Vilniaus festivalis: impresijos ir klausimai

             Žodis Festivalis dabar bene populiariausias: kasdien, ypač vasarą, susiduriame su gausybe jo reikšmių. Iš pramogų, spektaklių, rimtosios muzikos koncertų – savaitei, kitai formuojasi visuma, kuri nenorom įgauna savo dėsnius, prašosi apibendrinimų. Pasirinkimą kiekvienam diktuoja interesai ir pasitikėjimas tuo, kas vyksta pamėgtose salėse ar erdvėse, nors mūsų marga gyvensena atsineša į jas ir daug neįprastų dalykų.

              Šiemetinio, jau aštuonioliktojo Vilniaus festivalio rengėjai jokių ypatingų dėsnių pristatydami koncertus nesilaikė. Lyg ir atsitiktinai sudėliota programa vienok turėjo rėmus: Händelis – Bachas – Händelis. Tuose rėmuose, tarsi geroje baroko improvizacijoje, tilpo gausi įvairovė – ir lietuviškojo kūrinio tradicinė premjera, ir jaunas publikos numylėtinis pianistas, transliuojant LRT Klasikai, ir Lietuvos kamerinis orkestras, ypač akustiškai pritampantis Filharmonijos salėje, su programa, pavadinta Concerto grosso. Jau įpratome ir prie festivalio visumą papildančių, - apytiksliai sakant, - koncertų – burleskų. Matyt, yra vilties, kad jų mėgėjai prigis rimtesniuose renginiuose.

              Vilniaus festivaliui pritinka ir karališki akcentai. Šiemet, sugiedoję himnus, išgirdome Švedijos karalystės ambasadorės Lietuvoje paminėtus mūsų šalių istorinius ryšius ir kitados – nors trumpam turėtą bendrą karalių Gustavą Vazą. Birželio 6 –ją, Švedijos Nacionalinę dieną Vilniaus festivaliui pristatytas šios šalies Balsų rojus: švedų vokalinio džiazo The Real group ansamblis. Gal todėl, kad po ilgos kelionės iš Japonijos, kiek pavargę nuo akademiškai įsitempusių ypač mandagių klasytojų, o gal, kad jau prieš kurį laiką pas mus buvo atlikę savo programą džiazo stiliumi, šį kartą kai kurių čia susirinkusiųjų džiaugsmui, Rojaus balsai dainavo popmuzikos daineles... Tiesa, melancholikus atgaivino švedų liaudies motyvais sukurta daina apie tolimą salą, jos laukų žalumoje stovinčią bažnyčią ir vienintelį namą... Nors, pasak filosofo – nėra melancholiško garso, skonio ar polyčio, tačiau esama melancholiško reginio: mylimų peizažų melancholija. Ją mums tada ir padovanojo šis nedidelis šedevras.

              Taigi: Gimtoji Europa. Muzikos suvienyti - skelbė Vilniaus festivalio potekstė.

              Dėmesį muzikai rodė net drabužių dizaineris operos scenoje „Aleksandro puotos“ – festivalio baigiamojo akcento metu, išskyręs iš baltai margos minios muzikos deivę, solistei rečituojant senovinius J.Drydeno – N.Hamiltono žodžius:

              Music to Heav`n and her we owe,

              The greatest blessing

              That`s below;

              Sound loudly then her fame!

              Už muziką, didžiausią

              Žmogaus gyvenimo palaimą,

              Mes jai ir dangui turime dėkoti,

              Teskamba visur jai šlovė!

              *            *            *

              Prima la musica, - pasakytume R.Strausso operos „Capricio“ veikėjų žodžiais. Beje, festivalio laikas sutapo su šio kompozitoriaus 150 – ties metų jubiliejumi. Birželio 5 – ją Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje drauge su G.Sodeikos Koncerto fortepionui ir orkestrui premjera Nacionalinis simfoninis orkestras /dirigentas M.Pitrėnas/ atliko mūsų gerai pažįstamą R.Strausso simfoninę poemą „Don Žuanas“ ir Keturias paskutines dainas. Pradžiugino solistė Aga Mikolaj /sopranas; Lenkija, Austrija/: pagaliau vėl išgirdome tą ypatingąjį R.Strausso legato: secesinės balso linijos ir skaidri orkestro tėkmė tarsi kokia aura apsupo ir ilgam išliko emocinėje atmintyje.

                             *            *            *

              Vilniaus festivalis, kad ir kukliai gyvuojantis, nepamiršta svarbiausio – iš anksto pristatyti savo koncertų, įvesdamas į tą kūrybos lauką, į kurį patekęs nebūsi pavadintas vartotoju... Deja, po Roby Lakatoso grupės pasirodymo taip sakyti būtų nebe sąžininga...

              Laimei, likusieji argumentai leis tęsti impresijas aukštesne nata. Juo labiau, kad įvyko festivaliui užsakyto kūrinio premjera, o tai visuomet būna savotiškos staigmenos laukimas.

              Šį kartą G.Sodeikos trijų dalių kontrastingame kūrinyje skambėjo tarsi iš prieškario laikų atklydusios švelnokos muzikinio mašinizmo apraiškos, vėl primindamos, kad kūrybai tinka ir netikėčiausi garsai ar jų kontrastai, o pianistės G.Tatorytės laisvumas ir entuziazmas teikė šventinės žaismės. Patrauklios formos spalvingas kūrinys, tarsi lengva ranka sukurtas – vienas šilčiausių tą vakarą vykusio koncerto epizodų.

              Turbūt svarbiausia Vilniaus festivalio lankymų patirtyje yra klausimai – ką mūsų galvose išjudino, į kokias kultūrines digresijas vedė patirti įspūdžiai... Kad ir tie trapiausi klavesino garsai iš festivalio paskelbtos Bacho šventės /Celebrating Bach/? Gal išties barokas – Europos kultūros susitikimo vieta, kaip yra pasakęs mūsų pamiltas jau antrą kartą čia atvykęs dirigentas Rolfas Beck`as. /Baroc is a meeting point of European culture/. O gal todėl ir puolame prie to mus jungiančio baroko su jam būdinga laisve improvizacijai, kad vėl galėtume nuo jo paties pabėgti? Kaip ir G.F. Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“, kur tiek daug galimybių veiksmui? Bėgant nuo senovės galima ieškoti laikmečio stiliaus bei išreikšti jame esančią poetiką... Tik labai abejočiau, ar tai šįkart pavyko režisieriui... Taigi, panašūs klausimai ir diktavo nechronologiškus minėto festivalio įspūdžius...

              Bacho šventė, kur restauruotas klavesinas /basso continuo svarbi dalis/ juokais pristatytas kaip pats nemuzikaliausias insrumentas. Taip sakė mėgstantis ir mokantis su klausytojais bendrauti orkestro Academy of ancient music vadovas, dirigentas ir tuo klavesinu grojantis virtuozas Richardas Egarras. Birželio 12 –ją Bacho šventė prasidėjo Prancūziškąja uvertiūra – su trimis obojais, fagotu, trimitais, timpanais, styginiais ir, žinoma, klavesinu. Šį Kembridžo akademinėse sferose gyvuojantį trylikos žmonių orkestrą mūsų internetinėje spaudoje nuoširdžiausiai apibūdino muzikologė Živilė Stonytė. Jos žodžiais – „Prancūziškoji uvertiūra viršija lūkesčius – tai viso garsinio diapazono piramidė – styginiai ir obojai vieni kitus papildo, dunda žemiškieji timpanai ir dangų rėžia trimitų smailės. Po iškilmingų taškuoto ritmo taktų – ilgos fugų pynės, kur nejučia pradedi stebėtis, kaip tokias greitas temas ištveria obojininkai, jau beveik išpūsdami iš savęs paskutinius dvasios likučius... Bijojau muzikos vietų, kuriose Bacho mintis lekia greičiau už plunksnos judesį, kai harmonijos vingiai ima darytis nebesuvokiami, kai kūrėjo planas pradeda nirti į keistą genialumo šydą. Partitūroje to nepamatysi, gali tai patirti gerose interpretacijose – juk šįkart pavyko ištverti tą klampią miglą iki visa nuskaidrinančios reprizos“. /7 md.lt 2014.06.20/

              Orkestro vadovas R.Egarras, skambinęs continuo partiją, jis ir dirigentas – energingai palaikė tą baroko muzikos improvizacinę gyvybę ir grojant jam drauge su styginiais /žarnų stygomis/, o jų minimalus vibrato „kūrė šiltą, švelnų, tačiau nepaprastai įtaigų garsą“.

              Kaip primena istorija, Bachas šito siekdavo daug kartų tikrindamas savo namų aplinkoje ypač tai, kas buvo rašoma styginiams. Smuikas - Bacho numylėtinis. Jis vertino šio instrumento paklusnumą pirštams ir mintims, tačiau matė, kad jo sumanymai „pranoksta išgales tų instrumentų, kuriems rašė“. Bachas studijuodavo instrumentų savybes, perdirbdamas smuiko pjeses klavesinui, klavesino – liutnei, sakydamas, jog tai, ką sukuria įkvėpimas, galima patikrinti matematiškai.

                             *            *            *

              Skaitant rašinius, skirtus Vilniaus festivaliui, teko sutikti irzlią nuomonę apie jau atsibodusią polistilistiką ir kad ja naudodamasis  Alfredas Schnitkė esą tiek daug visko prikrovė į savo Concerto grosso... Idomu, ar dabar jau nebekraunama, praėjus šitiek laiko nuo to kūrinio parašymo? Tik, gal skirtingai nuo A.Schnitkės, kitąkart stokojama gilesnių muzikinių idėjų, kai nebelieka kur panirti ir atlikėjų meistriškumui.

              A.Schnitkės prisirišimas prie polistilistikos, kaip žinome, buvo iš esmės europietiškas. Gimtąja vokiečių kalba jis studijavo ir sudėtingiausią Th.Manno veikalą – muzikos romaną „Daktaras Faustas“ ir nuo tada iš Europos mitų atklydęs jų veikėjas tapo didžiuoju jo kūrybos nerimu. O mūsų iki šiol vis tebesitęsiančiame faustiškajame amžiuje, pripažinkime, labai aktuali A.Schnitkės pagrįsta polistilistikos idėja – „nors dalį muzikos istorijos sukaupti savyje“. Th.Manno minčių ir vaizdinių atgarsiai atsispindi įvairaus laikotarpio A.Schnitkės kūriniuose. Netgi tai, kad lėtoji dalis turi skambėti ne simfonijos ar koncerto viduryje, o pabaigoje – „kaip apoteozė“. Tokių idėjų atspindžių esama ir mūsų girdėtame Concerto grosso Nr. 1 dviems smuikams, klavesinui, preparuotam fortepijonui, styginiams. Atsiverskime birželio 8–sios Vilniaus festivalio programos 33 puslapį. Beje, ir visas Lietuvos kamerinio orkestro vakaras pavadintas Concerto grosso. O minėto A.Schnitkės kūrinio dalys – Preliudio ir Postludio yra andante. Priešpaskutinioji dalis rondo sukelia klausytojui net tam tikrą stilistinį šoką: po veržliosios temos pasigirsta ... klavesinu grojamas tango. Jo trapūs vylingi garsai netikėčiausiai užgožia pakilų motyvą, arpegio bangos pavirsta kapotais akordais, o iškili intonacija –nuvalkiota dainuška. Tas šėtoniškasis tango išnyra ne viename A.Schnitkės kūrinyje kaip ekspresyvus šuolis iš barokinės retorikos į nevienadienę laiko filosofiją: o čelovek, nedolog tvoj vek! Ir tik kaip nujaučiamas dvasingumo ženklas blykčioja re mažoras.

              Arba: Th.Manno romane aprašytas disonansas reiškia muzikoje visa, kas aukščiausia, dvasingiausia, o tonalinis skambesys sklinda iš pačių pragaro gelmių ir banalybės, kurioje paties A.Schnitkės žodžiais privalo būti gražu iki koktumo!

              Vis neišeina iš galvos kažkada „Muzikos baruose“ skaityta mintis, kad dvi temos – velnio kaip išrinktosios idėjos ir žmogaus kaip meninės stichijos – paradoksaliai neišsprendžiamos. „Tačiau būtent čia ir slypi aukščiausia Th.Manno ir A.Schnitkės tiesa“.

              Keturių dalių A.Schnitkės koncertas Na trojich /1994m./ gerokai parašymo metu nutolęs nuo Concerto grosso /1977m./. Žinoma, per maža būtų pasakyti, kad jo dalys – labai kontrastingi muzikiniai pirmųjų atlikėjų portretai. Čia gausu nuotaikų ir nuostatų kaitos, audringų ginčų; staiga įkaitusi įtampa perliejama fortepijono akordu, po jo, tarsi po gero antausio – išraiškinga pauzė, o kiek atsigavus – blėstantis violončelės, alto, smuiko linijų bangavimas, ištirpstantis vos girdimuose pabaigos akorduose. Nesinorėtų Na trojich paaiškinti vien butelio degtinės brangumu ar pigumu. Gal tai iš aplinkos išaugusi bendravimo forma, poreikis atsiverti, kur, žinoma, ryškėja charakteriai, patosas, pyktis – kuo plačiausia jausmų skalė...

              O ar ne iš poreikio bendrauti, tik jau kitokiais būdais atsiverti emocijoms, yra Europoje dar neišnykęs namų muzikavimas? Tam tikrame jo lygmenyje ar atatinkamoje aplinkoje taip pat ieškoma bendrininkų... Vokietijos kaimuose ar miesteliuose skelbimų lentose rašoma – reikalingas grojantis klarnetu, smuiku...

              Beje, tas Na trojich kurį laiką buvo mėgstamas princo Čarlzo posakis, nors princas rusiškai nemoka, bet yra labai sąmojingas, groja violončele, ne kartą bendravęs su šio kūrinio pirmaisiais atlikėjais.

                             *            *            *

              Luką Geniušą prisimenu dar iš tų dienų, kai jis, mažametis, už rankos buvo atvestas į Th.Manno festivalį Nidoje, kur jo tėtis pianistas P.Geniušas prie mikrofono spontaniškai pasakė keletą žodžių apie skaitytą Th.Manno „Lotą Veimare“ taip giliai, kaip tegali apibūdintį kūrėjo kančias turbūt tik tas, kurį vienaip ar kitaip jos buvo palietusios. Žinoma, nei tėvo, nei sūnaus negalėtume lyginti su intelektualiaisiais Th.Manno herojais vien todėl, kad jiems būdingas prarastas vitališkumas, tarsi įkaitas už gilų dvasinį gyvenimą. Lukas, vedžiotas ir po šių herojų pasaulį, išaugo lyg nepasiekiamų anos aplinkos svajonių vaikas: jis linksmas, sąmojingas, turi tokios nedemonstruojamos energijos, kuri prie fortepijono pasireiškia ypatingu rankų stiprumu, drauge ir tuo, ką sunkiai įveikia patyrę pianistai, nes retai kam pasiduoda stulbinanti technika, stiliaus pajautimas, artistiškumas, žaismingumas. Tad birželio 17-ją įvykęs festivalio rečitalis vėl buvo naujas pianisto brandos įrodymas. Šį kartą savo pasirinktą programą pradėjo virtuoziškumo ir jėgos reikalaujančia ankstyvojo J.Brahmso Sonata Nr 1 C-dur, op.1. Į pirmąją koncerto dalį buvo perkeltos B.Bartoko trys burleskos op. 8c, Sz.47, BB 55. Tikras pianisto artistiškumo laisvės įrodymas. Antroje dalyje – dvi skirtingiausių laikų ir stilių sonatos: L.van Beethoveno Sonata op.2 Nr 3 C-dur ir S.Prokofjevo Septintoji B-dur, op.83.

              Labiausiai džiugina Luko noras neužsibūti net ypatingai nusisekusios programos rėmuose, vengti stereotipų.

                             *            *            *

              ...Valdingi fortepijono garsai iš tamsios erdvės kvietė įsiklausyti, įsijungti į bendrą harmoniją ir tiems garsams paklūstančius, jų pakerėtus kūnus... Pirmenybę muzikai norėčiau teikti ir Nacionalinės šokio kompanijos ATERBALETTO /Italija/ pasirodymui festivalio koncerte Operos ir baleto teatre /birželio 2d./. Asketiškoje scenos erdvėje atsiradusi šviesos metafizika būtų neturėjusi tiek galios be muzikos. Šį kart tą kosminės harmonijos vaidmenį vaidino iš neperregimų plotų atskridusi aiški, artikuliuota, paprasta kaip nakties akimirka G.F.Händelio muzika: sarabandos, žigos, alemandos. Tinkamai pagarsintas aukštos kokybės įrašas /pianistas Keith`as Jarrettas/. Kaip tai padaryta – geriau už H.Šabasevičių niekas neparašys. Negalėčiau pasakyti, ar atsiradusios pauzės iš anksto numatytos, bet ir jų metu šokėjų judesiai tebebuvo įelektrinti muzikos. Buitinę prigimtį, regis, turėjusių šokių linijos tapdavo savotiškais juvelyrikos šedevrais, kokius juodoje grafikos erdvėje galėdavo, prisimenu, įgyvendinti subtilus ir aikštingas Žibunto Mikšio piešinys... Tikriausia kūrybos principų grindimui reikalinga atidi erdvės analizė – tiek dailininkui, choreografui, tiek apšvietėjui, muzikui. – Mene svarbus būtent ne absoliutus atstumo dydis, bet reliatyvus jo pojūtis, - yra sakęs Alfredas Schnitkė, ieškodamas orientyrų kaip pagrindo tam atstumui pajausti.

              Erdvės suvaldymu, judesio abstrakcija, pabėgant nuo atsibodusios choreografinės vaidybos, ryškėjo ir antroji ATTERBALETO dalis Rossini cards. Reljefiškiausiomis linijomis virto jau, rodos, dažnuose spektakliuose ar net misterijose naudojama lošimo scena už ilgo stalo prie žvakių šviesos ir vyno taurių. Rossini cards – šmaikštus, itališkas, kiek bufonadiškas reginys, skoningai išsisukęs nuo daugelio tokiu atveju kylančių pagundų, skambant muzikai iš įrašų ar net gyvai.

                             *            *            *

              Manęs niekaip neįtikino uoliai spaudoje skelbiami vengrų režisieriaus Csaba C`aelio sumanymai – mūsų jaunimui /ypač!/įpiršti supratimą apie baroką, įsikibus į ... madų šou. Prie jo jis jau pripratintas nuo populiariojo „In vogue“ laikų, o prie baroko – nuo universitetinėmis, muziejų, kultūros įstaigų jėgomis rengtų baroko kelių. Buvo leidžiami populiarūs ir akademiniai leidiniai, statomi baroko teatro spektakliai, gal net ir M.K.Sarbievijaus Silviludia /Miškų žaidimai/. Turėta daug progų šį laikmečio stilių gerai pažinti, kad galėtume jo kūrinių pagrindu improvizuoti labiau vykusiai, nei pasiūlytas sumanymas – nuvalkiotomis oligarchų temomis. Bet „Aleksandro puota“, visiškai nestatiška odė, sprendžiant apie išraiškingą ir švelnią jos muzikos gyvybę. Visų pirma – didžiausia padėka maestro Rolfui Beck`ui, operos orkestro, choro artistų, solistų pastangoms, choro vadovui Č.Radžiūnui.

              Šio Vilniaus festivalio metu, kur tiek daug erdvės buvo skirta baroko muzikai, norėjosi kuo daugiau dėmesio ir ją pristatant, ir iš recenzentų: apie labiausiai jos vertus lietuviškuosius basso continuo – grojimus klavesinu pagal boso liniją, visa kitą improvizuojant. Ypatinga pagarba Vaivai Eidukaitytei – Storastienei, kurią esame įsidėmėję daugelyje ankstesnių koncertų. Šįkart ji grojo jau birželio 8-ją su Lietuvos kameriniu orkestru klavesinu, preparuotu fortepijonu A.Schnitkės Concerto grosso Nr 1. dviems smuikams, klavesinui, preparuotam fortepijonui. Tačiau ta proga buvo pasakyta tik tiek, kad šalia smuikininkų S.Krylovo ir D.Bidvos „pagirtinai įtaigiai ir prasmingai šįsyk kūrinį grojo klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė – Storastienė, atlikusi ir preparuoto fortepijono partiją, ir Maksimo Rysanovo diriguojamas orkestras“... „Aleksandro puotoje“ visi subedė žvilgsnius tiktai į reginį ir nebuvo jokių diskusijų, ar jau pasiektas tikrasis barokinis laisvumas su jo kontrapunktuojančiais ritmais? Ar garsuose įprasmintas žodžių svoris? Ar nesikartoja noras romantizuoti? Tikra muzikine intriga galėjo tapti ir continuo grupė „Aleksandro puotoje“, ne taip dažnai mūsų orkestruose ryškinama. Atrodo, ir šioje G.F.Händelio oratorijoje klavesino partijoje natomis užrašytas tik bosas. Kaip pavyko atlikėjai dešinės rankos melodija ir ornamentika? Vaiva yra sakiusi, kad reikia greitos reakcijos, lankstumo, susiklausymo atliekant baroko muziką drauge su kitais muzikantais, nes „niekada nežinai, kaip šįsyk kadenciją padainuos vokalistas, kokį pasirinks tempą, nuotaiką“. O kiek, pav. režisieriaus ar kitų statytojų išmislai tą nuotaiką suardo? Ar pasiteisino scenoje pasodintas ir kaip elektros suvirintojas blykčiojantis geltonais apdarais, grojantis liutnia Igor Davidovics, continuo grupės narys? Kaip sekėsi to laikotarpio stilistiniais ypatumais improvizuoti Vaivai drauge su kitais šios grupės nariais – violončelininkais Roma Jaraminaite, Mykolu Rutkausku, barokiniais vargonėliais grojančia Jolanta Silkauskiene? Apie tai, kokią pažangą padarė orkestras, atsižvelgdamas į maestro R.Beck`o reikalavimus, užsimenama prabėgant paknopstomis arba, tarsi Svarovskio blizgučiais pažeriant, kad garso estetika išlaikė deramą pusiausvyrą tarp minkštumo ir aštrumo, o klausantis spalvingo subtilumo chorų, „ausis išties užliejo gulbės pūko švelnumas; tikrą manekenę primenančios solistės tamsus, tąsus aksominis balsas liejosi tarsi gerai subrandintas konjakas“. Tokie tad restoraniniai kriterijai drauge pabarant už pastatymo restoraninį kičą, kad tai esą nepritinka nacionalinei operai. Dar geriau – toks muzikiniu atžvilgiu nusisekęs pastatymas, dėl scenovaizdžių esą nereikalingas nacionalinės operos repertuarui...

              O ką matėme, patyrėme kad ir atsitiktinai pabuvoję Europos teatruose, kai pav. nugalėtus vokalo sunkumus angliškojo baroko semi-operoje /H.Percello „Karalius Artūras“/ demonstravo pakabinti ant lynų solistai Paryžiaus Chatellet scenoje? Nemanau, kad šis cirko arenos efektas prilygo barokiniam deus ex machina... Beje, ryškiai mėlyname scenos fone kabėjo į mūsiškės odės gaublį panaši planeta... ...Fotografai šmirinėjo po viduramžiams skirtą H.Pfitznerio operą „Palestrina“ Vienos operos scenoje. O Zalcburgo festivalyje skambant baroko šedevrui – J.Ph.Rameau „Boreadėms“, veikėjai dėvėjo galife.

              Vardan kokio nuobodulio išvaikymo imtasi, tikriausia, brangiai kainuojančių 3D projekcijų „Aleksandro puotoje“? Kad tik kas šmėžuotų fone, kaip „kalbančių galvų“ laidose per TV? Uoliausios pastangos – kad tik nebūtų nuobodu – kaip matome keliauja po Europą, neaplenkiant nė mūsų...

              Tad ko tikėtis muzikos suvienytiems?

              Gal atkakliau ieškoti naujojo Roberto Wilsono?

              Daugelis patirčių leidžia manyti, kad jis tikrai yra.