„Pasaulio sutvėrimas“ M. K. Čiurlionio 140-mečiui
Gruodžio 5-oji – tai diena, kuri muzikos mylėtojams Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, atnešė nemaža siurprizų. Vienas tokių buvo įdomi ir sudėtinga programa, turinys ar idėjos, kurias traktuoti galima pridedant ar sumažinant kūrinio „svorį“. Pirmiausia turiu galvoj pradžioje skambėjusį neilgą kūrinį – Andrzejaus Panufniko „Tragiškąją uvertiūrą“. Parašyta 1941 metais Varšuvoje, uvertiūra turėjo išreikšti kompozitoriaus sunkių karo metų išgyvenimus ir nuotaikas. Per 1944 metų Varšuvos sukilimą kompozitorius prarado trisdešimties metų rankraščius, bet uvertiūra buvo paskutinis opusas, pasak Panufniko, įsirėžęs į sąmonę, todėl po karo jis ją atkūrė ir paskyrė broliui, „narsiam Lenkijos pogrindinės armijos kovotojui, žuvusiam per minėtą tragišką sukilimą“. Tačiau jei nežinotum kūrinio programos ir paskirties, to tragizmo ar ypatingo dramatizmo, išskyrus pabaigą, daug čia neaptiktum, veikiau skaidrų liūdesį, išreikštą dominuojančiu gausiai naudojamu prislopintu piziccato štrichu, lėta ilgų natų antrąja tema.
Ingridos Armonaitės pagriežtas Igorio Stravinskio Koncertas smuikui ir orkestrui „Concerto in Do“ („Bazelio“, 1931 m.) sugrąžino į tokį laikmetį ir stilistiką, kuri reikalauja ypatingo kruopštumo, įsijautimo ir jautrumo, kartu maštabo, idant žvėriškai sunki partitūra neatrodytų neaprėpiama, o estetine prasme – nebeaktuali. Neoklasicistinę kompoziciją solistė atliko su jai būdingu susikaupimu, sodriu, šiltu tonu įvedė į oazę – lėtąją Arioso dalį, o trys judraus tempo dalys (Toccata, kitas Arioso ir finalinė Capriccio) nuskambėjo ryžtingai, vyriškai. Tokia muzikos kalba smuikininkei regimai artima, ji yra puikiai perpratusi I. Stravinskio muzikinių prasmių lauką. I. Armonaitė gražiai sutarė su orkestru, su Modesto Pitrėno mostu; dirigentas iš orkestro išgavo spalvingus lengvus, judrius tonus.
Nekantriai laukta antrosios koncerto dalies, kurioje pirmą kartą skambėjo M. K. Čiurlionio poemos „Pasaulio sutvėrimas“ Arvydo Malcio versija. Kompozitorius iš dviejų valandų trukmės M. K. Čiurlionio rankraščio užuominų, citatų ir... tuščių taktų, paverstų klavyru, „pasaulį sukūrė“ per 57 minutes... Daug triūso įdėjo pianistas Rokas Zubovas, įgarsinęs klavyrą fortepijonu ir kaip ekspertas padėjęs susiorientuoti „pirmykštėje muzikos kosmoso plazmoje“. Intrigavo pradžia, radimosi momentas, gražiai skambėjo valsas, mazurkos – šokiniai epizodai, išjudinę gana statišką kontrastingų vaizdų virtinę. Gerai atpažįstamos fortepijoninės pjesės, perteiktos orkestro koloritais, skambėjo minkštai, erdviškai, nusidažė nematytomis spalvomis, juolab jog instrumentuotė – meistriška.
Į šį kūrinį įdėta labai daug darbo, dorojantis su rizikinga, ne kiekvienam pasiduodančia, sudėtinga Čiurlionio „laboratorija“, jo nestandartiška rašymo maniera, tonacijomis, minties plėtojimu, vizijomis ir neužbaigimais... Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, jog rezultatas nepranoko įdėtų pastangų ir lūkesčių, nes gana konservatyviai buvo eksponuojama gerai žinoma Čiurlionio muzikinė medžiaga, tarsi iš pagarbos mūsų genijui bijant sugriauti trapų vidinį mechanizmą. Ir reikia pasakyti – teisinga nuostata. Kiek panašių (retų) eksperimentų, didelių užmojų teko girdėti, susidarė įspūdis, jog Čiurlionio dvasia ir materija niekaip nepasiduoda ne jo rango prisilietimui... Tačiau kaip pagarbi duoklė jo 140-mečiui šis naujasis orkestro spalvomis suskambęs „Pasaulio sutvėrimas“, ypač Čiurlionio dar negirdėjusiems, tikslą atitiko ir gali būti ateityje kūrybingai panaudotas.
Rokas Zubovas po koncerto sakė: „1907 metais Čiurlionis pradėjo rašyti simfoninę poemą „Pasaulio sutvėrimas“. Rankraščio pradžioje lenkiškai parašyta: „1907, 15 kovo, simfoninė poema „Pasaulio sutvėrimas“, mano Devdorakėliui“. Trukmė – apie 16 minučių. Iš to, kas šiandien girdėta, tai maždaug pirmosios 10-12 minučių. Istoriškai mąstant, jis parašė simfoninę poemą „Miške“ per 12 dienų, o orkestravo pusę metų; „Jūrą“ – trejus metus, taigi 90 procentų laiko užima orkestravimas. Tuo metu jis dirba viską. Matyt, jis suformavo įžanginę idėją, bet rašė kitką – kitą simfoninį kūrinį, pradeda operą. Į „Pasaulio sutvėrimą“ įtraukti 1907-ųjų preliudai, įterpta septintų-dešimtų metų kūrinių užuominų. Kai dešimtais metais Sofija parveža Čiurlionį iš Peterburgo į Druskininkus, jis, mėgindamas įveikti savo negalią, rašo, tęsia klajonę savo atsiminimų labirintais. Parašo daugiau nei dvi valandas muzikos – praktiškai viską.
Man tuos kūrinius išgirsti orkestrinėm spalvom yra didelė laimė. Čiurlionis, kai pradeda rašyti simfoninius kūrinius, visą gyvenimą nori studijuoti orkestruotę. Visą laiką galvoja orkestriškai, bet niekada neturi nei laiko, nei galimybių prie to prisėsti. O dabar štai atsirado adekvatus orkestruotojas, kuris tą muziką pažadino, nes iki šiol tokio gero rezultato nebūdavo. Klausydamasis pagaudavau save, kad ta orkestruotė tikrai panaši į Čiurlionio, arba bent jau į XX a. pradžios orkestruotę – tikrą, su visu variu, pilną. Arvydas išdrįso prirašyti savo papildomų faktūrinių balsų, pažaisti tembrais, išplėsti orkestruotę kiek įmanoma. Dėl to esu laimingas.
Per repeticijas galvojau, kad reikia judesio ir scenografijos iš Čiurlionio paveikslų, kad kelionė per istoriją ir laiką atgytų. Įsivaizduoju šį kūrinį kaip valandos trukmės vienaveiksmį repertuarinį baletą. Čia daug personažinių šokinių elementų, pavyzdžiui, antros dalies 5 minučių valsas galėtų būti kaip atskiras numeris, pavadintas „Čiurlionio valsu“; arba trečios dalies kanoninės variacijos. Labai graži orkestruotė, galinti tapti puošniu Naujųjų metų akcentu. Pabaigimas lietuviškom dienom – tai, ką Čiurlionis planavo, tai yra siužete.“
Kalbiname šio didelio ir sudėtingo projekto svarbiausią įgyvendintoją, kompozitorių Arvydą Malcį:
Kokia kūrinio „Pasaulio sutvėrimas“ idėja? Ką ketino sukurti Čiurlionis, ir ką ketinai padaryti Pats su ta idėja?
M. K. Čiurlionio originalas – knyga pageltusiais penklinių lapais. Joje sužymėti apie du tūkstančiai taktų. Ir sunkiai įskaitomų, ir nelygios rašysenos, galbūt ilgai keliaujant... Yra puslapių, kur tik subraukyti taktai, tačiau užrašyti natų nespėta. Matyt, žinodamas, kas šioje vietoje skambės, M. K. Čiurlionis tai paliko ateičiai. Rankraštyje nėra nė vieno dinamikos ženklo, tempo, štricho, ne visur sudėti tonaciniai ženklai...
Man sunku pasakyti, kokią idėją turėjo Čiurlionis kurdamas tokį muzikinį audinį...
Manau, kad pagal kūrinio apimtį Jis norėjo kažko didingo, kažko nepaprasto...
Tai užgimimas ir ėjimas per gyvenimą, per pasaulį iš tamsos į šviesą...
Manau, kad kaip ir savo tapyboje Jis norėjo papasakoti daug istorijų, išgyvenimų, džiaugsmų ir nusivylimų, atradimų ir praradimų...Čia girdisi ir gamtos epizodai, audros epizodai, upelio čiurlenimas, gamtos pabudimas, paukštelių čiulbėjimas. Čia girdisi ir pokylio valsai, mazurka, romantiniai svajojančių porų romansai, noktiurnai, atliekami miestų salonuose, ir Laidotuvių eisena, lietuvių liaudies raudos, vokiški kanonai, austriški menuetai. Tikiuosi, kad klausytojui bus įdomu atrasti ir pažinti šiek tiek kitokį Čiurlionį...
Kaip Čiurlionis rašė broliui, Jis norėjo nutapyti 100 paveikslų ciklą „Pasaulio sutvėrimas“.
Tačiau spėjo nutapyti tik 13 paveikslų...
Kiek Tavo rankos kūrinyje pridėta, prie struktūros, prie atrankos, kiek originalios tavo medžiagos?
Man labai padėjo Rokas Zubovas, kuris yra Čiurlionio kūrybos specialistas.
Su Jo priežiūra pirmame etape buvo kompiuteriu surinktas visas klavyro tekstas, kurį sudarė apie 2000 taktų. Tai ne šiaip surinktas kompiuteriu tekstas, tačiau buvo iššifruotos ir nustatytos tonacijos, tempas, metras, štrichai....
Antrame etape Rokas įgrojo visą medžiagą. Taip susidarė apie dvi valandos muzikos.
Trečiame etape į partitūrą atrinkau charakteringiausius ir išbaigčiausius kūrinio numerius.
Be abejo, yra mano korektūrų ir intarpų, ir jungiamųjų epizodų. Esu daug prisidėjęs prie pradžios ir pabaigos epizodų. Tai, manau, buvo būtina, kad pajustume tą tamsą pradžioje ir šviesą pabaigoje....Kai kurie numeriai yra išplėtoti, kai kur yra prirašyti kontrapunktai, kad orkestras ir muzikinė medžiaga išbaigtai ir pilnai skambėtų. Kai kur yra kanonuose prirašyta papildomi temų pravedimai, suteikiantys išbaigtumo įspūdį. Keliolikoje vietų yra pridėtas bosas dėl orkestro vertikalės tvarumo.
Dauguma pasirinktų štrichų diktavo atitinkamą atlikimo logiką, kuri, be abejo, griežiant orkestrui skiriasi nuo solo fortepijono atlikimo.
Nuo kiekvienam epizodo atlikimui pasirinkto štricho priklauso jo charakteris, nuotaika, todėl šis momentas buvo glūdinamas iki paskutinės akimirkos, ir man labai padėjo maestro Modesto Pitrėno patarimai.
Kai kur yra išplėtotas vystymas, dėl to tie muzikiniai numeriai padvigubėja, tačiau įgauna vystymo, dramatizmo, išbaigtumo, koncertiškumo...
Daugelyje numerių yra prirašyti sujungimai, kad nesijaustų iš vieno numerio perėjimas į kitą. Tačiau visi „papildymai-patobulinimai“ atlikti ta pačia Čiurlionio stilistika, ir klausytojas to nepajaus.
Yra nemažai tonacinių pakitimų. M. K. Čiurlionis mėgo tonacijas su daug ženklų. Tai aš jas supaprastinau,- pavyzdžiui, Fis - dur padarydamas F-dur, nes orkestras turi savo tonacijų specifiką, galiausiai tai atsilieptų orkestro tonacijai (unisonams) ir muzikinės medžiagos įsisavinimo tempams.
Kadangi užrašymas buvo fortepijonui, tai natų ilgio ir ritmikos taktuotė buvo pakankamai laisva, juk vienas atlikėjas gali laisvai groti ir rubato, ir ritmizuotas sekvencijas esant įvairiam metro užrašymui,– pavyzdžiui, 12/4. Tačiau rašant orkestrui, turi būti griežta ir aiški metrika, kad šimto žmonių kolektyvui nekiltų keblumų, neaiškumų, net dvejonių traktuojant metro užrašymą. Todėl tokius taktus teko suskaidyti į keturis taktus po ¾.
Yra nemažai ritmo užrašymo pakeitimų. Juk esant vienam atlikėjui – kai kairė ranka groja vieną ritmą, dešinė – kitą, o galva – tik viena, ji suskaičiuoja automatiškai ką daro dešinė ir kairė. Tačiau ritmo užrašymas, kuris tinka fortepijonui, nebūtinai tinka orkestrui. Orkestras – tai toks mechanizmas, kuris nuo kūrinio pradžios iki pabaigos turi visą laiką turėti pulso pojūtį. Jeigu natose, jų ritminiame išdėstyme tas pojūtis neatsispindės, gali nepadėti ir dirigentas... Aš du epizodus esu palikęs su fortepijoniniu ritmo užrašymu, tikėjausi pabaigoje prie jų sugrįžti, tačiau nebespėjau...Todėl kai atliekami tie epizodai, mintyse smerkiu save, ir žinau, ką tose vietose apie mane galvoja orkestro muzikantai...
Kas gelbėjo šiame sumanyme?
Tikėjimas, kad „Pasaulio sutvėrimas“ kažkam bus įdomus, kad klausytojas atras naują Čiurlionį, galiausiai kad šis darbas paskatins labiau domėtis lietuviška muzika, jos palikimu. Prie kūrinio „gimimo“ daugiausia prisidėjo maestro Modestas Pitrėnas. Jo užsidegimas, susidomėjimas, profesionalus ir atsakingas požiūris į partitūrą leido klausytojui išgirsti visa tai kas surašyta partitūroje. Paskutinius štrichus ir niuansus, dinamiką ir tempą jau siūlė maestro,- tvirtai paėmęs šią partitūrą į savo rankas ir širdį. Maestro muzikinė klausa ir jautrumas, stiliaus suvokimas ir atsakomybė suteikė kūriniui gyvybės ir prasmės.
Ar sudėtinga buvo instrumentuoti tiek daug rankraščio mozaikos gabalų, sudėti juos į vieną ilgą kūrinį?
Kai tiki tuo, ką darai, tada visa kita nesvarbu...
Kadangi esu susipažinęs su M. K. Čiurlionio epochos orkestruote, prisilaikiau tos epochos stilistikos. Orkestro sudėtis mažai pakitusi nuo M. K. Čiurlionio „Jūros“. Jeigu ten šešios valtornos – čia keturios, jeigu ten keturi trimitai – čia trys. Jeigu „Jūroje“ vargonai, čia – fortepijonas. Kadangi Čiurlionio klavyre daug žemų registrų, naudoju du bosinius klarnetus. Mušamųjų grupė – „Jūroje“ griežiantys mušamieji – timpanai, būgnelis, lėkštės, varpeliai. „Pasaulio sutvėrimą“ dar papildo didysis būgnas, gongas, trikampis, varpai.