtų būti bent trys „kertiniai“ balsai, gi dabar toks balsas yra tik vienas – paties vadovo. Dabartinei sudėčiai linkėčiau daugiau ištvermės, nes pasirodymo pabaigai jau šiek tiek pritrūko energijos, tačiau vis viena, Lietuvoje šią grupę turime vienintelę tiek metų garbingai ir profesionaliai nešančią a capella žanro vėliavą.

Vladimiras Čekasinas Birštono festivalio publiką jau daugelį stebina savo tarpdiscipilininiais projektais, į kuriuos jis suburia kūrybišką jaunimą ir vienu metu tampa jų mokytoju, režisieriumi ir dirigentu. Ne pirmi metai Maestro pasirodo su savo auklėtiniais iš Vilniaus kolegijos. Šiųmetis V.Čekasino projektas „Ethnic Process“ išimtinai muzikinis, į kurį jis pasikvietė svečius iš Latvijos – J.Vytuolo muzikos akademijos studentus ir džiazo katedros vedėją Indrikį Veitnerį. Naujojo projekto įkvėpimo šaltiniu tapo kelios latvių liaudies dainos, kurias atliko trys žavingos ir balsingos latvių dainininkės iš J.Vytuolo akademijos. Šiųmetis projektas man padarė labiau konceptualų įspūdį (lyginant su praeito festivalio projektu) tiek formos, tiek komponavimo ir improvizacijos prasme, scenoje stebėjome smagų ir šmaikštų atlikėjų pasikalbėjimą concerto grosso principu. Gaila, kad projektą pagrindą sudarė tik dvi ar tris latvių dainos, o ne daugiau.

16 valandą startavo antrasis koncertas su projektu „Olegas ir draugai“. Scenoje susitiko Olegas Molokojedovas, Petras Vyšniauskas, inicjavę šį projektą bei Leonidas Šinkarenka ir Gediminas Laurinavičius. Visa ketveriukė – Birštono ir iš esmės visų, Lietuvoje vykstančių džiazo festivalių senbūviai, visi keturi – puikūs improvizatoriai, kūrėjai, pedagogai.  Vis dėl to kažkaip natūraliai šio projekto centrine figūra tapo  Olegas Molokojedovas, kuris dar sovietmetį pasireiškė ir kaip džiazo kritikas-apžvalgininkas, jo diskografijoje – apie 30 albumų. Tad atskirai pristatinėti šio ketverto jau seniai nereikia. Koncerte skambėjo Olego Molokojedovo temos ir įvairios stilistikos džiazo standartai, kai kurie smagiai transformuoti (antai, E.Garnerio „Misty“ tapo bossa nova) ir man visiškai nerūpi, kad kažkas ketvertuko pasirodyme tikėjosi koncepcijų, nes jų tiesiog gera klausytis, nes jie groja gerai ir gerą muziką, štai ir visa koncepcija, nes Birštono festivalis yra labai įvairialypis. Manau, kad neatsitiktinai ir dėsningai šiųmetis Birštono festivalio „Grand prix“ kaip tik ir atiteko Olegui Molokojedovui. Pirmą kartą festivalio istorijoje Grans Prix laureatas buvo apdovanotas ne tik autorine Marijaus Petrausko skulptūrėle, bet ir specialiu prizu – 11 dienų poilsine kelione į Madeiros salą. Šį prizą įsteigė naujasis festivalio rėmėjas kelionių agentūra „Madeira island.lt“. Kas žino, gal ne už kalnų laikas, kai Madeiroje suskambės Birštono festivalio šaukiniai. Linkėčiau to, nors Zigmui Vileikiui rūpesčių ir padaugėtų.

Prieš 20 metų -  1996-ais Birštono festivalyje pirmą kartą pasirodė Dainiaus Pulausko džiazo kvintetas. Tiesa, Dainius Pulauskas tuo metu jau toli gražu nebuvo naujokas. Prieš tai D.Pulauskas grojo Skirmanto Sasnausko kvartete, kuris 1992 metais pelnė Birštono festivalio didįjį prizą, dar anksčiau savo karjerą jis pradėjo ansamblyje „Oktava“. Netrukus po 1996-ųjų Dainiaus Pulausko kvintetas išaugo į sekstetą, tada ir prasidėjo pergalingas grupės žygis per Lietuvos ir užsienio šalių džiazo festivalius. 2001 metais sekstetas pelnė Lietuvos muzikos sąjungos įsteigtą ir skiriamą „Auksinio disko“ apdovanojimą. Maždaug nuo 2004 metų Dainiaus Pulausko suburiamos grupės groja išimtinai paties D.Pulausko kompozicijas. Nuo tų laikų Dainiaus Pulausko grupę jau įprasta vaidinti trumpiniu DPG, o nuo pirmosios sudėties laikų dabar DPG kartu groja trimitininkas Valerijus Ramoška, ir būgnininkas Linas Būda.

Džiazo kritikas Jan Patterson interneto portale „Allaboutjazz.com“ dar 2011 metais rašė: „Pianistas D. Pulauskas yra neabejotinai vienas įdomiausių Europos „fusion“ džiazo kompozitorių Jo apgalvotos improvizacijos plaukia natūraliai, prikaustydamos dėmesį kaip įdomios istorijos. Jis sugeba pakreipti muziką netikėta linkme ir gerai žino savo ansamblio privalumus, suteikdamas daug erdvės pasireikšti partneriams. D. Pulausko unikalus sekstetas savo muzika užsitikrina išskirtinę vietą progresyvaus Europos „fusion“ džiazo scenoje.“ Manau, kad ši citata pasako esmę, tačiau ne viską. Dainius Pulauskas yra kryptingai kuriantis menininkas, tačiau veikiantis ir įvairiomis kryptimis, ir pačiuose įvairiausiuose žanruose. 1997 metais į džiazo erdvę ryškiai įsiveržė pirmasis DPG diskas „Penetration“ (anglų k.- įsiskverbimas, infiltracija), kurio taip ir pavadintos pirmosios kompozicijos „Įsiskverbimas“ fragmentas net tapo visų atmintinai išmoktais festivalio „Kaunas Jazz“ šaukiniais. Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje D.Pulauskas pristatė dvigubą 9-ąjį albumą „The best of 20 years“, kuriame įrašytos rinktinės ankstesnių 8 albumų kompozicijos, nors pagal Muzikos informacijos centro (MIC) duomenis  - iš viso, įskaitant ir grupės koncertinius įrašus, suskaičiavau 17 išleistų kompaktinių diskų. Todėl Birštone kaip tik ir suskambėjo visa pynė Dainiaus Pulausko 20 metų kūrybos rinktinių kompozicinių. Į šį projektą D.Pulauskas pasikvietė (be nuolatinių V.Ramoškos ir L.Būdos) savo ankstesniųjų sudėčių muzikantus – Vytautą Labutį, Rimantą Brazaitį. Dabar grupėje dar grojo Liutauras Janušaitis, Domas Aleksa ir Arkadijos Gotesmanas, taigi kvintetas išaugo į devynių muzikantų grupę.  Teko girdėti ne vieną išskirtinį D.Pulausko kūrybinį projektą – nuo etninės muzikos iki simfoninio orkestro, ir visais atvejais stebindavo jo kompozicijų architektūrinis mastelis, inovacijos, suteikiančios spalvų ir tembrų įvairovės, tai išgirdome ir Birštone, kur DPG sukūrė klausytojams tikrą jubiliejinę šventę, kaip ir priklauso – su siurprizais...

Šeštadienio vakariniame koncerte – dar du įdomūs ir visada laukiamų muzikantų projektai. Liudas Mockūnas, Eugenijus Kanevičius ir Vladimiras Tarasovas vienoje scenoje susitinka ne dažnai, o su kokiais muzikantais groja kiekvienas atskirai iš jų, būtų sunku išvardyti. Visi trys yra pelnę Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimus „Auksinis diskas“. Tačiau esmė ta, kad net patys muzikantai gal tik prieš žengdami į sceną numano, ką jie gros ir tai gal - ne visada, todėl klausytojus visada užvaldo absoliutaus  spontaniškumo bangos. Šįsyk trio pristatė ir šviežiai išleistą savo dvigubą vinilinę plokštelę „Intuitus“. Net nežinau, ar pasigedau šįsyk Liudo bosinio saksofono, tačiau klarnetas Liudo Mockūno rankose suskambo minkštai ir lyriškai – tad dar vienas malonus siurprizas klausytojams.

Kęstutis Vaiginis pasirodė su  išskirtiniais muzikantais amerikiečiais – trimitininku Alexu Sipiaginu, bosininku Borisu Kazlovu ir būgnininku Donaldu Edwardsu. Ypač krito į klausą tiesiog tobuli visais aspektais K.Vaiginio ir A.Sipiagino duetai – nenuostabu, abu muzikantai kartu groja jau ne viename projekte, tad vienas kitą supranta iš pusės natos. Nors projektas kažkokių staigmenų nepateikė, tačiau visada malonu klausytis gerų kompozicijų, konceptualiai ir prasmingai sudėtos kūrinių programos ir tikrai puikų muzikantų, tad šeštadienis Birštone buvo puikus visapusiškai, net ir pavasariškas alsavimas su pirmaisiais krokų žiedais šalia Kultūros centro atbangavo kaip pagal užsakymą.

Finalo link - Sekmadienis

Sekmadienio rytą Birštone apėmė lengvas liūdesys, nes supranti, kad festivalis eina link pabaigos.  Pirmasis dieniniame koncerte pasirodė Šiaulių bigbendas, kuris Birštone - jau ne naujokas, tačiau šį kartą prie dirigento pulto stojo naujasis orkestro vadovas latvis Raitis Ašmanis, kuris pasirodė esąs tikras bigbendo specifikos ekspertas, puikiai nujaučiantis tokio orkestro niuansus „tarp eilučių“. Maloniai nuteikė švarus ir prabangus orkestro tembras, gerai parinkta programa su žinomais džiazo standartais, puikūs Danieliaus Praspaliauskio ir Juozo Kuraičio solo pasirodymai. Šiam koncertui bigbendas pakvietė džiazo vokalistę iš Vokietijos Cecile Verny, kuri beje, yra savamokslė, tačiau jos unikaliai šiltas balso tembras ir įgimtas muzikalumas kompensuoja pasitaikančius techninius netikslumus. C. Verny su savo kvartetu yra išleidusi 8 albumus. Su Šiaulių bigbendu Birštone dainininkė atliko įvairią programą  - nuo bliuzo iki fanko ir soul. Tad sekmadienio ryto liūdesį šiauliečių orkestras tikrai turėjo išsklaidyti.

Antrasis dieninis projektas buvo be abejonės pats unikaliausias, nes tokio projekto Lietuvos džiazo istorijoje dar nėra buvę. Ir vėl vienas iš „kaltininkų“ – Jievaras Jasinskis, kuris su Vytautu Pilibavičiumi subūrė trombonininkų kvintetą, į kurį pakvietė, Marių Balčytį, Valentą Marozą ir Albiną gražulį. Beje, trys pastarieji – „akademiniai“ muzikantai iš  Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro. Vytautą Pilibavičių (taip pat kaip kompozitorių) puikiai pažįsta ir šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjai. Drąsių vyrų kompaniją papildė taip pat drąsi dama, džiazo vokalistė Girmantė Vaitkutė. Programos pagrindą sudarė originalios Vytauto Pilibavičiaus kompozicijos ir Jievaro Jasinskio šiam ansambliui aranžuotos lietuvių liaudies dainos. Girmantė Vaitkutė solinę džiazo vokalistės karjerą pradėjo 2009 metais. Stebiu Girmantės karjerą nuo jos pirmųjų žingsnių backuose su didžiosiomis žvaigždėmis, jos pirmuosius solinius pasirodymus  ir galiu tik pasidžiaugti, kaip gražiai progresuoja ši jauna dainininkė, formuodama savitą manierą ir stilių, tobulindama savo vokalinę techniką, ką ir turėjome progos išgirsti šį kartą – gražus balso tembras, intonaciškai sudėtingos imrovizacijos, puikus scat , tačiau folkloras dar nėra ta erdvė, kur Girmantė pakankamai tvirtai jaučiasi, nors visumoje projektas buvo tikrai išskirtinis ir vertas tęstinumo.

Trečiasis dieninis projektas – Tarptautinis džiazo kvintetas, į kurį susibūrė vėl gi puikių muzikantų penketas:  saksofonininkas iš Latvijos Denisas Paškevičius, danų gitaristas Christianas Frankas, ukrainietis bosistas Markas Tokaras, bei mūsiškiai - Janas Maksimovičius (saksofonai) ir Arkadijus Gotesmanas (mušamieji). Projekto iniciatoriai – Arkadijus Gotesmanas ir Denisas Paškevičius. Koncerte skambėjo grupės narių originalios, specialiai projektui sukurtos kompozicijos. Stilistiniu požiūriu pasirodymo eigoje grupė tarsi dreifavo nuo mainstreamo iki avangardo. Buvo įdomu, tačiau tikėjausi daugiau konceptualumo, tad kaip sakoma, manęs šįsyk „neužkabino“, nors gal tuo metu atsirado ir pirmieji klausymo „nuovargio“ simptomai.

Nors paskutiniuose sekmadienio vakariniuose koncertuose klausytojų gretos šiek tiek aptirpsta, tačiau ištvermingiausieji tikrai neturėjo nusivilti, nes išgirdo tris įdomius ir labai skirtingus projektus.  LMTA profesorius, džiazo katedros vedėjas - jo studentams turbūt pasisekė, nes visada papokštaus, neieškos žodžio kišenėje, palinksmins klausytoją, kaip sakoma, šiaip – „fainas bičas“. Žinoma, tai - Artūras Anusauskas su savo bendražygiais kolegomis Vyčiu Nivinsku ir Dariumi Rudžiu. Jis pasikvietė ir dvi jaunas dainininkes – Mariją Grabštaitę ir Rūtą Jakulytę. Programa – nors ir marga iš įvairių žinomų džiazo standartų, bet tikrai solidi, savotiškas džiazo katedros prisistatymas, ir džiugu, kad parodyti yra ką. Tai, kad Rūta Jakulytė ėmėsi Dave Brubecko hito „Take five“ Al Jarreau stiliumi ir maniera sketuodama bei perkusuodama, tikrai pagirtina drąsa, nes ir ši pjesė vokalui sudėtinga, ir minėta maniera reikalauja didelės meistrystės, tad Rūta šaunuolė, kas nepavyko pati ji išgirs įraše. Gal jų pasirodymas ir nepretendavo į konceptualumo viršūnes, bet džiugu, kai scenoje pamatai talentingas, elegantiškas ir stilingas merginas, ir kai išgirsti darnius jų balsus gerai skambančius šalia trijų džiazo virtuozų.

Kompozitorius Linas Rimša savo projektą apibūdino kaip „Eco-jazz“ žanrą, kai nuskambėjusios temos ar jų elementai atitinkamai perdirbami ir panaudojami naujoms kompozicijomis tarsi perdirbamas popierius, metalas ar stiklo tara. Lino Rimšos džiazo scena senokai negirdėjo ir tai daugelį intrigavo - ką gi „iškrės“...?  Šiam projektui Linas pirmą kartą pasitelkė puikius ir kūrybingus muzikantus – pianistą Tomą Dičiūną, saksofonininką Tomą Botyrių, trimitininką Mindaugą Vadoklį, „akademinį“ kontrabosininką Donatą Bagurską ir būgnininką Joną Gliaudelį. Nors patį Liną šįsyk mažiau girdėjome improvizuojant prie klavišų, tačiau šį projektą bent sau įsirašiau į Birštono festivalio „top trejetuką“ – intelektualus, spindintis žmogiška šiluma, priverčiantis mąstyti, pagaliau – nepriekaištingai architektūriškai sukomponuotas, puikių muzikantų ansamblis. Na, o bisui (buvo ir toks, su pelnytom ovacijom!), pats Linas lupine armonikėle pateikė staigmeną - visiškai netikėtą ir tiesiog fenomenalią M.K. Čiurlionio Preliudo d-moll (VL 239) versiją.

Taip jau sutapo, kad saksofonininkui (multiinstrumentininkui) ir kompozitoriui Remigijui Rančiui šįsyk teko garbė pradėti ir pabaigti festivalį. Paskutiniajam festivalio akordui R. Rančys su savo mėgstamų jaunų atlikėjų grupe - pianistu Richardu Baniu, bosistu Ernestu Germanovičiumi, būgnininku Gediminu Augustaičiu, gitaristu Vadimu Stankevičiumi, kanklininke ir dainininke Indre Jurgelevičiūte bei trombonistu Valdu Surdoku sudėjo spalvingą, įvairių stilių kompozicijų vėrinį, kuriame - egzotiškų kelionių įspūdžiai, vaikystės prisiminimai, dedikacijos, šmaikščios pjesės ir daug kitų gražių dalykų. Tai – tarsi prabangus desertas ištvermingiausiems festivalio klausytojams, tačiau vertas tikrai gerų „reitingų“. Gurmanų terminais kalbant, po šio projekto likome tikrai „užganėdinti“. Belieka laukti kito festivalio, o laikas bėga greitai....

 

 

 

 

 

Palikite komentarą

CAPTCHA
This question is for testing whether or not you are a human visitor and to prevent automated spam submissions.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įveskite simbolius iš paveikslėlio.