„Aidos“ režisierius Gediminas Šeduikis: „Atspirties taškas – muzika!“

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre lapkričio 10-ąją numatyta Giuseppe Verdi operos „Aida“ premjera (libreto autorius Antonio Ghislanzoni, muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini, režisierius Gediminas Šeduikis, choreografas Martynas Rimeikis, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis). Laukiant naujosios „Aidos“ interpretacijos versijos su režisieriumi, LNOBT Režisūros tarnybos vadovu Gediminu Šeduikiu kalbėtasi apie svarbiausius šio pastatymo akcentus.

– Giuseppe Verdi – vienas žymiausių visų laikų operos kūrėjų, XIX a. italų kompozitorius veikalai ir šiandien tebėra neblėstančio populiarumo viršūnėse. Galima teigti, kad Verdi operos ar bent jau atskiros arijos, melodijų fragmentai tikrai žinomi kiekvienam XXI a. žmogui, vienu ar kitu būdu susiliečiančiam su Vakarų pasaulio kultūra. Ką Jūs išskirtumėte, įvardintumėte kaip esmines Verdi, kurio 210-ąsias gimimo metines šiemet minime, paveldo ypatybes?

– Giuseppe Verdi, kaip ir dauguma kompozitorių, apskritai menininkų, kurie iki mūsų dienų išliko ir nepanašu, kad pradings, kalbėjo apie tuos pačius pamatinius gyvenimo dalykus: meilę, neapykantą, pareigą, tarpusavio ryšį... Tačiau, mano vertinimu, Verdi gebėjo labai savitai į visa tai pažvelgti, unikaliai, autentiškai apie tai kalbėti. Verdi vadinamas didžiuoju melodistu. Man atrodo, tai ir yra esminė Verdi muzikos slaptis – draminę problematiką genialiai perteikti labai specifine, savita, tik jam būdinga melodine muzikos kalba.

Reikėtų nepamiršti, kad Verdi gyvenamuoju laiku vystėsi vagneriškosios idėjos tradicija; aišku, Richardas Wagneris žinojo apie Verdi, šis – apie Wagnerį. Galima sakyti, kad Verdi buvo itališkosios tradicijos sergėtojas, labai sąmoningai stengęsis išlaikyti sutelktumą į melodiką ir balso svarbą, netgi tam tikrą balso teatrą. Verdi – pats tikriausias balso teatro puoselėtojas. Jo operoms būdingas išskirtinis balso teatrališkumas, gerokai besiskiriantis nuo bel canto tradicijos, kada balsas buvo ypač svarbus, tačiau dėl išskirtinių išraiškos galimybių; Verdi samprata – laiptelis aukštyn, balsas suvokiamas kaip instrumentas ne tik dainavimo, bet ir aktorine prasme: dainininkas vaidina ne vien kūnu, emocijų raiška, jis personažą kuria būtent balsu.

– Pasidalinkite savomis žiniomis apie Verdi „Aida“, jos sukūrimo istoriją.

– „Aidą“ Verdi parašė 1871-aisiais, po jos sukūrė tik „Otelą“ (1887) ir „Falstafą“ (1893). „Aida“ yra brandžioji opera, sukurta kompozitoriui jau esant šeštoje dešimtyje, sukaupus didžiulį patirties bagažą. Kūrinys ypač vientisas, puikaus dramaturginio audinio, personažai išplėtoti, praktiškai nebėra rečitatyvų, skamba didžiulis orkestras...

Nors Verdi niekada nebuvo Egipte, bet, remdamasis savo žiniomis ir ypač intuicija, siekė atskleisti egzotiškas Rytų šalis, kurios tuo metu dar buvo mažai pažintos. Mano vertinimu, jam tikrai pavyko savo įsivaizduotu egiptietišku skambesiu perteikti Artimųjų rytų kultūros pajautą, ne dokumentinį, ne moksliniais atradimais pagrįstą išmanymą, bet vakariečio žmogaus žvilgsnio į kitą kultūrą atspindį. „Aida“ nėra istorinė opera, tai – nepažįstamo pasaulio, jo spalvų, kvapų muzikinė interpretacija...

Verdi „Aidą“ ėmė kurti tada, kai, matyt, jau buvo kiek pavargęs, ketino „išeiti į pensiją“... Būtent tuo metu Kairo opera pasiūlė jam sukurti šį veikalą. Kompozitorius ne iškart sutiko, nebuvo labai laimingas, kad reikės grįžti prie darbo. Pirmiausia jis sumanė paprašyti tokio dydžio honoraro, kokio, jo įsivaizdavimu, niekas nemokės, ir tada jam nereikėtų imtis „Aidos“. Tačiau tuometis Kairo operos vadovas be jokių svarstymų sutiko mokėti pageidaujamą sumą. Kompozitorius įkliuvo į savo paties spąstus, jam nebebuvo kur trauktis.

Verdi iškart įsitraukė į darbą, jį, matyt, apžavėjo, egzotiška kultūra, tad labai greitai – per keletą mėnesių – parašė „Aidą“.

– Praskleiskite uždangą šio interviu skaitytojams – papasakokite apie savąją „Aidos“ interpretaciją.

– Nors su kūrybine komanda pervertėme ne vieną tūkstantį dokumentų, iliustracijų, ieškodami istorinę tiesą liudijančios informacijos, vis dėlto neturėjome tikslo bandyti ją atkurti – pastatymas bus mūsų interpretacija Verdi operos „Aida“ tema.

„Aida“ – tai drama apie meilę, pareigą ir pasiaukojimą. Šios pamatinės vertybės yra daugelio Verdi operų pagrindas, dominuojanti jo kūrybos tematika, tačiau „Aidoje“ draminis turinys panardintas į labai specifinę karo ir religinių prieštarų atmosferą.

„Aida“ – didinga opera, man, režisieriui, yra iššūkis suvaldyti tiesiog neįmanomos apimties scenas. Kareiviai, vergai, žyniai, valdovai, miestiečiai, darbininkai – galybė įvairių socialinių sluoksnių žmonių, pompastiški scenovaizdžiai, žadą atimantys reginiai, galingas orkestras... Ir kartu turi perteikti intymią, labai jautrią žmogišką dramą. Vien technine prasme tai verčia gerokai pasistengti, norint tiksliai įgyvendinti konceptualiai tinkamiausius sprendimus. Turime labai sklandžiai per keletą sekundžių iš intymių arijų ar duetų vietų persikelti į didžiules erdves su galingais chorais ir daugybe žmonių...

Nesu toks režisierius, kuris jau iš anksto gali ir nori pasakyti, kas ir kaip bus. Visada stengiuosi laikytis to, kas užrašyta muzikoje. Nekeliu sau užduoties būtinai sukurti kitaip. Nesu „autoritarinis“ režisierius, kuris sako, kad viskas bus tik taip ir ne kitaip. Esu linkęs bendradarbiauti, man svarbu, ką ir kaip mato, girdi atlikėjai, su jais kalbuosi. Mano suvokimu, esu tik atlikėjo pagalbininkas jo kelyje kuriant personažą. Galiu sukurti jam aplinkybes, visa sujungti į darnią visumą.

Bet „Aidos“ pastatymas bus kitoks jau vien dėl to, kad mes, kaip ir visi kiti, esame saviti, į viską žvelgiame savo žvilgsniu, viską perleidžiame per savo suvokimo, emocijų, jausmų prizmę. Žinoma, yra kryptis, jau randasi tam tikri kontūrai, koncepcijos šešėliai, bet nesu linkęs per anksti apie tai kalbėti, nes repetuojant, kalbantis gimsta naujų idėjų, solistai įneša labai daug savo matymo ir įsivaizdavimo. Kol kas dar daug nežinomųjų. Kada įvyks premjera, tada ir bus galima sukonkretinti, kokia ši „Aida“.

Kalbu ne tik savo, bet visos kūrybinės komandos vardu. Jos nariai yra mano bičiuliai: scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, choreografas Martynas Rimeikis. Dėkoju kūrybos palydovams už didžiulį indėlį į mūsų bendrą darbą, šimtus valandų drauge ieškant medžiagos, diskutuojant, siūlant idėjas, jas keičiant, kad premjeros vakarą scenoje atsirastų mūsų „Aidos“ pasaulis, būtų perteikta istorija, jos atmosfera ir pajauta.

– Ilgiau nei pusantrų metų gyvename Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje. Verdi „Aida“ dabar, ko gero, itin aktuali ir labiau suprantama būtent dėl karo realybės. Kiek Jūs, kuriantis savąją operos interpretaciją, jaučiate XXI a. vykstančio karo poveikį?

– Apie šį pastatymą mes pradėjome galvoti gal jau prieš trejus metus, kai Rusija dar nebuvo pradėjusi tiesioginių karo veiksmų prieš Ukrainą. Žinoma, karo tematika operoje neišvengiama, ji niekur nedings, bet nemanau, kad tai specialiai aktualizuosime, karas neturėtų virsti pagrindiniu akcentu, koncepcijos dominante. Karas Verdi operoje nėra leitmotyvas, kompozitorius karo tikrovę pasitelkė kaip atmosferą kuriantį elementą, juo sutirštinamos dramos spalvos, išryškinamas konfliktas, personažų charakteriai, nes veikėjai atsiduria komplikuotose situacijose būtent dėl vykstančio karo. Šiuo atveju karas nėra esminis dramos akcentas, mano prioritetas – personažų psichologija, jų emocijos, jausmai ir pasirinkimai karinio konflikto akivaizdoje.

Visada stengiuosi įžvelgti, kas kompozitoriaus užrašyta partitūroje, ten, o ne savyje ieškau atsakymų. Atspirties taškas – muzika! Verdi muzika itin daugiasluoksnė, joje slypi bedugnė gelmė interpretacijoms. Todėl, manau, svarbiausia atidžiai ir jautriai klausytis, kas ir kaip įausta į muzikinę dramaturgiją ir mėginti iš jos „iškrapštyti“ personažus, jų tikrovę, vidinius pasaulius, kad gebėtum padėti jiems eiti savo keliu, spręsti savo likimo problemas.

– „Aidos“ premjera Kairo karališkuosiuose rūmuose įvyko 1871 m. Kodėl, Jūsų nuomone, praėjus daugiau kaip 150 metų, ši opera turi būti LNOBT repertuare? Kuo ji aktuali šiandienos žmogui?

– Taip istoriškai susiklostė, kad Verdi mums, lietuviams, yra itin reikšmingas. Vieno atsakymo, kodėl italų kompozitoriaus kūryba tokia artima lietuviškam mentalitetui, ko gero, nėra, gal tai lemia pats muzikos skambesys, intonacija, kūrinių problematika ir spalvos, kuriomis visa tai įprasminta. Sakyčiau, tai pasąmoniniai dalykai, kuriuos sunku apibūdinti. Tai tam tikras Verdi muzikos kodas, kuris mus veikia, mes jį atpažįstame, jaučiame, suprantame.

Svarbu ir tai, kad profesionali lietuviška opera prasidėjo būtent Verdi „Traviata“. Pastebėčiau ir kompozitoriaus kūryboje įprasmintą moters paveikslą, kuris plačiąja prasme atliepia lietuvių tautosakoje gyvuojantį moters archetipą. Nors Verdi kūryboje daug operų, kurių pagrindiniai herojai yra vyrai, tačiau praktiškai kiekvienoje jų yra tokių pat stiprių moterų, pavyzdžiui, Elizabetė „Don Karle“ ar Azučena „Trubadūre“. O Aida – apskritai vienas įdomiausių, sudėtingiausių operos žanro personažų.