A. Krikščiūnaitė: „Žiūrovas – negailestingas

„Atsipalaiduoti niekuomet negali, nors tiek metų esi scenoje. Kiekvieną kartą turi dainuoti geriausiai, kaip gali, nes tave vertina būtent už šį pasirodymą. Jeigu tau nepasiseks, kažkas sakys: na va, jau viskas, nusidainavo“, – sako žinoma solistė Asta Krikščiūnaitė, niekada nepamirštanti, kokia trapi yra sėkmė. Ji taip pat pasakoja, kad šiandien jauni žmonės, norintys būti rimtosios muzikos dainininkais, patiria milžinišką konkurenciją: „Reikia būti labai stipriam, labai geram ir labai laimingam, kad būtum tą minutę, tą valandą toje vietoje, kur turi būti, ir kad ten būtų tas žmogus, kuriam reiks būtent tavęs“.

Veiklos stygiumi nesiskundė net sunkiausiais laikais

Niekada nesijaučiau nei atstumta, nei nuskriausta, bet tikrai labai smagu, kad mane prisiminėte, svetingai savo namuose „Stilių“ pasitiko kamerinės ir rimtosios muzikos atlikėja A. Krikščiūnaitė.

Į savo pasaulį mus įsileidusi dainininkė teigia suvokianti, jog viešumoje ji žinoma tiek, kiek žinoma jos profesinė veikla. Nors dainininkė nesisieloja dėl dėmesio ar veiklos stokos, tačiau šiokia tokia nuoskauda dėl kitų menininkų balse pasigirsta.

„Man atrodo, kad mes nemokame gerbti savų žmonių, padėkoti jiems, pastebėti juos. Aš esu pastebėta ir įvertinta, tai gal būtų negražu iš mano pusės kažką samprotauti, bet tokia tendencija yra. Žinote, kai šitame visiškai normalių žmonių rajone, kur aš gyvenu, sutinku troleibuso stotelėje aktorių, kuris vaidino herojus mūsų istoriniuose filmuose, man labai smagu jį matyti, bet manau, jis nusipelnė daugiau“, – sako dainininkė.

Jau daug metų viena gyvenanti moteris įpratusi pati savimi pasirūpinti. Ji prisipažįsta, jog kūrybinės veiklos stygiumi nesiskundė net sunkiausiais šalies kultūrai laikais. A. Krikščiūnaitė daug koncertuoja, organizuoja muzikos projektus ir festivalius, dėsto vokalo pamokas Muzikos akademijoje. Tad klausimas apie koncertų veiklos vadybininką ar prodiuserį dainininkei tik sukelia smagų juoką.

„Šita linkme pas mus nelabai pasistūmėta. Pas mus tokių nėra, kaip suprantu, su klasikiniu menu neapsimoka po Lietuvą važinėti. Be to, gal būtų kiek ir juokinga, jeigu paskambintų koks nors dirigentas, su kuriuo dirbu daugybę metų, o aš sakyčiau: nuo šiol prašome kalbėtis su mano vadybininku. Tai jis sakytų: hmm, ar jai kas negerai? Tai labai paprasta, maža šalis, vieni kitus pažįstame. Gal mūsų estrados žvaigždėms, kurių [pasiklausyti susirenka] pilnos arenos, [aktualu], o čia...“ – sako pašnekovė.

Muzikinę karjerą pradėjusi Klaipėdos muzikos teatre, mokiusis ir stažavusis Amerikoje, dirbusi Estijoje, Lenkijoje, su koncertais aplankiusi ne vieną šalį, solistė vis dėlto nesiryžta vertinti publikos skirtumų ar panašumų, bet saviems klausytojams gerų žodžių negaili. Net jei jie emocijų mažiau rodo ar katučių labiau gaili, smagiai ironizuoja Asta: „Žinoma, lietuvis yra viską žinantis, toks žmogus rimtas, be reikalo tau nesišypsos ir neplos, jeigu labai nenusipelnysi, bet kai jau tikrai gerai [pasirodai], tada jau iš širdies ploja. Dabar žiūriu yra tokia labai graži tradicija – jeigu labai patinka koncertas, salėje visi iškart atsistoja, tai yra malonu“.

Vestis verslo partnerius į klasikinės muzikos koncertą yra gero tono ženklas. Geras tonas vaikščioti į operą, eiti į simfoninės muzikos koncertus, ir tai dainininkei kelia labai didelį džiaugsmą: „Tai reiškia, kad mūsų tūlas lietuvis turi skonį ir išmanymą. Iš tikrųjų aukštoji kultūra yra tikrai aukšto lygio. Mūsų kolegos muzikantai yra labai profesionalūs ir labai kokybiškai paruošiami čia, Lietuvoje. Tik žinote – nenukirpsi paukščiui sparnų. Visi nori kažkur pasirodyti, pagaliau įdomu. Ir mums smagu, kad pasaulinėse operos scenose yra nemažai lietuvių – Montvydas, Smoriginas, Urmana“.

„Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“

Muzikologų įvertinto unikalaus ir savito balso savininkės A. Krikščiūnaitės nė kiek neliūdina faktas, kad jos pavardės šiandien nėra tarp tų paminėtųjų. Solistė tikina jau pakankamai prisiskraidžiusi. Ieškojusi savo nišos, blaškiusis ir save tikrai suradusi.

„Na, visų pirma laikas buvo kaip toje dainoje – gimiau nei per anksti, nei per vėlai, nors gal šiek tiek per anksti. Nors viskuo esu patenkinta, žinoma, kad galimybių buvo mažiau. Kai galimybės atsirado, amžius jau buvo ne tas. Mūsų profesinis amžius jaunėja, vis jaunesni žmonės padaro karjerą ir apskritai yra tas grožio kultas – gražių moterų, gražių vyrų“, – sako solistė.

Galbūt sunku patikėti, tačiau šiandien tarp norinčiųjų dainuoti operą, klasikinę muziką konkurencija yra didžiulė, todėl pašnekovė tik dar kartą tarsi patvirtina griežtą tiesą –  vien talento ar gražaus balso tikrai nepakanka.

„Profesija yra labai graži, pakylėjanti, todėl mes turim daug jaunų žmonių, kurie nori dainuoti. Bet tai nepaprastai sunki profesija ir kuo toliau, tuo labiau. Konkurencija –tragiška, labai didelė. Reikia būti labai stipriam, labai geram ir labai laimingam, kad būtum tą minutę, tą valandą toje vietoje, kur turi būti, ir kad ten būtų tas žmogus, kuriam reiks būtent tavęs“, – tikina A. Krikščiūnaitė.

Žvelgiant į pašnekovės muzikinės karjeros laikotarpį, apdovanojimus ir intensyvų darbų grafiką, tikrai pastebime, kad pati Asta buvo ir labai stipri, ir drąsi, ir užsispyrusi,  ir talentinga. Dėl to tą dieną ir tą minutę atsidūrė deramoje vietoje. Tačiau sėkmė – trapi,  primena santūri, savo pasiekimų pernelyg nesureikšminanti dainininkė.

„Atrodo, kad viską pasiekei, kad nuo šiol ramu. Bet taip nebus, tu visą laiką turi būti pasirengęs ir turi atlikti [savo darbą] geriausiai, kaip gali, nes kiekvieną kartą tave vertina, visai nesvarbu, ar tai tavo šimtasis koncertas, ar penktasis. Žiūrovas yra negailestingas, nieko tu neapgausi, žmonės girdi ir supranta. Atsipalaiduoti niekuomet negali, nors tiek metų esi scenoje. Kiekvieną kartą turi dainuoti geriausiai, kaip gali, nes tave vertina būtent už šį pasirodymą. Jeigu tau nepasiseks, kažkas sakys: na va, jau viskas, nusidainavo“, – sako solistė.  

Ji atkreipia dėmesį, kad balsas yra gyvas instrumentas: „Balsas gyvena mumyse, balsas yra mūsų kūno, mūsų fiziologijos, mūsų psichikos dalis. Nėra taip, kad prisukai kaip muzikinę dėžutę, ir ji sau skamba. Juk atsitinka visaip – jau nekalbant, kad tau gerklę, galvą gali skaudėti, kad gal būsi ką nors ne tą suvalgęs. Balsui labai svarbu, kaip fiziškai jautiesi, svarbi tavo vidinė būsena“.

Ar įmanoma pragyventi iš rimtosios muzikos dainavimo? Solistė patikina, kad tiktai taip: „Bent aš, ačiū Dievui, negalėčiau skųstis. Turiu nemažai darbų ir kartais vos spėju suktis, bet, aišku, reikia visada būti pasirengusiam – tas kainuoja ir fizinių, ir dvasinių jėgų“.