Neprarastas Petro Skirmanto laikas

Į Lietuvos baleto sceną Petras Skirmantas atėjo 1974 m., baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyrių. Dvejus metus šoko kordebalete. 1976–1977 m. kartu su Loreta Bartusevičiūte stažavosi Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Mažajame (dabar – Michailo) teatre pas Nikolajų Morozovą, ten paruošė pirmąjį solo vaidmenį – Albertą Adolpheˊo Adamo balete „Žizel“. Tai buvo rimta, ryški P. Skirmanto paraiška ilgai solisto karjerai.

1975 m. į mūsų teatrą atvažiavo dirbti techniška, įdomi Maskvos Didžiojo teatro choreografijos mokyklos absolventė Nelli Beredina, po poros metų ji pradėjo šokti su Petru Skirmantu. Nuo tada gražią, talentingą, impozantišką porą, globojamą patyrusios ir įžvalgios teatro pedagogės Lidijos Tamulevičienės, lydėjo sėkmė, dvidešimt metų ji džiugino Lietuvos ir daugybės užsienio šalių baleto mėgėjus.

Sukurti pagrindiniai vaidmenys klasikiniuose baletuose: Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, „Spragtuke“, „Miegančiojoje gražuolėje“, A. Adamo „Žizel“, Léo Delibesˊo „Kopelijoje“, Ludwigo Minkaus „Don Kichote“, Hermano Løvenskioldo „Silfidėje“, Aleksandro Glazunovo „Raimondoje“. O kur dar gausybė pas de deux, choreografinių miniatiūrų, koncertinių numerių, įrašų įvairių šalių televizijose.

Deja, šokti savo scenoje tekdavo ne taip dažnai, vieną arba du spektaklius per mėnesį, kai kuriuose jų pasirodydavo tik kartą per metus. Atpildas, kaip dažniausiai būna, atėjo iš svetur – jaunąją baleto porą įvertino Maskvoje, iš čia atsivėrė kelias į užsienio scenas. P. Skirmanto ir N. Beredinos duetas gastrolių vykdavo kartu su tituluočiausiomis baleto žvaigždėmis, tolimų šalių scenose jiedu pelnydavo baleto žinovų ir žiūrovų įvertinimą. Niujorko ir Vašingtono baleto kritikai juos vadino „žavingais, didelio talento artistais“. Jugoslavijoje jų šokis lygintas su itališkuoju bel canto. Aplodismentai, susižavėjimo šūksniai, pagyros už muzikalumą ir plastiškumą šią porą lydėjo Lenkijoje, Indijoje, Japonijoje, Amerikoje ir daugelyje kitų šalių. Pagaliau ir tarybinis oficiozas „Sovetskij balet“ atkreipė dėmesį į Lietuvos šokėjus, rekomendavo iš jų mokytis kitiems.

P. Skirmanto ir N. Beredinos duetą žinojo ir mylėjo visa Lietuva – šokta Panevėžio, Druskininkų, Klaipėdos, Rokiškio, Kėdainių scenose, mažesniuose ir didesniuose miesteliuose. Tenka pripažinti, kad dabar klasikinis duetas atokiame kaime atrodo neįtikėtina ir keista istorinė realija.

Po aktyvios sceninės veiklos dvidešimtmečio 1994 m. Petras įkuria labdaros fondą „Dance“, jo organizuojamų renginių lėšos skiriamos jauniems gabiems baleto šokėjams remti, neužmirštami ir veteranai. Tų pačių metų kovo 25 d. surengiamas pirmasis benefisas Lietuvos operos ir baleto teatre „Skirmantas ir jo draugai“. „Tai buvo šventė ir žiūrovams, ir dalyviams. Baleto mėgėjai, ligi tol nelepinti baleto premjeromis, pamatė naujus arba seniau statytus XX amžiaus įžymių baletmeisterių kūrinius, taip pat ir pasaulinio garso balerinas. Ir, žinoma, naują repertuarą šokantį patį Petrą Skirmantą“ (A. Ruzgaitė, „Lietuvos rytas“, 1994-04-01). Rugsėjį – naujas fondo „Dance“ koncertas, kurio lėšos skiriamos choreografui, buvusiam P. Skirmanto pedagogui Egidijui Domeikai, sužalotam avarijoje, gydyti.

1995-ieji artistui buvo sukrečiančių išgyvenimų, praradimų, lemtingų išbandymų metai. Sausį netikėta mirtis atėmė žmoną Raimondą, liko du mažamečiai sūnūs Kristijonas ir Dominykas. Jo mama, palikusi visus darbus Užventyje, atvažiavo į Vilnių pagelbėti sūnui. Mamos pasiaukojimas, paties Petro valia ir atkaklumas padėjo jam atsitiesti, tęsti kūrybinę veiklą.

„Aš labai išgyvenau dėl žmonos mirties, bet kitą dieną po laidotuvių turėjau šokti Rygoje. Šokau „Rožės mirtį“ pagal Gustavo Mahlerio muziką. Tai buvo tarsi dar vienas atsisveikinimas su mylimu žmogumi. Buvo ypač sunku, bet pasakiau sau, kad privalau dirbti dėl savo mažųjų. Jei nebūčiau ryžęsis tam iš karto, vėliau būtų buvę dar sunkiau“, – dalijasi skaudžiais prisiminimais Petras Skirmantas.

Ištvėręs likimo smūgį, vienatvę skandindamas darbuose, artistas rašė apžvalgas, recenzijas, kūrė choreografines miniatiūras, realizavo kitus kūrybinius sumanymus. Tų pačių metų balandžio 27 d. LNOB teatre su „Dance“ fondu surengė baleto žvaigždžių koncertą, skirtą Tarptautinei šokio dienai paminėti. Tai pačiai progai kitais metais buvo skirtas koncertas „Šokis, svajonės, sapnai...“ Deja, ši prasminga ir kilni šventė Lietuvoje buvo prisimenama ir švenčiama tol, kol ja rūpinosi P. Skirmantas. Fondas „Dance“ įgyvendino 9 šokio projektus, vidutiniškai po du kiekvienais metais. Tai iškalbingas faktas žinant, kiek reikia organizacinių gebėjimų, finansinių išteklių, meninio skonio, pagaliau – pažinčių, norint sukviesti garsius užsienio šalių baleto atlikėjus...

„Aš nenoriu Laiko paversti upe, ant kurios kranto sėdėčiau ir stebėčiau ją tekant“ – šie Charlesˊio Baudelaireˊo žodžiai tinka artisto, pedagogo, choreografo, režisieriaus, straipsnių autoriaus Petro Skirmanto tiek asmeniniam, tiek kūrybiniam gyvenimui apibūdinti.

1998 metų liepos 1 dieną su teatru atsisveikino Nelli Beredina – ištikimoji scenos partnerė. Rengiant solistės benefisą triūso ir rūpesčių naštą noriai prisiėmė Petras – ilgametis bendražygis, norėjęs atsidėkoti artistei už sunkų, juodą darbą, keliones, bendrus džiaugsmus.

Įvairi organizacinė, konsultacinė veikla nenustelbė svarbiausio Petro Skirmanto talento, tarsi antrasis kvėpavimas buvo labai sėkmingas jo kūrybinis bendradarbiavimas su Didžiojo teatro primabalerina Ilze Liepa. Su ja artistas sukūrė nemažai neoklasikinio baleto numerių, daug gastroliavo, padėjo lietuvių kalba išleisti Ilzės knygą „Aš noriu šokti šimtą metų“ apie jos tėvą, legendinį Didžiojo teatro primarijų Marį Liepą.

Palengva traukdamasis iš aktyvios sceninės veiklos, Petras pradėjo pedagoginį darbą nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia dėsto klasikinį ir duetinį šokį, kuria choreografiją moksleivių pasirodymams teatre. Nuo 2001 metų jis – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedros dėstytojas, docentas.

Nuo 2003 metų P. Skirmantas yra Baltijos asamblėjos žiuri narys, 2003, 2009 ir 2011 metais dirbo Moros (Švedija) tarptautinio baleto artistų konkurso vertinimo komisijoje. 2005 metais apdovanotas Kultūros ministerijos „Auksiniu scenos kryžiumi“, 2011 metais – Baltijos asamblėjos medaliu.

Petras moka anglų, prancūzų, rusų kalbas, tačiau smagiausiai šneka žemaitiškai. Bendraujant telefonu atrodo, kad kalbi su guviu, šilta ir šalta patyrusiu valstiečiu, o ne su daugybę pasaulio šalių mačiusiu retos ir įmantrios profesijos žmogumi – baleto artistu. Tai ne panegirika (Petrui ji tikrai nepatiktų!) veikliam ir valingam, apolonišką stotą išlaikiusiam šeštą dešimtį baigiančiam vyrui. Tai tik kai kurių enciklopedinių faktų paaiškinimas, perpasakojimas...

Livija Gulbinaitė

Išblukęs laiškas vaikystei

...Vaikiškos knygos ir vaikiški piešiniai

Plaukė per sceną.
Viešpatie, kaip neseniai!
Marga ir šilta.
Tai viskas. Daugiau nebebus. –
Vėjas išblaškė ryškiai spalvotus lapus...

Ramutė Skučaitė

Per greit prabėgusioji, nebesugrąžinamoji vaikyste! Tu – gražiausias pasakų pasaulis, švenčiausias svajonių miestas...

Mano vaikystė išties panaši į spalvotus lapus, kuriuose – šilčiausi vaizdai iš gyvenimo pas senelius. Mat mama su tėčiu daug dirbo ir augino jaunesnę sesę Genutę, todėl šešerius metus tiesiog lepinausi močiutės ir senelio globojamas. Mano senelė Marija Vaičekauskienė mokėjo penkias kalbas. Tų kalbų ji pramoko vargo genama. Tarnaudama pas ponus Liepojoje išmoko latviškai, Vilniuje – lenkiškai, išvežta į darbus Vokietijoje – vokiškai, dar ir rusiškai. Buvo labai ambicinga. Keli jos broliai buvo išvažiavę uždarbiauti Amerikon. Kai ten prasigyvenę parašė, kad išgalėtų nusipirkti visą kaimą, močiutė labai supyko (jie nepadėjo jai materialiai) ir kategoriškai nutraukė visus susirašinėjimus.

Seneliai gyveno gražiame Daukantų kaime tarp Užvenčio ir Varnių. Aplink trobą vešėjo kuplus, ūksmingas sodas – pamėgtoji svajonių ir žaidimų vieta, šalia čiurleno nedidelis bevardis upelis, įsiliejantis į Biržulio ežerą, plytintį miške. Biržulis jau buvo beužželiantis ajerais, nendrėmis ir kitokiais vandens augalais, todėl su kaimo vaikais vadindavom jį „torpyne“ (durpynu). Kiek ten karosų prigaudyta!

Darbščioji močiutė, be ūkio darbų, prižiūrėjo šešis bičių avilius, kepdavo duoną ant ajerų, mušdavo sviestą. Produktus veždavo į turgų. Kai pavargusi priguldavo pogulio, ateidavo metas mano spektakliams: susistatydavau visas kėdes ir užsikoręs ant jų vaidindavau visokius „monus“. Močiutė neatsistebėdama juokdavosi: „Tikras artistas“. Tai dar labiau mane įkvėpdavo.

Be „artistinės“ veiklos, dar bandžiau tapti chirurgu. Kai išoperavus ne vieną varlę nukentėjo mano minkšta vieta, noras daktarauti išgaravo. Tada pradėjau dairytis į debesis, dangaus žydrynę. Gimė svajonė skraidyti, tapti lakūnu. Pirmasis mano pasiskraidymas nebuvo sėkmingas. Močiutė buvo pripasakojusi daugybę pasakų apie skraidančias raganas, kurios pakildavo ant stebuklingų šluotų, tad susiradau šluotą, kopėčiomis užsikeberiojau ant namo stogo ir sumečiau, kad iki netoliese augančios obels tikrai nuskrisiu. Laiku mano užmojį pastebėjusi močiutė nukraustė mane nuo stogo su visu raganišku „lėktuvu“, o kopėčios dingo negrįžtamai. Kelias dienas vėl buvo sunku prisėsti. Bet noras skraidyti nedingo. Galbūt vėliau tai mane paakino mokytis šokio: atsiplėšęs nuo žemės šuoliu, regis, skriste perskrisi visą sceną...

Prisimenu, šeštadieniais atvažiuodavo mama su sese. Mažoji papuošta šilkine suknele, ant galvos pūpso didžiulis kaspinas. Kartą aš jai pasigyriau, kad galiu parodyti, kaip šauniai plaukioju upelyje. Upelis seklus, plaukti aš nemokėjau, todėl rodydamas vaikščiojau dugnu ir vaizdavau plaukimo mostus. Genutė greit perprato apgaulę ir nė kiek nesusižavėjusi mano vaidyba tiesiai išrėžė: „Durnius“. Aš baisiai perpykau ir įstūmiau ją upelin su visu kaspinu ir šilkine suknele... Suaugę tapome gerais draugais. Aplankydama mane sesuo suteikia daug džiaugsmo, artumo, šilumos...

Senelis buvo geras, supratingas, atidus man, bet ne močiutei. Rytais jis apeidavo gyvulius, pamelždavo karvę, atnešdavo šilto pieno, pridėdavo medaus, supildavo į butelį, o aš per „tiūtę“ jį siurbdavau čepsėdamas iš pasitenkinimo. Tai tęsėsi iki pat pirmos klasės – šešerius metus! Kol kartą neapsikentusi mama ėmė gėdinti: „Toks bernas ir dar su „tiūte...“

Artėjant Kalėdų stebuklui su seneliu didelėmis rogėmis važiuodavome į mišką eglės. Eglę jis nukirsdavo tokią, kokią išsirinkdavo mylimas anūkėlis. Kol mažius buvau, senelis suvaidindavo ir Kalėdų Senelį. Kai suvokiau, kad mane apgaudinėja, jis sugalvodavo kitokių atrakcijų. Į žilus, vainiku apie galvą besivejančius plaukus (buvo plikas, tik tos „liekanos“ labai dailiai puošė jo galvą) prisisegdavo laikiklių su žvakutėmis, jas uždegdavo, ir mes „ugningai“ šokdavome aplink eglutę. Tai buvo pavojinga, galėjo užsidegti plaukai, ant plikės privarvėdavo karšto parafino. Bet senelis dėl manęs galėjo padaryti bet ką. Ir tai buvo nuostabu!

Mano senutis nebuvo šventeiva. Kaip ir daugelis kaimynų, varydavo naminę, todėl po ruošos pavalgęs išgerdavo savojo karštymėlio „ant drąsos“ ir dviračiu išvažiuodavo ne kur kitur, o pas panas. Močiutei tie jo važinėjimai nepatiko, tačiau ji ganėtinai ilgai kentėjo. Sulaukę septyniasdešimties seneliai išsiskyrė, nes močiutei įgriso vyro neištikimybė. Skyrėsi taip, kaip skiriasi jauni: su skandalais, ūkio dalybomis ir priekaištais dėl nemeilės.

Dabar, jau užauginęs du sūnus, lygindamas savo ir jų vaikystę, visuomet nuoširdžiai gailiuosi vaikų, kurie neturėjo senelių, gražaus kaimo, tėvų...

Laiškas pedagogams

Kodėl baleto klasėje nėra vadovėlių, žinynų, enciklopedijų? Gal todėl, kad viską žino vienas žmogus – šokio Mokytojas. Jis ir choreografas, ir muzikas, ir treneris, ir dizaineris, ir akompaniatorius, ir masažuotojas, ir vizažistas, ir patarėjas... Ir tėvas, ir motina.

Viena nuostabiųjų pedagogių, kurios dėka debiutavau teatro scenoje, – dabar jau Lietuvos baleto legenda Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė. Kadaise parašiau jai tik sveikinimo atviruką, tad dabar tiesiog privalau nuoširdžiu laišku padėkoti už sceninės kultūros mokymą, už įstabų moters – asmenybės, intelektualės, menininkės – paveikslą. Mums, jauniems šokėjams, ji atrodė tarsi fėja: gražūs skoningi drabužiai, ramus balso tonas, karališka eigastis.

Genovaitei Sabaliauskaitei ačiū už duetinio šokio pamokas. Nuostabioji balerina buvo ką tik grįžusi iš Čilės, kur vadovavo šalies baleto kompanijai. Į pamokas ji įžengdavo stulbindama prancūziškais apdarais, palikdama švelnių kvepalų šleifą. Buvo labai reikli, judesius reikalaudavo atlikti itin kruopščiai. Šią pedagogę tekdavo kilstelti į viršų ir mums, mokiniams, kai ji norėdavo tiksliau parodyti partnerei reikiamą pozą ar pakėlimo techniką. Ji siekė, kad atlikdami pakėlimus žiūrovams suteiktume lengvumo pojūtį. Pati sugebėdavo už partnerį prilaikyti ar net pakelti mano klasės merginas. Mūsų klasei (Laimai Žiupkaitei, Natalijai Chachalinai, Jurijui Smoriginui ir man) specialiai pastatė pas de quatre iš Adolpheˊo Adamo baleto „Žizel“. Su manimi ir Erika Limontaite repetavo pas de deux iš Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ III veiksmo, tačiau 10 klasėje vietoj manęs šoko teatro artistas Alfonsas Leonavičius – pedagogei pasirodžiau „per silpnų blauzdų“. Tai buvo tragedija, išliejau upelius ašarų, tačiau mokytoja buvo griežta ir, žinoma, teisi. Tik 11 klasėje, gerokai paplušėjus dar metus, man buvo leista sušokti tą numerį.

Egidijui Domeikai širdingas reveransas už maksimalizmą. Tai buvo pradedantis pedagogas, baigęs Maskvos choreografijos mokyklą, duetinio šokio pamokas lankęs pas Didžiojo teatro primarijų Marį Liepą. Jaunasis pedagogas iš mūsų reikalaudavo geriausio rezultato. Jau tuomet galima buvo įžvelgti jo, būsimo baletmeisterio, gabumus. Mes – pirmoji jo kūrybinė „laboratorija“. Trenažą atlikdavome salės viduryje – buvo patogu, smagu, nauja.

Nijolei Šimkūnaitei dėkoju už klasikinio šokio pradžiamokslį. Ji buvo griežta, atrodė kategoriška ir kiek ekscentriška. Nesibodėdavo pastumti ar plekštelėti per užpakalį, kai to reikėdavo. Dabar, kai šokio mokau pats, manau, tai buvo teisinga.

Dėkoju Antanui Beliukevičiui, grįžusiam iš Peterburgo, kur Mažajame teatre šoko Piotro Čaikovskio balete „Miegančioji gražuolė“ Mėlynojo Paukščio vaidmenį. Tuo pat metu šoko ir baleto trupėje Vilniuje. Buvo įvaldęs fantastišką šuolį. Su jo atėjimu į klasę atėjo ir J. Smoriginas, šiam skyrė labai daug dėmesio, nes pastebėjo turint ypatingų gabumų. Kartais pedagogas neateidavo į klasę, tada visą pamoką mokydavomės patys. Manau, tai buvo naudinga, nes turėdavome dirbti atsakingiau nei prižiūrimi.

Ačiū Pranui Peluričiui, neišskirdavusiam nė vieno mokinio. Jei pastebėdavo pastangas, visuomet pagirdavo, paakindavo dirbti dar geriau. Jis buvo mano baigiamųjų klasių pedagogas. A. Beliukevičius ir P. Peluritis mokėsi pas puikų rusų baleto pedagogą Aleksandrą Puškiną, baleto korifėjų Jurijaus Grigorovičiaus, Nikitos Dolgušino, Michailo Baryšnikovo, Rudolfo Nurejevo mokytoją. Talentingi kūrėjai A. Beliukevičius ir P. Peluritis su didele atsakomybe išleido mane į profesionaliąją teatro sceną...

Noriu padėkoti Lili Navickytei, kurios dėka su Loreta Bartusevičiūte stažavomės Leningrade pas Mažojo teatro pedagogą Nikolajų Morozovą. Gavome daug žinių, nes jis vadovavosi ne vien Agripinos Vaganovos baleto kanonais, bet ir Augusteˊo Bournonvilleˊio, Enrico Cecchetti mokymo principais. Su jo pagalba paruošiau pirmą rimtą vaidmenį teatro scenoje – Albertą A. Adamo balete „Žizel“. Vėliau vasaromis važiuodavau pas jį mokytis individualiai. Su dėkingumu prisimenu, kad dirbdavo be jokio užmokesčio.

Pedagogei Adai Nasvytienei dėkoju už atidumą, kai šokau su Jolanta Valeikaite. Buvau vyresnis, galėjau šį tą patarti, o ponia Ada labai įdėmiai ir tolerantiškai pritardavo. Atmintyje išliko kaip šviesi, įdomi ir kūrybinga asmenybė.

Esu dėkingas Aliodijai Ruzgaitei, buvusiai balerinai, menotyrininkei (dabar gyvenu jos kaimynystėje). Tai fenomenalios atminties ir neaprėpiamų žinių moteris. Ne aš aplankydamas ją atnešu naujausias baleto, kultūros žinias, o ji pasakoja ką tik išleistų knygų istorijas, įdomiais komentarais susiedama praeitį su dabartimi. Galiu tvirtinti, kad ši eruditė – pasaulinio lygio meno žmogus. Neišsenkančio optimizmo iš A. Ruzgaitės mokomės mes, kur kas jaunesni, dažnokai apsisiautę įvairių spalvų depresijomis.

Pedagogė repetitorė Lidija Tamulevičienė išmintingai ir meiliai vedė mane ir Nelli per visą artistinį gyvenimą. Subtiliai, kantriai, taktiškai lipdė iš manęs artistą. Ji, Nelli ir aš buvome puikus pas de trois. Lidija mums dažnai primindavo: „Spektaklyje į sceną išeikite tarsi paskutinį kartą gyvenime, o į klasę eikite lyg į pirmą pamoką mokykloje...“ Tačiau ne visuomet taip pavykdavo padaryti. Jūs, Lidija, be galo mylėjote klasiką, primindavot, kad ir šypsena – taip pat raumenų darbas. Jūs mudu visuomet stebėdavote iš žiūrovų salės, neužsirašinėdavote, bet po spektaklio itin tiksliai nurodydavote klaidas. Pamenu kai ką ir iš pagyrimų: „Tu, Petrai, šokdamas Džeimsą pakylėjai ir visą kordebaletą“; „Jūsų širdies ir erdvės bendrumas buvo nuostabus.“ Dabar dar skamba Jūsų žodžiai: „Venkite tų žmonių, kurie po nepavykusio spektaklio jus giria.“ O mūsų teatre tokių buvo apsčiai...

Noriu padėkoti ir Naumui Azarinui, kuris Maskvoje dirbo „Klasikinio baleto“ trupėje. Viešėdamas šiame mieste nepraleisdavau progos pas jį padirbėti. Maestro man ir Nelli noriai skirdavo individualias pamokas, pats grodavo rojaliu, turėjo fundamentalių baleto istorijos žinių. Atskrisdavo Vilniun pasižiūrėti spektaklių, kuriuose šokdavome. Sulaukdavom pagyrimų, tačiau retai. Ar mūsų pedagogė Lidija neprieštaraudavo? Niekuomet. Ji tolerantiškai priimdavo kito pedagogo pastabas mums.

Šokant klasiką magėjo išbandyti neoklasikos leksiką. Daug padėjo Azarijus Pliseckis (primabalerinos Majos Pliseckajos brolis) – šokėjas ir choreografas, turėjęs pažinčių visame pasaulyje, jo dėka gavome teisę šokti Rolandˊo Petit, Mauriceˊo Bejartˊo kūrinius. Tai buvo nauja erdvė išbandyti save. Kitoks, mums neįprastas raumenų darbas, nepažįstamos pozos duete privertė mudu su Nelli gerokai paplušėti, išlieti nemažai prakaito. Vėliau tie koncertiniai numeriai papuošė mūsų repertuarą.

Visi su mumis dirbę pedagogai ir repetitoriai atvėrė mums tolimiausių, niekad nematytų šalių, miestų teatrų uždangas. Nebuvome tokie baleto meno korifėjai, kuriuos atsimintų daugelis baleto kartų ar aprašytų pasaulio enciklopedijos. Bet savo jaunystės metais sugebėdavome garbingai atstovauti tėvynės Lietuvos baleto menui, tenykščiams žiūrovams, negirdėjusiems tokios šalies, ją deramai pristatyti. Todėl kiekvienose gastrolėse mane ir Nelli lydėdavo didžiausia atsakomybė. Beje, tuo metu kultūros ministru dirbo Dainius Trinkūnas, labai mėgęs baleto meną. Jis domėdavosi mūsų kūrybiniais pasiekimais, visada paremdavo ambicingus mūsų poros planus. Kūrėme, dirbome, gastroliavome beveik be atostogų. Todėl savo laiką scenoje skaičiuojame ne sezonais, o metais... Jeigu suskaičiuotume nukeliautus kilometrus, tai apvažiavome visą Žemės rutulį.

Laiškas vaidmenims

...Pirmuosius laiškus jums rašiau septyniolikmečio ranka, dar menkai suvokdamas vizijų, meno įtaigos ir realybės ribas. Asmeniškas pokalbis su herojumi tebuvo bandymas perprasti charakterį, įsigyventi į vaidmenį. Parašiau pirmajam savo personažui, poetui iš Aleksandro Glazunovo ir Frédérico Chopino baleto „Šopeniana“. Buvau tokio pat amžiaus kaip ir mano herojus. Skraidžiau padebesiais, todėl jaunojo poeto siela ypač atitiko mano būseną. Bėgant metams vis tekdavo sugrįžti prie to vaidmens, jis nebebuvo toks romantiškas, tapo konkretesnis, labiau atitiko Michailo Fokino choreografiją. Daugiau improvizuodavau, mažiau varžė griežti klasikinio šokio judesiai. Tai buvo įdomus vaidmuo, kaip ir mano paties gyvenimas, – neaiškus, nežinia kur vingiuojantis.

Vėliau susitikau su Albertu („Žizel“). Ilgi pokalbiai su juo, ieškojimai, kol personažas tapo kūnu. Kūrybos pradžioje buvau labai impulsyvus, veržlus, gal kiek egzaltuotas. Kartais Albertas itin nuoširdžiai mylėjo Žizel. Kartais tai tebūdavo kilmingo žmogaus žaismas kaimo mergaitės jausmais. Priklausydavo ir nuo to, kokia partnerė šokdavo Žizel. Pirmojo veiksmo išprotėjimo scena ne visuomet būdavo nuspėjama iš anksto. Kartais likdavau klūpoti prie mirusios Žizel, niekas negalėdavo manęs nuo jos atplėšti. Kitą kartą iš siaubo ir suvokimo, kas nutiko, išnykdavau susisupęs į apsiaustą. Tai – kūrybos akimirkos, nesuplanuotos iš anksto, gimstančios impulsyviai ir netikėtai pačiam sau.

Tau, Džeimsai, laiškus rašydavau dar tada, kai nešokau, kai net nesitikėjau, kad netrukus galėsiu su tavimi kalbėtis artimiau. Nors baletas „Silfidė“ taip pat romantinis, tačiau Džeimsas su Albertu neturi nieko bendra. Jis – paprastas kaimo vaikis, jo svajonės realios. Jis džiaugiasi dėl artėjančių vestuvių su Efi, tačiau jį pakeri sapnuose pasirodžiusi Silfidė. Toji nežemiška būtybė susuka jam galvą, ir per laukymes, pievas jis nuskrieja į viliojančias tolumas. Tai nesibaigiantis žaidimas su gyvenimo geismu. Kadangi buvau žemės žmogus, buvo per maža Silfidę matyti ar jausti jos dvelksmą, norėjosi realiai ją apkabinti, mylėti. Netikėtai galvoje nušvito: juk jis vaikėsi savo sapną, iliuziją. Išgyvenau didžiulę dramą, kol pagaliau suvokiau, kad tai – piktosios būrėjos Medžės kerštas. Tai vienintelis romantinis baletas, kur blogis nugali jaunatviškus polėkius ir gėrį.

Vis rašydavau laiškus tau, „Gulbių ežero“ Zygfrydai. Norėdavau, kad jie būtų įdomūs, kad tu atsiskleistum, tačiau man ne itin sekėsi. Princą Zygfrydą, kaip įprasta dvaruose, supa prabanga, jis gali turėti viską, ko nori, bet gniuždo monotonija. Jį varžo rūmų etiketas ir princo pareigos, jis privalo išsirinkti aristokratui pritinkančią nuotaką. Gyvenimas privalumų rėmuose. O medžioklė, susitikimas su nepaprasta mergina-gulbe užburia ir užlieja sielą tikrosios, išsvajotosios meilės banga. Viskas nušvinta stebuklingu grožiu. Tačiau čia pat apgaulė, pažeminimas, kuris atrodo kaip išdavystė. Patyrus Odilijos klastą, kai ši atrodydavo kaip Odeta, būdavo svarbu šokiu atskleisti Zygfrydo vidinę dramą, išgyvenimus. Tai padaryti „juodajame“ veiksme labai padėdavo dramatiška Piotro Čaikovskio muzika.

Sutikau daug Odetų ir Odilijų įvairiose pasaulio scenose. Kartais tiems susitikimams ruošdavausi ilgai, tačiau ne visuomet pasiekdavau norimą rezultatą. Siužetas tarsi vėjo gūsis nešdavo mane, kai su partnere kalbėdavom judesiais, suvokdavom kiekvieną žingsnį, žvilgsnį, adekvačiai atsakydavom vienas kitam. Tokių spektaklių nebuvo daug, tačiau jie – katarsis šokėjams ir žiūrovams.

Nepyk, „Don Kichoto“ Bazili, – laiškus rašiau ne tau. Norėdavau, kad juos skaitytų barzdaskučio klientai, aikštės žmonės, tarp kurių tu gyvenai. Ispanijos saulė, žydras dangus suteikdavo begalinę laisvę, džiaugsmą. Kaip žuvis vandenyje jauteisi supamas minios, kurios siela buvai. Nesusimąstydavai, kad kas nors gali nepasisekti. Buvai įsimylėjęs savo Dulsinėją – Kitri, neabejojai, kad viskas susiklostys, kaip priklauso. Todėl nekovojai nei su būsimu uošviu, nei su kitais pretendentais į mylimosios ranką. Man atrodė, kad Bazilis – tiesiog jaunuolis, gimęs su laimės marškinėliais. Gana pompastiškas vestuvinis pas de deux su Kitri tapdavo spektaklio apoteoze.

 Rašiau Girdvainiui („Velnio nuotaka“), Francui („Žydrasis Dunojus“), Vyrui („Amžinai gyvi“) ir kitiems. Iš vienų personažų negaudavau atsakymų, iš kitų jie būdavo neinformatyvūs, banalūs. Dukart susitikau su Kristumi – Antalo Fodoro spektaklyje „A Proba“ ir Mai Murdmaa pastatyme „Estonijos“ teatre (pagal Ludwigo van Beethoveno muziką). Šis personažas buvo toks nepasiekiamas ir mistiškas, kad rašyti nedrįsau – laiškai liko mano sieloje. Su juo net baugu kalbėtis, daugiau klausydavausi. Dar kartą perskaičiau Bibliją. Kartais sapnuose aplankydavo apaštalų pasakojimai apie Kristų. Kai buvau trisdešimt trejų, lankiausi šventoje Izraelio žemėje. Pakerėjo mistiškas susitikimas su Jeruzale, Galilėjos ežeru, Kristaus kryžiaus keliu, Alyvų kalnu. Ko gera, tai buvo viena dvasingiausių gyvenimo dovanų.

Su „Paryžiaus katedros“ Kvazimodu susitikau netikėtai, nespėjęs parašyti nė vieno laiško. Likimas padovanojo Roland´o Petit choreografiją. Pirmiausia reikėjo įsiklausyti, suvokti, ką choreografas norėjo pasakyti šio herojaus lūpomis. Vėliau buvo keletas padrikų laiškų Kvazimodui, kupinų meilės svajonių. Meilės, kuri net luošį padarė laimingą. Tai – sielos didybės, beprotiškos aistros, pasiaukojimo ir gėrio laiškai.

Visai kitokie laiškai Vyrui iš to paties prancūzų baletmeisterio kūrinio „Rožės mirtis“ (,,La rose malade‘‘). Laiškai vyrui, mylinčiam egoistiškai, savanaudiškai, norinčiam meilę tarsi daiktą turėti čia ir dabar. Daug prirašiau laiškų, tačiau mano Vyras taip ir nepajėgė suprasti, kad meile, kaip ir rože, galima žavėtis tarsi svaigiu aromatu. Nuskynęs rožę, jauti artėjančią vystančios gėlės mirtį.

Personažams iš Maurice´o Bejart´o kūrinių laiškų niekuomet nerašiau, nes Bejart´as buvo tarsi nepasiekiama žvaigždė danguje. Užtat atidžiai perskaičiau visa, kas buvo korifėjaus parašyta: jo interviu, laiškus, mintis... Ypač žavėjausi fraze, kad artistai kartais geriau sušoka, nei jis pats įsivaizdavo kurdamas choreografiją. Mane jaudino jo paprastumas, kilniadvasiškumas, meilė šokiui ir didžiulė pagarba artisto talentui. Šokau jo Gražiosios Elenos ir Pario pas de deux iš baleto „Mūsų Faustas“ (muzika Johanno Sebastiano Bacho). Dar – Antono Weberno vienaveiksmį baletą „Opus Nr. 5“. Daugiausia dirbau su jo asistentais, tačiau keletas Bejart´o korekcijų ir pagyrimų leido mums su Nelli suprasti, kad šokame ne blogiau, nei jis įsivaizdavo. Didysis baleto magas taikliai kalbėjo apie baletą: „Kas geriau gali išreikšti žmogaus skausmą, laimę ir viltį? Koks kitas menas gali duoti tokią kūno graciją? Mąstymas ir inteligencija išskiria baleto artistą.“

Išgyvenau daug įvairių spektaklių, sutikau daugybę personažų. Vieni jų buvo itin artimi ir svarbūs, kiti – mažiau paveikūs. Su kai kuriais personažais pasikalbu ir dabar. Tik vis rečiau ir rečiau. O visai neseniai supratau, kad pagrindinis mano spektaklis yra Gyvenimas, kuriame privalau suvaidinti tokį vaidmenį, kokį Dievas paskyrė.

Laiškas Nelli

Su Tavim, Nelli, ilgiausiai dirbome kartu. Suprasdavome vienas kitą iš žvilgsnio, iš pusės žodžio. Buvai ne tik pagrindinė partnerė visos mano artistinės karjeros metu, bet ir žmogus, su kuriuo galėdavau pasidalinti bėdomis ir džiaugsmais. Kai taip ilgai dirbi drauge, jau ir nė nebežinai, kas buvo pasakyta, o kas ne...

Tu buvai talentinga, nepretenzinga balerina. Pasikibirkščiuodavome, kas be ko. Mudu nei meilužiai, nei sutuoktiniai – buvome draugai. Labai gerai vienas kitą pažinome ir galėjome pasisakyti tai, ko kitam neišdrįstum. Repeticijų nuovargis, paaštrėjusios emocijos trikdė nervus, bet mudu buvome tolerantiški vienas kitam. Ačiū Tau, kad buvai nuoširdi, atvira, paprasta (tai nebūdinga primabalerinoms). Todėl malonu būdavo ir po repeticijų sutikti Tave tiesiog žingsniuojančią gatve ir besišypsančią likimui...

Būdavo ir audrų, ir ginčų, tačiau viskas nuslūgdavo, nes žinojome, kad tai veda į mūsų bendrą tikslą – koncertinio numerio ar vaidmens paruošimą.

Būta ir fizinių, ir psichinių traumų. Kartais jausdavomės be kaltės kalti, bet tarpusavio supratimas net ir tada neišnykdavo. Mūsų bendri darbo metai – lygi jūra su didžiulėmis emocinėmis bangomis. Bet kai ta jūra nurimdavo, vėl duodavo naujų impulsų ir, be abejo, naujų rezultatų.

Beveik visose gastrolėse labai mėgom šokti D. F. Aubero Pas de deux. Tai gražus žiūrovui, bet sudėtingas atlikėjui numeris. Stengdavomės rasti naujų choreografinių pastatymų, žavėjomės tokiais choreografais, kaip R. Petit, M. Bajart´as, Mac Millanas, F. Ashtonas. Tai buvo judėjimas pirmyn.

Bene taikliausius žodžius (jiems aš nuoširdžiausiai pritariu) apie Tavo prigimtinį talentą ir gracingumą yra pasakiusi amerikiečių kilmės kritikė Ana Kiselgof: „Žavinga ir grakšti balerina gulbės kaklu iš Vilniaus teatro – Nelli Beredina. Jai būdingas judesių tikslumas ir švelnumas“.

„Nelės šokio jėga – ne triukai, o laisvumas, kai ji atlieka sudėtingiausius judesius. Garsūs Nelės fuetė – platūs, laisvi, tarsi paukščio skrydis. Atrodo, kad ji šoka be pastangų, lyg savo malonumui“ (Žilvinas Dautartas).

Daug tokių teisingų ir vaizdžių posakių pririnkčiau, juolab kad jaučiuosi ne visus komplimentus Tau išsakęs... Laišką norėčiau užbaigti jaunatviškais, nesumeluotais ir entuziastingais žodžiais iš dienoraščio:

„Šiandien, 85.06.14, – naujos „Žizel“ premjera. „Žizel“ – mano pirmasis spektaklis profesionalioje scenoje... Dabar „Žizel“ šoku su ilgamete partnere Nelli Beredina. Tai pirmoji jos Žizel. Mane tiesiog apstulbino, kaip puikiai ji sušoko šį vaidmenį, sudėtingą ne tik techniškai, bet ir meniškai. Niekuomet neįtariau, kad turiu neišnaudotų, užslėptų galimybių partnerę. Didžiuojuosi jos triumfu! Ir trupėje girdėjau puikių atsiliepimų. Tai profesionalu, atrodo, kad šoka be pastangų, o ir gražu, nes vaidyba organiška. Buvau dėkingas ir laimingas. O dabar – dar ne saulėlydis, nors scenos uždanga mums neatsiveria. Būkim stiprūs!“

Petras

Nelli laiškas Petrui

Šiandien atrodo keista, kaip daug mudu dirbom ir neskaičiavom, kiek už kokį spektaklį gausim pinigų. Tas mūsų kasdienis darbas, tų pačių judesių kartojimas galėjo virsti rutina, atbukinti. Tačiau padėjo repetitorė Lidija Tamulevičienė. Intelektuali, diplomatiška. Ugdė mūsų troškimą turtėti dvasiškai. Ji įkalė į galvas ir kūnus, kad išeiti į sceną ir tiksliai susukti piruetus dar nėra sėkmė. Techninį lygį būtinai privalo lydėti abiejų šokėjų dvasingumas.

Taip pamažėl augau ir pasiekiau Tave, Petrai. Apie Tave gerai arba nieko (juokauju). Buvai labai darbštus ir dėmesingas partneris. Kurdami vaidmenis neapsieidavome be ginčų, pykčių ir ašarų. Ypač tada, kai aš priaugdavau svorio... Kad „nenusipenėčiau“, padovanojai man namų svarstykles, kurias vėliau iki varžtelio išardė mano dvylikametė dukra Katia. Nepyksti? O ir šiaip mudu draugavom kasdien, buvome kaimynai, mudviejų gastrolės, kelionės suartino mūsų šeimas. Mano dukra ir du Tavo sūnūs užaugo mudviejų akyse.

Tu man buvai atidus, vyriškas, visur ir visada padėdavai, be prašymo panešdavai sunkesnį lagaminą...

Aišku, buvo laikas, kai tarp mūsų tvyrojo šaltukas. Psichologinę įtampą kėlė tie, kurie norėjo išardyti mūsų duetą. Jie kalbėdavo „juodus“ dalykus Tau apie mane, o man apie Tave. Tačiau galų gale mudu susėdom ilgiems pokalbiams, apmąstymams ir suradome bendrą sprendimą. Taip nereikalingos nuoskaudos pasitraukė ir „geranoriai“ patyrė fiasko.

Mudu tęsėme darbą, kūrybą, sustiprėjome, atvirai bendraudavome ir nelaimėje, ir džiaugsme. Vėl liejosi prakaitas, tikri ginčai dėl vaidmenų interpretacijų. Dėkui Dievui, kad mūsų gyvenime buvo visko. Dabar bent turime ką prisiminti.

Tu, Petrai, buvai puikus įvairių koncertų, kelionių organizatorius, programų sudarytojas. Aš – tik atlikėja. Tu „iškasdavai“ įdomius pas de deux, retai šokamus kitų artistų. Jie buvo sudėtingi techniškai ir dvasiškai, tačiau labai efektingi, pavyzdžiui, duetas pagal D. Aubero muziką (mėlynasis), pas de deux iš R. Petit „Esmeraldos“, L. van Bethoveno „Opus Nr. 5“, taip pat M. Bejart´o, Mac Millano kūriniai. Tavo pastangomis mes turėjome puikų repertuarą, su kuriuo nebuvo gėda pasirodyti pasaulio šalių baleto profesionalams ir publikai.

Aš dievinau gastroles su geriausiais baleto solistais iš buvusios SSSR. Naujos pažintys, akivaizdžios profesionalumo pamokos. Puikūs Sankt Peterburgo Marijos teatro artistai L. Kunakova, S. Jefremova, G. Mezenceva, K. Zaklinskis, Maskvos Didžiojo teatro solistai L Semeniaka, N. Pavlova, M. Pliseckaja, N. Besmertnova, daug solistų iš Permės, Novosibirsko, Gorkio (dabar – Žemutinis Naugardas), Voronežo, Rygos ir Talino, Kijevo ir Minsko... Jie visi siekė tobulybės ir vertė kitus į juos lygiuotis. Gali atrodyti šiek tiek nekuklu, tačiau aš niekuomet nesijaučiau provincialė šalia tokių žvaigždžių. Žiūrovai mudviejų duetui plodavo ne mažiau, o kartais ir daugiau. Spaudos atsiliepimai irgi būdavo teigiami. Peržiūrėję pasirodymų videoįrašus galėdavome kruopščiai išanalizuoti silpnąsias ir stipriąsias atlikimo detales.

Kai 1980 m. dalyvavome sąjunginiame baleto artistų konkurse Maskvoje, žymus pedagogas Pestovas pasakė: „Štai kur puikus sostinės darbas!“ Aišku, mintyse jis turėjo mūsų su Lidija trio. Atrodo, vaidmuo ar koncertinis numeris turėtų būti vienodai brangus dėl įdėto darbo, tačiau kai kurie spektakliai būdavo techniškai lengvesni, pavyzdžiui, J. Strausso „Žydrasis Dunojus“. Prie sudėtingųjų priskirčiau P. Čaikovskio „Gulbių ežerą“, „Miegančiąją gražuolę“, L. Minkaus „Don Kichotą“, A. Løvenskioldo „Silfidę“ (ypač įžanginį pas de deux) ir nuostabiausią spektaklį – M. Čiulakio „Dviejų ponų tarną“, kuriame darbo užteko iškart trims pagrindinėms poroms. Aš jame atlikdavau du vaidmenis – Beatričės ir vyro variaciją. Viena mano koja būdavo su vyrišku batu, o kita – su puantu. Tai labai trukdė įstrižainės sukiniams. Tačiau visi artistai noriai šokdavo šį spektaklį. Spektaklio baletmeisteris N. Bojarčikovas pakvietė mus šokti Sankt Peterburgo mažajame teatre. „Gulbių ežerą“ šokome ir Rygoje, Minske, Ulan-Batore (Mongolija), Nikaragvoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje.

Su koncertiniais numeriais apkeliavome 33 pasaulio šalis. Išeidama į sceną aš visuomet jaudindavausi, tik viską slėpdavau savyje. Neisterikuodavau, tik sukiodavau riešus ir mankštindavau pėdas. Tu pykdamas mane ramindavai: „Pastovėk tu vieną kartą ramiai! Paskui vėl verksi, kad per greitai suminkštėjo puantai!“ Turėjai gerą humoro jausmą.

Be galo dėkinga Tau už 1998 metų benefisą teatre, kurį man padovanojai atsisveikinant su scena. Joje šokau 23 metus... Kai išėjau iš teatro, vėl ištiesei man pagalbos ranką – pakvietei dirbti į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Choreografijos skyrių. Patirties turiu daug ir su džiaugsmu ja dalinuosi. O svarbiausia, kad esu dar kam nors reikalinga.

Tau, Petrai, mano ištikimasis bendražygi, linkiu puikios sveikatos, energijos, gyvenimo džiaugsmo. Nuoširdžiai dėkoju už meilę ir ištikimybę baletui, supažindinusiam mus kaip kūrėjus ir kaip asmenybes. Nepamiršk draugų ir venk priešų! Tada norai ir tikslai pildysis savaime. Gyvenk šauniai ir ilgai!

Tavo Nelli

Laiškas Ilzei

Su Tavimi, Ilze, susitikome netikėtai. Ruošiausi savo benefisui 1995 m., neturėjau su kuo šokti Michailo Fokino „Rožės dvasios“. Paskatintas žmonos išdrįsau paskambinti Tau (maniau, gal nesutiksi su manim šokti). Buvau nustebintas Tavo geranoriškumo ir supratingumo. Pasirodei labai dalykiška ir iškart pakvietei atvykti. Prisimenu, maloniai mane sutikai Maskvoje. Mudu nuėjome į Didįjį, paskui į Operetės teatrą, tačiau salės buvo užimtos. Tuomet pakvietei į savo įžymaus tėčio, baleto primarijaus Mario Liepos namus. Juose kabėjo Mario portretai, kostiumai... Man atrodė, kad baleto genijus pats tuoj išeis iš gretimo kambario. Jo dvasia buvo persismelkusios visos šio ypatingo buto sienos... Taip mes su Tavim repetavome Fokino „Rožės dvasią“, kurios niekada nesušokome...

Tuoj pat pasiūlei išmokti Roland´o Petit „Rožės mirtį“ pagal Gustavo Mahlerio muziką, nes artėjo koncertas, o Tavo partneris sirgo. Daug negalvodamas sutikau. Tik repetuodamas supratau, kad tai daug sudėtingesnis kūrinys, nei maniau. Jis pareikalavo nemažai fizinių jėgų ir dvasinio susikaupimo – esu dėkingas Tau už kantrybę ir profesionalumą.

Gan gerai pavyko pirmieji pasirodymai, tačiau praėjo daug laiko, kol supratau šį sudėtingą numerį ir galėjau išreikšti, kas jame užkoduota. Vėliau sušokome pas de deux iš Johno Neumeierio „Damos su kamelijomis“, Fokino duetą iš „Šecherezados“, japonų choreografo sukurtą numerį „Šešėliai“ ir kt. Taip įsivažiavo mūsų kūrybinis bendradarbiavimas. Tu buvai man tarsi likimo dovana, lyg antras šansas, nes Lietuvos baletą jau buvau palikęs. Gastroliavome Japonijoje, Meksikoje, Argentinoje, Rusijoje... Su Tavimi pažinau šiuolaikiškesnį repertuarą. Tu – nepaprasta balerina, įdomi asmenybė, kino ir teatro aktorė. Ir sau, ir man visuomet būdavai griežta, reikalavai maksimumo, šokdamas turėdavau atiduoti viską, ką galėjau. Taip pamažu stiprėjo savitarpio supratimas, tikra draugystė ir nuoširdi parama. Tu pritardavai mano sumanymams, o aš – taviesiems. Mes kartu ėjome į priekį, skatindami vienas kitą naujomis mintimis ir idėjomis. Mario dukters šleifas ne visuomet Tau padėdavo... Jautei didelę atsakomybę. Tapai puikia partnere, tikra drauge – dėkui.

Gilus tikėjimas Dievu Tave įkvėpdavo, o ir man atvėrė akis. Tu buvai pirmoji, paskambinusi naktį po žmonos mirties. Tada pasakei: „Petrai, laikykis, Dievui reikalingi geri žmonės, o Raimonda buvo labai gera. Tokie išbandymai Dievo skiriami tik labai stipriems. Tu toks esi, Tu privalai toks būti ir Tu tai ištversi.“ Tie žodžiai buvo labai jausmingi ir nuoširdūs.

„Aš turėjau Laiko viskam ir niekam. Vienintelis mano stabas, vienintelis Dievas, kurį garbinu, yra Laikas. Visa, kas gera ir kas bloga mano gyvenime, aš sieju su juo“ (Charles Baudelaire).

Krikščioniška užuojauta ir moteriškas švelnumas teikė man stiprybės, tačiau noras dirbti, šokti buvo visa ko pagrindas. Kad ir kiek laiko būdavome išsiskyrę, susitikę bendraudavom tarsi gyventume toje pačioje gatvėje.

Liepa lietuviškai reiškia dosnų, „moterišką“ medį, pražystantį liepos mėnesį kvapniais, vaistingais žiedais. Tegul bitės, lankančios šiuos medžius, neša medų į Tavo, Ilze, kūrybos aruodą ir gyvenimą, tegul dovanoja saldaus pasimėgavimo Tavo šeimai ir draugams.

Pagarbiai, 
Petras

Ilzės Liepos laiškas

Brangus, mylimas bičiuli Petrai,

šiandien rengdamasi išeiti į sceną pagalvojau, kad reikėtų parašyti laišką.

Žiūrėjau į save veidrodyje. Radijas transliavo Mahlerio Adagio. Tai Faruchas (Ruzimatovas) pradėjo savo numerį. O man pasirodė, kad tai mudu iš scenos gilumos žengiame pirmuosius žingsnius ir Tavo rankos jau pasirengusios mane prilaikyti. Mahleris, Adagio, „Rožės mirtis“. Kiek kartų mes šokome šį nuostabų duetą? Ir kur tik nešokta?! Pameni pirmąją kelionę į Kazanę?

Nežinau, kas buvo nutikę, bet neturėjome bilietų į traukinį. Judu su Aidaru (Achmetovu) užkėlėte mane ant aukšto akmeninio postamento (atsisėsti tiesiog nebuvo kur) ir nukulniavote pirkti bilietų. Kiurksau kaip statula, laukiu, o širdis veržte veržiasi į kelionę – į pirmą bendrą pasirodymą scenoje.

Valio! Pagaliau pavyko! Traukinys, atrodo, pats nešvariausias pasaulyje (su keistuoliu tiubeteika pasipuošusiu palydovu), veža mus į „Rožę“ – į ilgo ir kūrybingo mūsų darbo pradžią. Ne tik darbo, bet ir draugystės pradžią. Ak, kaip svarbu balerinai, kad scenoje greta būtų ne tik puikus šokėjas ir patikimas partneris, bet ir draugas! Jeigu taip nutinka, gali manyti, kad pavyko ištraukti laimingą loterijos bilietą.

Prisimenu, kaip Tavęs dar nepažinodama atsargiai žvilgčiojau ir spėliojau – koks tas mano naujasis partneris? Atrodei gražus, elegantiškas, santūrus.

Sėdim parietę kojas, linksmai plepame. Tu pasiūlai: „Vaišinkitės medumi ir riešutais, man Raimonda įdėjo.“

„Nieko sau vardas! – šmėstelėjo mintis mano galvoje. ­– Raimonda?! Ar beįmanoma baleto primarijui išsirinkti žmoną dar artistiškesniu vardu?“

Po tos „Rožės mirties“ prasidėjo mūsų šokių ir gastrolių maratonas: Meksika, Argentina, Japonija, Ryga...

Pameni, kaip tragikomiškai atrodė mūsų repeticijos Meksikoje? Jokių veidrodžių, ant grindų – purus kilimas, vietoj įprasto baleto sienelės ranktūrio – baro stalo kraštas. Bet mes kiekvieną rytą sąžiningai atliekame trenažą, kad vakare kuo geriau sušoktume „Damą su kamelijomis“, „Rožės mirtį“ ar ką kita.

Kelionė į Argentiną kupina dramatiškų išgyvenimų. Bet aš kažkodėl įsidėmėjau tokį įvykį. Kartą po spektaklio vaikštinėjome mieste ir užklydome į diskoteką. Triukšmas, linksmybės, visi šėlsta suplukę – stačiai neįtikėtina! O Tu oriai, iškilmingai nužingsniuoji per visą salę vilkėdamas... žydrą smokingą. Be pozos, be patoso, atsiribojęs nuo žmogiškųjų silpnybių ir menkystės žengi per strakaliojančią minią. Toks Tavo įvaizdis dažnai iškyla prieš akis...

Choreografė Veronika Smirnova specialiai Japonijai sukūrė mums duetą „Fedra“, kurį vėliau šokome ir Rusijoje, ir Lietuvoje, ir daugelyje pasaulio scenų.

Beje, būtent Tu, Petrai, nutiesei man kelią į Lietuvos operos ir baleto teatrą. Daugybę kartų šokome kartu ne tik mano parengtą programą Tavo subtiliai sudarytuose koncertuose. Aš pamilau Lietuvos teatrą, žiūrovus, Vilnių... Ir kaip netikėsi likimu? Juk tai įvyko dar iki tol, kol tapau lietuvio žmona. Mano ryšių su Lietuva niekas nepavadintų nei atsitiktiniais, nei laikinais. Šitai publikai aš atidaviau visą širdį ir talentą. Ir ne mažiau gavau: tarsi šilumos, meilės, dėmesio, gerumo įrodymas – lietuviškas pasas.

Mūsų bendrystėje būta ir skaudžių prisiminimų. Pamenu, gastroliavome Rygoje. Laukiu repetuoti Maskvoje, o Tavęs kaip nėra, taip nėra. „Keista,– pykteliu,– ligi šiol taip nesielgdavo...“ Vakare skambutis: „Ilze, šiandien mirė Raimonda...“

Šokti spektaklio į Rygą vis dėlto atvažiavai. Supratau – išėjimas į sceną tądien Tau buvo tarsi atsisveikinimas su mylima žmona, skausmo, gėlos raiška, tarsi išsigelbėjimas...

Daugybę kartų žiūrėjome vienas kitam į akis repeticijų salėje, bandėme įskaityti mintis akinančioje prožektorių šviesoje, norėjome suprasti, išgyventi vienas kito jausmus. Kas besuskaičiuos, kiek valandų, dienų ar savaičių šokta drauge, kiek kartų Tavo patikimos rankos prilaikė, pakėlė, nešiojo mane?

Tiesa, nedažnai sakiau, kad esi man brangus. Mes, pabaltijiečiai, šykščiai reiškiame jausmus, ypač asmeninius. Žinok, Tu visada esi mano širdyje, mano gyvenime. Myliu Tave už šokėjo ir aktoriaus talentą, už šviesą ir kilnumą, už tai, kad visada buvai ir liksi gimininga siela.

Visada Tavo Ilzė

Parengta pagal Livijos Gulbinaitės knygą „Neprarastas laikas. P. S. laiškai“

Nuotraukų galerija >>>