Vilnius XXX’ Jazz arba 30 laisvės metų.

Vilnius Jazz festivalio pradžia ir visa istorija neatsiejamai susijusi su tam tikrais lūžiais Lietuvos kultūros lauke ir visuomenės gyvenime. Pasak Festivalio įkūrėjo ir organizatoriaus Antano Gusčio, Vilnius Jazz gimė tam tikroje tuštumoje, kuri tapo dar didesne, kai Viačeslavas Ganelinas 1987 metais iš anuometinės jau besikeičiančios SSSR emigravo į Izraelį. Tuometinis Lietuvos visuomeninis gyvenimas buvo sukaustytas dar didesnio sąstingio nei kokioje Maskvoje ar anuometiniame Leningrade, tad nenuostabu, kad andai A.Gusčiui dažnai tekdavo girdėti, kad dar ne metas šiuolaikinio džiazo festivaliui. Nors ir kultūros lauką reguliavo nukvakę sovietiniai funkcionieriai, tačiau jau visur tvyrojo laisvės troškulys, jau kalėsi pavieniai laisvės daigeliai ir vienas iš tokių daigelių buvo 1987 metais ne bet kur, o Lietuvos Mokslų akademijos salėje Antano Gusčio surengtas kuklus šiuolaikinio džiazo koncertas, nuo kurio prasidėjo Vilnius Jazz žygis į laisve alsuojančius džiazo avangardo tyrus. 1988-ais jau plačiai nuskambėjo ne tik Sąjūdžio mitingai, bet ir Jazz Forum Vilnius’88. Reikia priminti, kad 1988-ųjų pavasarį jau nuskambėjo ir penktasis Birštono džiazo festivalis, tačiau džiazo avangardas įsitvirtino būtent Vilniaus scenoje. 1988-ųjų Jazz Forum dominavo duetų ir trio sudėtys, tąsyk pasirodė V.Tarasovas, V.Čekasinas, bet jau be V.Ganelino, kuris Festivalio orbitoje pasirodė kaip Izraelio atstovas jau 1993 metais. 1988-ais įvyko ir Skirmanto Sasnausko džiazo kvinteto premjera. 1988-ais duotas solidus startas vedė prie tolesnių pasiekimų, nuotykių ir įvairiausių netikėtumų – nuo buitinių siurprizų iki rimtų išbandymų užsispyrimu ir kantrybe (negavo bilietų, vizos, nebuvo benzino ir pan.). Prisimindamas anuos laikus Antanas Gustys pasakojo, jog daugelis festivalių įvyko lyg per stebuklą. Nuo 1989-ųjų festivalis rengiamas jau kaip „Vilnius Jazz“ ir jo scenoje bene kiekvienais metais publikos laukia vienokie ar kitokie atradimai, nauji veidai ir premjeros. Kita vertus festivalis tampa tarsi orbita, kurioje periodiškai sukasi jau ir pažįstami vardai, keičiantis ansamblių sudėtims ir žanrams. Festivalio senieji gerbėjai prisimena ne vieną ryškų vardą iš festivalio scenos - Courtney Pine (1989-ieji), Sainkho Namchilak (1991, 1998, 2007) Leroy Jenkins (1992), Roscoe Mitchell (1993), Joe Zawinul (1994), Billy Cobham (1995), Sonny Simmons (1997), Iva Bittova, Fred Frith, Chris Cutle (1998), Carlos Ward (1999), Denis Colin (2000), Hans Reichel (2002), Kazutoki Umezu (2003, 2005, ), a.a. Willem Breuker (2005), Emil Viklicky (2014), Dominique Pifarély (2015), Martin Küchen (2015), Mats Gustafsson (2016), ... tai jau buvo, bet savaime suprantama šis užsienio svečių vardų kaleidoskopas atspindi tik mažą dalelę visos festivalio istorijos. Atskirą festivalio istorijos dalį sudaro Lietuvos šiuolaikinio džiazo grandai – jau minėti Vladmiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas, Viačeslavas Genelinas, Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Juozas Milašius, a.a. Gintautas Abarius, a.a. Aleksandras Feodotovas, Vytautas Labutis, Olegas Molokojedovas, Dainius Pulauskas, Liudas Mockūnas, Arūnas Šlaustas, Leonidas Šinkarenka, Eugenijus Kanevičius, Tomas Kutavičius, pagaliau po 2000-ųjų į Festivalio sceną ryškiai įsiveržė jaunesnioji ir jauniausioji moderniojo džiazo karta – Kęstutis Vaiginis, Dmitrijus Golovanovas, Juozas Kuraitis, Vytis Nivinskas, Marijus Aleksa, vėl gi suprantama – galutinio „sąrašo“ nėra.

Tiesa, festivaliui teko patirti ir sąlyginai vadintino „stambiojo kapitalo spaudimą“, kuomet atsirado „gudrių“ vienos VšĮ“ vadybininkų, pasinaudojusių 2002-ais Juditos Bartoševičienės pradėtu rengti festivaliu „Mama Jazz“, kai nuo 2005 iki 2007 metų pastarasis įgijo pavadinimą „Vilnius City Jazz“. Turbūt kiekvienam normaliam kultūros vadybininkui turėtų būti aišku, kad toks pavadinimų persidengimas (o šiuo atveju – susitapatinimas) tarp giminingų savo turiniu, lokacija ir laiku festivalių niekam nenaudingas. Džiazuomenės reakcija į tai buvo, rinkti net parašai po kreipimusi į kažkurias institucijas. Sunku dabar atsakyti, ar tos peticijos turėjo poveikį, tačiau Antano Gusčio organizuojamas „Vilnius Jazz“ atsilaikė.

Verta prisiminti ir tai, kad 2005-ais Vilnius Jazz prisijungė prie Europe Jazz Network, kuris jungia gerokai virš 100 narių (festivaliai, klubai, koncertų organizatoriai iš 35 šalių), taigi jau 12 metų Vilnius Jazz svarbos pripažinimas „įteisintas“ ir tarptautiniu mastu.

Tačiau Festivalis „Vilnius Jazz“, tai ne – tik įsimintini koncertai ir jam-session. Nuo 2004 metų Vilnius Jazz teikia kasmetines premijas „Už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai“. Nuo 2004 metų šiuo prizu buvo apdovanoti du muzikologai (Jūratė Kučinskaitė, taip pat a.a. Liudas Šaltenis – po mirties) ir 11 džiazo muzikantų. Nuo 2006 metų Antanas Gustys organizuoja ir jaunųjų džiazo atlikėjų konkursą „Vilnius Jazz Young power“, kuris iškėlė į džiazo sceną jau ne vieną nūnai žinomą vardą.

Dažnai jubiliejai neišvengia žanro, taip vadinamo „The best of...“ - juokavo Antanas Gustys, tačiau jubiliejinio „Vilnius Jazz‘ 2017“ koncepcija buvo visai kita – vėl eiti į priekį nesustojant.

Pirmasis jubiliejinis vakaras (spalio 10 d.) įvyko salėje „piano.lt“, kur pasirodė džiazo pianistės ir kompozitorės Sunna Gunlaugs Trio (Sunna Gunnlaugs – fortepijonas, Thorgrimur Jonsson – kontrabosas, Scott McLemore – mušamieji). Išties islandai festivalyje - reti svečiai, todėl Sunnos Gunlaugs pasirodymas Festivaliui suteikė dar daugiau solidumo, juolab, kad amerikiečių džiazo kritikai jau spėjo Sunna Gunlaugs priskirti prie puikių Islandijos muzikantų sėkmingo „eksporto“ greta Björk Guðmundsdóttir ir Sigur Ros. Visiškai sutinku su tais kritikais, kurie kalbėdami apie S.Gunnlaugs pianizmą, pažymi jos precizišką ir jautriai artikuliuotą skambinimą, lygindami ją su Keithu Jarretu ir Billu Evansu. Jos kompozicinį stilių ir kompozicinės darnos pojūtį vėl gi gretina su tuo pačiu Billu Evansu ir Chick Corea. S.Gunnlaugs originalioje kūryboje savitai persipynė islandiško folkloro atgarsiai, Islandijos gamtos vaizdiniai, šiaurietiškas minimalizmas ir melancholija su amerikietiško šiuolaikinio laisvojo džiazo tradicijomis ir skoniais. Būtent tai ir pastebi kone visi kritikai nuo jos karjeros pradžios ir tai yra tie bruožai, kurie traukia daugelį klausytojų. Sunna‘os Gunlaugs trio sėkmė nebūtų įmanoma be vieno įdomiausių ir kūrybiškiausių kontrabosininko Thorgrimmuro Jonssono, o jos gyvenimo partneriu tapęs amerikietis būgnininkas Scott McLemore yra subtiliai jungiančioji trio šerdis ir širdis, nors ir atėjęs iš roko muzikos. Trio muzika – nepaprastai intelektuali ir suteikianti peno fantazijai. Neabejoju, kad Vilnius Jazz atidarymo vakaras su Sunna‘os Gunlaugs trio paliko nuostabaus atradimo įspūdžius.

Antrasis jubiliejinio festivalio vakaras jau pagrindinėje Festivalio scenoje prasidėjo nuo sveikinimų, o festivalį pasveikino buvęs „Jazzfest Berlin“ meno vadovas, o dabar didžiausios pasaulinės džiazo mugės „jazzahead!“ meno vadovas Peteris Schulze, kuris rado laiko atskristi iš Bremeno į Vilnių, o štai mūsų pagrindinė kultūros politikos „kalvė“ Kultūros ministerija nuo Rusų dramos teatro ir Vilnius Jazz, pasirodo yra labiau nutolusi nei Bremenas... Per savo 30 metų istoriją Vilnius Jazz valdžios institucijos dėmesio sulaukė vienintelį kartą – 2007-ais, kai Kultūros ministro pareigas ėjo ne kas kitas, o Jonas Jučas, daugiau valdžios pareigūnų dėmesio nesulaukta .... nepatogus tas šiuolaikinis džiazas politikams ir valdininkams (išimtis gal tik nuolatinis festivalio fanas Algirdas Sysas). Tad ketvirtadienis buvo kupinas kontrasto. Elegantiškas prancūzų kvartetas, vadovaujamas tikros šiuolaikinio Prancūzijos džiazo ikonos Henry Texier „Hope quartett“ (Henri Texier – kotrabosas, Sébastien Texier, François Corneloup – saksofonai, Gautier Garrigue – mušamieji) sukūrė labai jaukią ir kamerišką atmosferą: išgrynintos kompozicijos, darnūs saksofonų unisonai, lengvai „miksuoti“ stiliai. Tuo tarpu antroje vakaro dalyje šią kamerišką atmosferą pačiu nuožmiausiu būdu tiesiog sprogdino amerikiečių kolektyvas „The Young mathers“, kurį subūrė ir jam vadovauja iš Norvegijos kilęs kontrabosininkas ir kompozitorius Ingebrigt Håker Flaten‘as. Šis kolektyvas laužo visas įmanomas taisykles, trina ribas tarp stilių ir žanrų, klausytoją tiesiog pritrenkia savo energetiniu užtaisu. Visi kolektyvo nariai yra kažkuo išskirtiniai – iš Hiustono kilęs reperis ir trimitininkas Jawwaad‘as Taylor‘as, taip pat hiustonietis ir fantastiškas improvizatorius saksofoninkas Jason‘as Jackson‘as, plataus žanrinio spektro gitaristas Jonathan‘as Horne‘as, tikras energijos vulkanas vibrofoninkas ir būgnininkas Stefan‘as Gonzalez‘as, meksikietis būgininkas Gustav‘as Nandayapa. Kolektyvo pasirodymas buvo išties puikus programinis dramaturginis užmanymas festivalio ketvirtadieniui !

Panašiai modeliavosi ir penktadienio (spalio 12 d.) programa. Kameriškas ir intelektualus „Infiltrators“ pasirodymas bei ekspresyvus, jau festivalio publikai gerai ir mėgstamo pažįstamo švedų saksofinininko Matso Gustafssono suburtas. Prie jau egzistuojančio Dmitrijaus Golovanovo ir Jano Maksimovičiaus dueto „Infiltrators“ šiųmečiame Vilnius Jazz prisijungė viena ryškiausių Lietuvos džiazo asmenybių – perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Vis dėl to ši aplinkybė paliko tam tikrą pėdsaką, nes naujasis trio labiau asociajovosi ne su lygiakraščiu, o su netaisyklingu trikampiu, kurio vienas, labiau nutolęs kampas yra perkusija, galbūt trikampio išlyginimui dar reikia laiko? Beje, trio pristatė savo ką tik pasirodžiusią kompaktinę plokštelę, kuri taip ir pavadinta – „Infiltrators“.

Į Vilnių atvykusių trylikos muzikantų „Fire! Orchestra“ festivalio publikai pateikė savo naujausią premjerinę programą. Tiesa, praeityje kolektyvas yra išsiplėtęs ir iki 28 muzikantų. Šįsyk orkestras klausytojus įtraukė į netikėčiausius ekskursus po įvairius stilius ir žanrus, absoliučią fantazijos ir manevro laisvę tarp jų, būta ir eklektikos, tiek vizualinės, tiek garsinės, kuri kartais ir trikdė. Tačiau paskutinė jų kompozicija bus tas perlas, dėl kurio vertėjo ateiti jų klausyti ir juos matyti...

Šeštadienį (spalio 14 d.) Vilnius Jazz festivalį pasveikino šiųmetės pasaulinės muzikos mugės WOMEX, kuri po kelių dienų prasideda Katovicuoce, šeimininkė, „Katowice JazzArt“ festivalio meno vadovė Martyna Markowska.

Šeštadienį sekė panaši dramaturginė seka – Robo Mazureko elektroakustinės garsų ir tylos paieškos tarp trimito, fortepijono, šamaniškų barškalų ir Amerikos indėnų vokalo intonacijų. Išgirdome tik dalį R.Mazureko kūrybos, kitą dalį reikėtų matyti, tai – įvairios jo paties video-instaliacijos, net tapyba ir skulptūros, su kuriomis jis derina savo muzikines improvizacijas, bet gal tai ir gerai, nes turėjome daugiau galimybių įsiklausyti būtent į jo muzikinę kalbą.

Antroje šeštadienio vakaro dalyje – spalvingas, provokatyvus kolektyvas iš Nyderlandų „Instant composers pool orchestra“ (ICPO), neabejotinai nušvietęs visą šeštadienio programą. Kolektyvo sudėtis keitėsi, tačiau jis gyvuoja jau 50 metų. Kaip tik šiemet Anapilin išėjo vienas iš ICPO įkūrėjų ir ilgametis jo vadovas garsus džiazo pianistas ir kompozitorius Misha Mengelbergas. Dabartinis vadovas ir taip pat vienas iš ICPO įkūrėjų būgnininkas Han Bennink „Vilnius Jazz“ scenoje pasirodė dar 2004, o šiemet jis švenčia savo 75-metį, kuo buvo išties sunku patikėti matant Hano Benninko triukus scenoje. Orkestro programoje Vilniuje išgirdome nemažai džiazo standartų – tiek nuotrupų, tiek labiau išbaigtu pavidalu, tarp jų – legendinis D.Ellingtono „Karavanas“, skambėjo ir bent keletas T.Monko standartų („Round midnight“ ir kt.). Apskritai T.Monko stilius ir muzikinė kalba yra neabejotinai artima tiek jo standartus aranžavusiam Mishai Mengelbergui, tiek ir visam orkestrui. Visas jų šeštadienio pasirodymas bent man sukūrė kažkokią „monkišką-felinišką-woodyalenišką“ ironijos, sveiko humoro ar absurdo teatro atmosferą, kur rimtais veidais galima juoktis iš savęs ir daryti tobulas „nesąmones“, kurių žavesio niekada nepamirši. Tokie yra orkestro senbūviai, tikri improvizacijos grandai – violončelininkas Tristanas Honsingeris ir jau minėtasis būgnininkas Hanas Benninkas. Beje, puikų, nepriekaištingą įspūdį paliko orkestro įgarsinimas, nes visi 10 instrumentų skambėjo aiškiai ir tolygiai (ko nepasakyčiau apie „Fire! Orchestra“...).

Šeštadienį sulaukėme ir neabejotinai išskirtinio įvykio Vilnius Jazz istorijoje. Italų žurnalistas, džiazo istorikas Francesco Martinelli pristatė jau beveik parengtą fundamentalų veikalą „Europietiškojo džiazo istorija ( „The history of european jazz“). F.Martinelli yra daugelio straipsnių apie džiazą autorius, parašė monografijas apie Evaną Parkerį, Joelle Leandre, Mario Schiano, jis dėsto tiek Italijos universitetuose, tiek kituose garsiausiuose pasaulio universitetuose ir aukštosiose mokyklose (pavyzdžiui – Paryžiaus Nacionalinėje konservatorijoje). Jo veiklos akiratyje – Izmiro Europos džiazo festivalis (konsultantas), Arrigo Polillo džiazo studijų centras Sienoje (Direktorius), įvairūs tyrinėjimai atskirų geografinių sričių ir žanrų. Pristatydamas knygą, F.Martinelli pažymėjo, kad vienas iš jo tikslų buvo aiškiai atskirti europietiškąjį džiazą nuo amerikietiškojo ir paneigti klišę, kad džiazas yra išskirtinis Amerikos kultūros ir istorijos reiškinys. Knyga apima kone visų Europos šalių džiazo istoriją iki 2000-ų metų. Knygos struktūra remiasi tiek geografiniu principu, tiek atskirų žanrų bei reiškinių, susijusių su džiazu analize, būtent tam skirtas 9 Skirsnis. Čia galima rasti straipsnį apie Django Reinhardt‘o ir čigoniškojo džiazo fenomeną arba straipsnį, skirtą džiazo ir klezmerių muzikos sąsajoms. Rengdamas šią knygą F.Martinelli bendradarbiavo su atskirų šalių džiazo ir muzikos istorikais bei tyrinėtojais, kurie ir parengė straipsnius apie savo šalių džiazo istoriją. Lietuvos džiazo istorijai skirtas 25 skirsnis. Lietuvos džiazo skirsniui medžiagą parengė muzikos istorikė Rūta Skudienė, kuri jau turi solidžią Lietuvos džiazo istorijos leidybos praktiką, šalia kitų įrašų jos vadovaujamoje leidybos įmonėje „Semplice“ išleidusi dvi Lietuvos džiazo įrašų antologijas. Beje, Lietuvos skirsnyje galima rasti ir dabar jau „egzotišką“ istorinį dokumentą – 1985 metais tuometinės LTSR valstybinės filharmonijos išduotą leidimą V.Ganelino trio koncertuoti Austrijoje...

Pristatydama savo indėlį į knygą, Rūta Skudienė pažymėjo, kad vienas iš jos tikslų buvo atskleisti Lietuvos džiazo esybę Europos kontekste – „kas tokie esame“. Pasak R.Skudienės, „mes vis dar mažai kalbame apie Lietuvos džiazo praeitį, – kaip buvo iš tikrųjų, kas ką ir kodėl darė. Net minėtas legendinis ansamblis užsienio džiazuomenei nėra toks žinomas, kaip mums kartais atrodo. Mūsų džiazo istorija dar neretai traktuojama kaip sovietų imperijos dalies. Tačiau būdami SSSR sudėtyje, mes išsaugojome savo tapatybę, ėjome unikaliu keliu. Niekas buvusioje Sovietų Sąjungoje negrojo taip, kaip Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino, Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio, Olego Molokojedovo kolektyvai. Džiazas Lietuvoje vystėsi paradoksaliai naujoviškai, lietuvių muzika už geležinės uždangos buvo energetiškai labai stipri. Turime apie tai kalbėti, skleisti žinias apie Lietuvos džiazą ne tik koncertais“. Beje, šį rugsėjį tarptautinėje džiazo konferencijoje „Rhythm Changes“ Amsterdame ji skaitė pranešimą apie 8-ojo dešimtmečio Lietuvos džiazą, to meto istorinį kontekstą bei žymiausią grupę – V.Ganelino-V.Čekasino-V.Tarasovo trio.

Todėl visiškai dėsninga, kad 14-asis apdovanojimo „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ UAB „A cappella“ įsteigtas prizas penktadienį spalio 13-ąją buvo įteiktas būtent Rūtai Skudienei.

Visą 650 puslapių knygą sudaro 40 straipsnių, tekstus parengė 43 bendradarbiai. Planuojama, kad spaudoje knyga pasirodys 2018-ųjų spalį. Pasak F.Martinelli, knyga bus išleista ir elektronine versija, o kas svarbiausia, elektroninėje erdvėje knyga bus nuolat atnaujinama. Pastaroji aplinkybė turėtų paguosti ypač Lietuvos džiazuomenę, nes po 2000-ųjų Lietuvos džiaze atsirado daug įdomybių.

Paskutinę festivalio dieną – sekmadienį (spalio 15-ąją) vyko jau tradicinio konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ finalas, kuriame nugalėjo grupė „Džiazlaif“.

Sekmadienio vakarą festivalio publika ko gero laukė didžiųjų festivalio „intrigų“. Pirmajame vakaro koncerte išgirdome tai, kas gali būti vadinama laisvojo džiazo Guru. Britų trijulė - Evan Parker, Barry Guy ir Paul Lytton kartu groja jau 45 metus. Tai, ką išgirdau Festivalyje, yra tobula laisvė, tobula improvizacija ir tobulai sukonstruota kompozicinė forma, neįtikėtinas scenos partnerių lankstumas ir „momento gaudymas“.

Finalinis festivalio akordas – dar viena didžioji intriga. Tai - Vilnius Jazz publikai jau puikiai pažįstami prancūzų gitaristas Marc Ducret ir mūsiškis Liudas Mockūnas. Atskirai festivalyje jau esame girdėję Marco Ducret trio (su kontrabosininku Bruno Chevillon ir būgnininku Eric Echampard) bei Marco Ducret ir Liudo Mockūno duetą (abu projektus - 2005 m.), tačiau Marc Ducret trio ir Liudas Mockūnas į kvartetą apsijungė pirmąsyk. M.Ducret su savo trio groja jau 22 metus, o su Liudu Mockūnu duetu pradėjo prieš 12 metų. Nors šįsyk buvo juntama aiški Marc‘o Ducret lyderystė, tačiau bendros energetikos, stilistinės darnos, improvizacinio susiklausymo prasme kvartetas buvo tiesiog puikus. Jei vėl prisiminti geometrinių figūrų asociacijas, tai stačiakampis šįsyk gal ir nebuvo visiškai taisyklingas, tačiau kvartetas turi visas prielaidas ir perspektyvas tobulam kvadratui, o sutikite, laisvose improvizacijose, tai yra beveik stebuklas.

Apskritai vertinant Festivalį manau, Trisdešimtasis Vilnius Jazz buvo vienas stipriausių ir konceptualiausių. O kitąmet festivalio jau laukia nauji iššūkiai, nes labai realu, kad daugiametę Festivalio sceną – Rusų dramos teatrą uždaro kol kas nenuspėjamos trukmės rekonstrukcijai... Bet juk džiazas, o juolab Vilnius Jazz istorija, tai – nesibaigiantis iššūkis viskam, o ypač - jei varžoma LAISVĖ KURTI. Todėl noriu tikėti, kad Vilnius Jazz orbitoje laisvės dvasia suksis dar po trisdešimties....