52 SEKUNDĖS su kultūra. Kotryna NEKROŠIŪTĖ
Panevėžio kultūros lauke pastaruoju metu bene labiausiai intriguoja, kokių naujienų pateiks vos prieš porą mėnesių naujos direktorės sulaukęs Muzikinis teatras. Jam vadovauti stojusiai vilnietei Kotrynai Nekrošiūtei muzikos ir meno pasaulis ypač artimas ir savas. Garsių menininkų šeimoje užaugusi muzikos vadybos magistrė Kotryna su edukaciniais koncertais, įvairiais projektais apvažiavusi didžiąją dalį šalies kultūros centrų, muzikos, meno mokyklų. Pasirinkusi darbą regione, K. Nekrošiūtė sako Panevėžio muzikiniame teatre matanti daug potencialo ir galimybių.
Ar jau spėjote prisijaukinti Panevėžį? Gal jau aptikote jame jaukią vietą?
Kol kas jaukiausia ir geriausiai pažįstama vieta yra mūsų teatras, bet turiu nuojautą, kad Panevėžys dar nustebins.
Susidariau įspūdį, kad viešojoje erdvėje, netgi socialiniame tinkle, gana šykštu informacijos apie jus. Ar esate linkusi likti „už kadro“, taip išvengiant viešumo iššūkių?
O kas yra viešumo iššūkiai? Turiu ilgametę viešo kalbėjimo, renginių vedimo, vadybos ir komunikacijos kultūros srityje patirtį. Tai – darbas kitiems ir apie kitus. Man atrodo svarbu kalbėti tuomet, kai turi ką pasakyti, ir tada, kai tai yra iš tiesų reikalinga. Plika akimi matosi dirbtinai sukurti lyderių įvaizdžiai, viešųjų ryšių specialistų pagal socialinių tinklų strategijas ir planus štampuojami pasisakymai socialinėse medijose. Kartais kyla klausimas, ar organizacijos vardas ir veikla turėtų būti naudojama kaip asmeninio piaro įrankis. Atvirumas visuomenei – taip, bet esama ir tokių, kurie dėl matomumo ar žiniasklaidos dėmesio galėtų povo plunksnomis pasidabinti. Jei esi populiariosios kultūros atstovas – taip, tenka, bet jei kultūros įstaigos ar kitos rimtesnės institucijos atstovas – gal ne visada verta?
Kita vertus, dabar turime itin palankias sąlygas reikštis, formuoti ar deformuoti visuomenės nuomonę, požiūrį. Tad jei neformuosi to požiūrio pats, suformuos kas nors kitas ir nebūtinai tokį, kokio norėtųsi. Todėl itin svarbu edukuotis ir edukuoti, kalbėti, skatinti ugdyti kritinį mąstymą, nepriimti ir netikėti viskuo aklai. Deja, esame itin patiklūs.
Esate vilnietė, sukotės muzikos renginių organizavimo srityje. Kas motyvavo ateiti dirbti į Panevėžio muzikinį teatrą? Ar Panevėžys jums buvo jau pažįstamas?
Vilnius yra mano gimtasis miestas, bet tiek geografine, tiek kultūros veiksmo prasme artima ir pažįstama visa Lietuva. Su edukaciniais koncertais, įvairiais projektais teko apvažiuoti didžiąją dalį šalies kultūros centrų, muzikos, meno mokyklų. Vėliau, dirbant tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose, organizuoti ar bendradarbiauti su kultūros ir verslo įstaigomis visos šalies mastu. Kultūros lauką suprantu kaip vientisą ekosistemą, kurioje kiekvienas segmentas yra svarbus. Regionai – ypač.
Motyvacija dirbti Panevėžio muzikiniame teatre man taip pat atrodo labai natūrali, kylanti organiškai iš sukauptos profesinės patirties, siekio augti ir auginti ir žinojimo, kaip tai padaryti. Tai – ir logiškas profesinis augimas, ir vertybinis apsisprendimas. Nesu abejinga tam, kas bus rytoj. Aplinka taip suformavo, kad dirbant norisi matyti prasmę, išliekamąją vertę, kurti pokytį. Panevėžio muzikiniame teatre šiandien matau daug potencialo ir galimybių. Labai tikiuosi, jog visiems kartu pavyks sukurti unikalų ir ne tik regione, bet ir šalies ar tarptautiniu mastu patrauklų, savo veidą turintį teatrą.
Valstybės mastu daug kalbama apie regionų ekonominės atskirties problemą. Kaip manote, ar tarp regionų ir sostinės neegzistuoja ir kultūros atskirties problema?
Žinoma, kad egzistuoja. Bet gerai tai, kad ledai po truputį juda. Ar ta linkme, ar visada tikslingai, gal galima diskutuoti ir yra diskutuojama. Tačiau procesai vyksta, ir kuo daugiau neabejingų bus šiems klausimams, tuo jie vyks tikslingiau ir našiau.
Kokių pokyčių planuojate Muzikiniame teatre? Ką išvysime jo scenoje?
Teatro kūrybinė programa formuojama pagal pagrindinius kriterijus – augti ir auginti. Tai reiškia, kad norime būti edukuojantis, publiką auginantis ir pats augantis teatras, kuris galėtų pasiūlyti daugiau įvairovės. Šiandien matau, kad į teatrą ateinantys žmonės jį supranta labiau kaip pramogą, atliekantį palinksminimo funkciją. Labai norisi šitas ribas praplėsti. Gerbdami operetės žanrą, išlaikant tai, kas šiandien teatro repertuare yra lankoma, stengsimės pasiūlyti įvairovės, kad žiūrovas galėtų atrasti platesnį repertuarą. Norime prisijaukinti ir šokį, veikiausiai rudenį planuojame šokio spektaklio premjerą. O jau vasaros pradžioje turime planų komiškos operos premjerai. Labai didelis noras Naujųjų išvakarėse parodyti „Traviatos“ pastatymą.
Mūsų tikslas – po truputį jaukintis ir šiuolaikinį meną, o šiandien šio žanro visiškai nematome Muzikiniame teatre. Taip pat norime užimti rimtesnę repertuaro formuotojo poziciją, o ne priimti viską, kas pas mus atvažiuoja. Mes tikrai stengsime gerinti savo, kaip renginio vietos, paslaugų kokybę, kad galėtume patys labiau formuoti savo veidą.
Labai svarbus ir edukacijos aspektas. Planuojame kūrybos vakarų ciklą, edukacinių programų plačiąją prasme. Kad žiūrovas atrastų platesnį teatrą, ne vien pramogai, bet galintį patenkinti labai daug emocinių poreikių, o kartu išlaikytume ir dabartinį žiūrovą, kuris yra pagrindinis mūsų pokyčių partneris, turėsime tikrai daug projektų.
O kalbant apskritai, ar teatras turi derintis prie žmonių, ar atvirkščiai?
Priklausomai nuo teatro ir nuo jo paskirties, funkcijų ar kaip jis pats jas supranta.
Mano akimis, didžiausi eksperimentatoriai yra mokslininkai ir menininkai. Kaip manote, ar šiais laikais menininkams sunku nustebinti publiką?
Nemanau, kad menininkų tikslas – nustebinti. Bent jau mano aplinkoje, mano meno pasaulyje, kuriame gyvenu, menininkai niekada nekėlė sau tikslo stebinti. Aš manau, kad menininkas yra tada, kai jis reflektuoja tai, kas vyksta su juo, su aplinka, kas yra aktualu šiandien. Tai, ką jis pateikia, gali sukrėsti, priblokšti, meno tikslas ir yra emocinis poveikis. Bet ar tai būtų nustebinimas, tikrai abejoju. Vargu ar šiandien, kai yra tokia įvairovė, dar galima nustebinti ir abejoju, ar kas nors turėtų tokį tikslą.
Jūs, kaip naujas veidas Panevėžyje, galite iš šalies įvertinti miesto kultūros lygį. Kokie jūsų pastebėjimai?
Kol kas pirmųjų mėnesių kultūrinės patirtys čia apsiriboja Muzikinio teatro renginiais, tad išsamiau kalbėti būtų galima geriau susipažinus su miesto kultūriniu gyvenimu. Iš to, kas matoma viešojoje erdvėje, renginių suvestinėse, turbūt aktualijos panašios visur: renginių daug, ne visi randa savo klausytoją ar žiūrovą, o ir žiūrovas, deja, ne visada randa kokybę.
Liūdina tai, kad dažnai net profesionaliam menui atstovaujantieji regionų publikai kažkodėl siūlo greito vartojimo turinį. Per šį mėnesį teko matyti visokių renginių. Ir tikrų, čia ir dabar išgyventų kūrybos akimirkų, ir tokių, po kurių norisi paklausti: kodėl jums atrodo, kad regiono žmonės yra verti to, ką jūs siūlote?
Kaip manote, ko reikėtų Panevėžiui, kad pritrauktų jaunų talentų, jie čia pritaptų ir pasiliktų gyventi?
Kultūra yra ta sritis, kurioje finansinis aspektas turbūt niekada nebus ir negali būti pagrindinė varomoji jėga. Todėl visų pirma vardinčiau įdomius, vertingus kūrybinius projektus. Tuomet – be abejo, paraleliai einantis oraus atlygio, gyvenimo, darbo sąlygų klausimas. Matyčiau tai kaip kompleksinį klausimą.
Esate ir muzikė, įgijusi fortepijono specialybę, ir muzikos vadybininkė. Iš šalies žiūrint atrodo savotiškas paradoksas – menininkės ir vadybininkės vaidmenys viename. Kaip juos sujungiate? Kodėl rinkotės muzikos vadybą?
Tikrai nesu menininkė, bet muzikinis išsilavinimas bei žinios dirbant vadybinį darbą yra be galo naudingos ir reikalingos. Neišvengiamai – ir kūrybiškumas bei kitos naudingos savybės, išugdytos kartu su mokslu menų mokykloje – disciplina, pareigos jausmas, darbo krūvis, prisijaukinta scena bei kt.
Muzikos vadybos pasirinkimą prisimenu labai ryškiai – buvau pirmo kurso fortepijono specialybės studentė, kuriai po dvylikos metų mokykloje staiga atsivėrė akys ir ėmė vilioti platesni horizontai: prasidėjo kūrybiniai projektai su kompozitoriais, renginių vedimas, norėjosi kuo daugiau visko išbandyti ir taip supratau, kad vien groti yra per siaura.
Kitas labai stiprus motyvas buvo tas, kad šioje specialybėje galiu būti naudingesnė tiek kultūrai, tiek kur kas geriau save realizuoti.
Ar dažnai sėdate prie fortepijono? Ir kodėl buvo pasirinktas šis instrumentas?
Augdama muzikų šeimoje nepasirinkti muzikos turėjau mažai šansų. Kiek atsimenu, vaikystėje didesnį įspūdį darė dirigavimas, bet planas buvo aiškus: iš pradžių M. K. Čiurlionio menų mokyklos parengiamoji klasė, o paskui – stojamieji, kai jau buvo aiškiau, kuriuo instrumentu galiu muzikuoti. Fortepijonas buvo namuose. Ne tik namai, bet ir visa aplinka buvo muzikų. Gyvenome kompozitorių miestelyje, augau tarp kompozitorių, o mano vaikystės draugė, kompozitoriaus Antano Račiūno anūkė, namuose taip pat turėjo kabinetinį rojalį. Juokinga, bet labai ilgai atrodė, kad pianinas ar fortepijonas yra be išimties kiekvienuose namuose, lygiai taip pat kaip kiti baldai – jo buvimas buvo tiek pat natūralus, kiek stalo, kėdės ar spintos.
Jau daugiau nei dešimtmetį prie fortepijono sėdu itin retai. Ne muzikams gal sunku suprasti – regis, tai kaip dviračiu važiuoti – išmoksti visam gyvenimui, kažką vis pagroji. Žinoma, kad pagročiau. Kažką. Kažkaip. Tačiau kai žinai, kaip kūrinys turi skambėti, kai jauti, kaip turėtų bėgti pirštai, man geriau niekaip nei bet kaip.
Kokios muzikos klausotės, kai galite sau leisti neskubėti?
Muzika man yra ir darbas, ir gyvenimo būdas, ir vitaminai, ir terapija. Muzikos pasirinkimą labiausiai lemia tai, kokia būsena ar nuotaika yra tuomet, kai galiu sau leisti neskubėti.
Kokią įtaką jūsų pasirinkimams turėjo aplinka, kurioje augote? Kokie prisiminimai išplaukia iš vaikystės, iš tėvų namų?
Mūsų šeimoje visi vienaip ar kitaip susiję su menais. Mama ir senelis Rimvydas Žigaitis – kompozitoriai, taip pat ir meno vadybininkai. Tėtis – dailininkas. Senelis Juozas Nekrošius – poetas. Žinoma, kad įtaka didžiulė. Nuo vaikystės buvimas (gal tiksliau – šmėžavimas ar rymojimas) šalia didžiųjų Lietuvos kultūros asmenybių, kaip Aldona Dvarionaitė, Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas ir daugelis kitų, yra neįkainojama dovana.
Kartą prabundu naktį, o virtuvėje – Vladimiras Prudnikovas. Tuomet statė ir ruošėsi mamos operos „Mažvydas“ premjerai. Su teatru ir pirmieji rimtesni ožiai susiję. Buvau trejų su puse metų ir kartu su mama lankėmės Nacionaliniame dramos teatre. Rodė „Spyruoklinį kareivėlį“. Atsimenu – baigėsi spektaklis, žiūrovai skirstosi, o aš nenoriu niekur eiti. Įspūdis buvo toks stiprus, kad, atrodė, tame pasaulyje ir norisi pasilikti. Kai buvau priverstinai išvesdinta iš salės, prasidėjo visi vaikams įprasti reikalai – kritau ant žemės, lengva isterija ir taip toliau. Gerai, kad dabar teatre galiu būti kiek tik noriu.
Kas yra jūsų autoritetas?
Autoritetų turiu ne vieną, ypač – profesinį. Ryškiausias mano autoritetas yra mama. Prieš porą metų atrastas išminties autoritetas – Irena Veisaitė, mūsų visų didžioji tolerancijos ir žmogiškumo mokytoja.
Ir dar vienas autoritetas yra mano draugė Irena, kuriai 96-eri. Aš savanoriauju Raudonajame kryžiuje ir mes su Irena draugaujame per programą „Šilti susitikimai“. Tai yra žmogus, kuris moko ir parodo, kaip kiekvieną dieną priimti tarsi nuostabią dovaną, kaip nepasiduoti nei sveikatos negalavimams, nei kitokiems nesklandumams. Ji yra nuostabus pavyzdys, kaip reikia džiaugtis kiekviena diena, kaip dovaną priimti net pačias mažiausias smulkmenas.
Ačiū už pokalbį.
Kotryna Nekrošiūtė. P. Židonio nuotr.
