Vilniaus festivalio atidarymas – dovana ir LNOBT lankytojams

Italų trupės „Aterballetto“ vakaras Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro lankytojams suteikė galimybę praplėsti šiuolaikinio meno pažinimo kontekstą. Ar tuo jie pasinaudojo, džiaugėsi – sunku pasakyti, nes šiame teatre vyraujantis klasikinis judesys per 18-ojo Vilniaus festivalio atidarymą buvo mažai apčiuopiamas. Lengvai suprantamo siužeto žiūrovai taip pat nerado. Bet jo nėra ir šiuolaikiniame dramos teatre, seniai ir vaizduojamuose menuose, galų gale – poezijoje! Vilniaus festivaliui, „Naujajam Baltijos šokiui“ tai taip pat įprasti reiškiniai, tačiau į LNOBT naujovės kelią skinasi palengva, jos, net aukščiausios kokybės, ne visada atpažįstamos. Turtinga ir turininga choreografo Mauro Bigonzetti vaizduote, išaukštinančia ekspresyviąsias nuogo žmogaus kūno galimybes, muzikos ir judesio sąveikos turiningumu, šokėjų meistriškumo aukštumomis neįmanoma nesigėrėti. Tai stiprus impulsas savajam emociniam ar verbaliniam naratyvui kurti.

Choreografas nesislepia po puošniais kostiumais, intriguojančiais pasakojamos istorijos vingiais, įvairialypėmis šiuolaikinės scenos galimybėmis. Mauro Bigonzetti žiūrovui pateikia tai, kas balete yra fundamentalu – muzikos ir choreografijos sinkretizmą, naują, muzikos vizualizacijos procese atsirandančią sintetinio turinio kokybę, paryškinamą subtiliu apšvietimu (dailininkas Carlo Cerri), režisūriniais akcentais. „Aterballetto“ vadindami šiuolaikinio šokio teatru ar baleto trupe, galime ją išaukštinti, kita vertus, jos potencialą sumenkinti. Įsitikinome, kad ji puikiai valdo įvairius šokio stilius, tarp jų ir tobulėjimo ir modernumo kelyje atskaitos tašku laikomą klasikinį stilių. Ši, sakytume, modernaus baleto trupė, pagrindinė nuolatos baletus kurianti ir su jais gastroliuojanti Italijos bendrovė taip pat yra pirmoji Italijoje nuo operos teatro nepriklausoma organizacija, įsteigta 1979 m. Emilijos Redžo mieste.

Vilniaus žiūrovams pasiūlytą programą sudarė du kontrastingi veikalai. Pirmąjį, „Come un respiro“ (Kaip kvėpavimas, 2009), suvokėme lyg išplėtota neoklasikinį, plėtojantį pirmojo trupės vadovo Amedeo Amodio puoselėtą stilių (iki 1997 m.). Georgo Friedricho Händelio senoviniais šokiais grindžiamos klavyrinės siuitos, atliekamos Keitho Jarretto, sklido iš įrašo. Jos skambėjo nepretenzingai, lyg namų muzikavimo repertuaro dalis, netgi ne visai hendeliškai (turiu galvoje vertinamą kompozitoriaus herojinį stilių), tinkamai „akompanavo“, pildė abstrakčią choreografinę raišką. Muzika ne užgožė, bet išryškino sąlyginį, baroko šokio energetiką atitinkantį choreografijos savarankiškumą.

Estetizuota „Come un respiro“ raiška vis dėlto buvo tikrai (post)moderni, pasižymėjo drąsiais išlaisvintų, netradicinių judesių kontrapunktais, režisūrinių sprendimų akibrokštais, niveliuojančiais teatro scenos ir repeticijų salės, atskirų numerių ribas. Jai nebūdingas dirbtinis dekoratyvumas, priešingai – ji natūraliai ekspresyvi, juslingai gaivališka, su pasitaikančiais „gyvulizmais“ (A. Martinaitis), kai kūnai susipina kaip „du viename“. Iš pradžių šie „netaisyklingumai“, pasirodę lyg atsitiktiniai, kiek drumstė švarų choreografinio įvaizdinimo alsavimą. Vėliau, ypač po antros vakaro dalies, kurioje įprastos baleto konvencijos buvo dar labiau ignoruojamos, geriau suvokei ir pirmosios kompozicijos savitumą. „Come un respiro“ įrėmino prieš žiūrovus lyg nusilenkti išsirikiavę artistai (jų lankstinuke išvardyta trylika). Sukibusių rankų impulsyviai banguojanti linija, išradingai apšviesta, buvo labai pagavi, įspūdinga. Ji tarsi bylojo apie neišsemiamas žmogaus kūno raiškos galimybes, atskleidžiamas ne tik sudėtingomis plastiškų, tirštų ir skaidrių kūno linijų kombinacijomis, dinamiška judesių virtine, bet ir paprastai „tinkamoje vietoje, tinkamu paros laiku“ (apšvietimas) išsirikiavus ir banguojančiomis rankomis susikabinus.

Antra vakaro dalis „Rossini cards“ (Rossini kortos, 2004) Bigonzetti sukurta kitu, sakytume, kompozitoriui būdingu bufonados stiliumi. Anot choreografo, Gioacchino Rossini labiausiai rūpėjo trys dalykai – muzika, maistas ir moterys. Kortų dėlionei, remiantis trimis „m“, natūraliai tinka nuotaikų, raiškos įvairovė, spontaniška improvizacija, kūrybinga eklektika. Ją stiprino skirtingi garso sklidimo šaltiniai bei atlikimo lygis. Iškeltos orkestro duobės kampe Gioacchino Rossini fortepijoninių kūrinių transkripcijas gyvai, žiūrovams matant, skambino Stefano Menozzi, iš įrašų sklido operų „Pelenė“, „Šarka vagilė“, Sonatos styginiams fragmentai, baleto artistai scenoje ne tik šoko, bet ir bandė dainuoti, skaitė Rossini patiekalo receptą. Tokios personažų kraštutinybės (nebijant iš savęs pasijuokti), būdingos bufonadai, išryškino šokinį artistiškumą, kuris modernaus baleto trupei labiau organiškas nei aktorinis, verbalinis.

Antroje vakaro dalyje buvo daugiau apipavidalinimo (dar reikšmingas Carlo Cerri apšvietimas) ir kostiumų (dailininkė Helena Madeiros). Tiesa, juodais atsilapojusiais švarkais, kelnėmis aprengtiems artistams buvo priešinamas scenoje išsirengęs „nuogalius“, lyg Bigonzetti sumanymų, „neteršiančių kūno grožio“, suvokimo raktas. „Rossini cards“ išvydome, kokios išraiškingos gali būti žmogaus rankos, kai scenos gilumoje susodinti už didelio žvakidėmis papuošto ir nušviesto stalo aštuoniolika artistų „šoko“ tik jomis lyg paukščiai. Stulbino pažemiui atliekamos moters ir vyro dueto choreografijos išradingumas, sudėtingų pozų junginiai, plastiški susiliejusių kūnų formų virsmai. Apskritai tą vakarą scenoje artistai virtuozišką kūno valdymą demonstravo šokdami solo, duetus (mišrius, moterų, vyrų), ansamblius, prisodrintus fizinės jėgos ir subtilumo, sulėtintų ar net sustingusių judesių, neišverstų pėdų ir klasikinių puantų. Kai kurie piešiniai asocijavosi su dailiojo čiuožimo menu – sukiniai ant kelių ar „oriniai“ moterų piruetai, nusileidžiantys vyrų rankose. Finalinė „Rossini cards“ šokėjų orgija, skambant „Šarkos vagilės“ uvertiūrai, šėlo įstrižai scenos ir kiek užsitęsė. Dioniziškasis vitališkumas neturėjo ribų...

Vilniaus festivalis, „Naujasis Baltijos šokis“ visuomet į programas įtraukia naujovių. Pirmasis inicijavo net kelis baletus – M. Urbaičio ir K. Pastoro „Acid City“, A. Šenderovo ir K. Simonovo „Dezdemoną“ (beje, dėl pastarojo baleto pastatymo buvo deramasi su M. Bigonzetti), antrojo renginiuose „Aterballetto“ jau dalyvavo. Natūralu, kad didžiausios mūsų šalies teatro baleto trupės raida modernumo kryptimi yra nuosaiki, lėta. Ją sudaro ne tik daugiau ar mažiau sėkmingos premjeros, „Kūrybinio impulso“ eksperimentai, bet ir šiuolaikinis gastroliuojančių trupių repertuaras, rodomas LNOBT scenoje. Jis įkvepia ne tik menininkus, bet ir žiūrovus, suaktyvina, lavina jų vaizduotę, kuri dažnokai ribojama siužetinio pasakojimo, klasikinių judesių. Atmintyje dar neišblėso modernus gastroliavusio Lenkijos baleto proveržis LNOBT scenoje, o štai dabar stulbino tobulas „Aterballetto“ šokėjų meistriškumas, originali, nuo kanonų laisva Mauro Bigonzetti choreografija.