Pučiamųjų orkestro „Kybartai“ koncertas Vilniuje
Šių metų sausio 9 dieną Vilniuje koncertavo Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“, jau 55 metus savo miestą garsinantis visoje šalyje, o Lietuvos vardą – pasaulyje. Koncertas buvo skirtas praėjusių metų spalio 24 d. anapilin išėjusio ilgamečio orkestro meno vadovo ir dirigento Antano Ziegoraičio šviesiam atminimui. Šis iškilus pučiamųjų kultūros puoselėtojas gyvas daugelio muzikos mėgėjų ir profesionalų atmintyje – tai liudijo į koncertą susirinkusi gausi publika. Orkestrui dirigavo maestro sūnus Donatas Ziegoraitis.
Antano Ziegoraičio asmenybę ir jo gyvenimo kelią prisiminti padėjo Doloresos Kazragytės sukomponuoti literatūriniai intarpai. Lietuvių rašytojų kūrybos ištraukas skaitė Kybartų K. Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Mindaugas Bučinskas, apie kurį D. Ziegoraitis sako: „Jis mano bendražygis. Mes kartu esame parengę daug koncertų“. Prisiminti ir susimąstyti kvietė išminties kupini Kybartų parapijos klebono teologijos licenciato Vaidoto Labašausko žodžiai.
Spalio pabaigoje numatyto koncerto programą Donatas Ziegoraitis sudarė dar tėvui gyvam esant. „Tėtis buvo atėjęs į repeticiją bažnyčioje ir mes daug ką aptarėm. Jam patiko ši programa. Atsitiko taip, kad kai tėtis išėjo, jau kabojo koncerto afišos. Prabėgus savaitei po jo mirties mes koncertavome Kybartų bažnyčioje ir tai buvo atsisveikinimo koncertas. Nutarėme šį koncertą dedikuoti tėčio atminimui ir jį atlikti Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje“, – pasakojo D. Ziegoraitis.
Koncerte skambėjo kompozitorių W. Gordono, K. Daugėlos, R. Giedraičio, G. Winklerio, J. De Haano, H. Shore, J. S. Bacho, L. Quarantotto, F. Sartori, F. Petersono ir R. Wagnerio kūriniai, rašytojų V. Mačernio, K. Sabaliauskaitės, R. Stankevičiaus, J. Marcinkevičiaus, A. Marčėno, B. Sruogos tekstai. Gerhardo Winklerio (aranž. Antano Ziegoraičio) „Santa Maria“ solo partiją saksofonu atliko šešiolikmetis Donato sūnus Domas. Orkestras skambėjo švelniai ir muzikaliai, buvo juntamas įdėtas kruopštus darbas ir nuoširdus muzikantų atsidavimas muzikai. Dirigentas, paklaustas, kaip jam pavyko taip subalansuoti orkestro skambesį ir išraiškingai interpretuoti kūrinius, atsakė: „Orkestro skambesys ir dinaminis balansas – tėčio ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas. Jis visiems mums paliko dalelę savęs, savo muzikinio supratimo.“
Kybartų klebonas Vaidotas Labašauskas koncerto pradžioje sakė: „Susirinkti ir vieniems kitus matyti gera, kaip Dievui buvo gera žiūrėti į Jo sukurtą pasaulį.“ Klebono žodžiais tariant – esame žmonės tol, kol kuriame.
Antanas Ziegoraitis buvo puikus pedagogas, išugdė daugybę muzikantų, kurie vėliau tęsė studijas didžiuosiuose šalies miestuose arba svetur, daugybę asmenybių, pasirinkusių kitas specialybes, tačiau negalinčių pamiršti muzikos ir kartu praleistų metų. A. Ziegoraitis visą gyvenimą siejo su muzika, buvo multiinstrumentininkas – grojo trimitu, saksofonu, akordeonu ir gitara. Jaunystėje dar ir aktyviai sportavo – 20 metų žaidė futbolą ir ledo ritulį. Iki pat gyvenimo pabaigos laikė sportinius pašto balandžius, su kuriais taip pat pasiekė gerų rezultatų. Sūnus Donatas taip prisimena tėtį: „Jis buvo maksimalistas, bet kartu ir realistas, tiesmukas, užsispyręs, nekentė melo, turėjo savo nuomonę, kurią sugebėdavo pagrįsti. Be galo mylėjo savo miestą, šalį. Pasakyčiau – lietuvis, kybartietis iki pat šaknų. Jis pyko, kai matė, kad kas nors negerai, džiaugėsi, gėrėjosi, kai pavykdavo. Mėgo žvejybą, gamtą, grybauti.“
A. Ziegoraitis labai vertino šeimą, su žmona Irena Ziegoraitiene, anglų kalbos mokytoja, susilaukė 3 vaikų, jie visi pasirinko muzikos kelią: sūnūs Donatas ir dukra Rūta orkestre grojo fleita, Aidas – trimitu. „Aidas groja ir dabar, beje, yra vienas didžiausių orkestro entuziastų. Orkestre groja abu mano sūnūs – Domas ir Povilas, Aido sūnus Benas, o dukra Laura kartais su orkestru padainuoja. Mano žmona Audronė buvo orkestro šokėja“, – pasakojo D. Ziegoraitis.
Griežtą ir stropų vadovavimą kolektyvui prieš 4 metus perėmęs sūnus Donatas orkestre ne tik grodavo fleita, bet ir buvo vienas iš koncertmeisterių, dirbdavo su medinių pučiamųjų grupe. „Dirbant su orkestru man svarbu, kad jame žmonės gerai jaustųsi. Tiek suaugę, tiek vaikai čia praleidžia savo laisvalaikį, neturiu teisės jo gadinti“, – savo nuomonę dėstė jaunasis meno vadovas ir dirigentas. Orkestrui labai reikšmingas ir brangus Antano Ziegoraičio atminimas. „Orkestrui tėtis – kaip simbolis, kaip muzikinės kokybės etalonas. Jis buvo puikus praktikas, turėjo be galo daug patarimų kiekvienoje situacijoje. Geriausia, ką gali padaryti orkestras, – toliau eiti jo nužymėtu keliu, o kiek jis bus teisingas, gyvenimas parodys“, – baigdamas pokalbį sakė Donatas Ziegoraitis.