Aira Naginevičiūtė: „Kūrinyje kvestionuojam laiką ir ieškom dialogo tarp pasaulių“

Šokis ir karantinas – lyg nesuderinamų charakterių pora. Vis dėlto šokio teatras AIROS per karantiną viltingai repetavo ir, vos atsirado galimybė, gyvai žiūrovams pristato spektaklį ALKIS. Balandžio 29 d. – gegužės 1 d. Vilniuje „Dūmų fabrike“ septyni šokėjai, tarp kurių ir Auksinio scenos kryžiaus laureatai Goda Laurinavičiūtė, Gytis Ivanauskas, šokio meno organizacijos „Be kompanijos“ įkūrėjos Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, kvies publiką į kelionę.

Keliaus žiūrovai ne įprastai, bet uždaryti stiklo cilindruose. „Projektu kūnams“ kūrėjų vadinamas ALKIS – intensyvi patirtis su ryškia garso architektūra, iškalbinga erdve ir filosofiniu užtaisu. Spektaklio choreografė Aira Naginevičiūtė ir dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė sako, kad kūrinio audinį drauge su visa komanda mezgė iš amžino dvasinio alkio, Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari geismų filosofijos gijų ir nenutrūkstamų žmonijos DNR jungčių.

Žiūrovai šį spektaklį stebės stiklo cilindruose! Priemonę padiktavo spektaklis ar pandeminis kontekstas? Kokį vaidmenį cilindrams numatėte?

Aira Naginevičiūtė: ALKYJE niekas nėra tik techninis sprendimas, kiekviena priemonė papildo viena kitą ir vyksta kūrybinis gyvosios apykaitos ratas. Cilindrai yra dviejų pasaulių dialogui reikalinga priemonė. Pasauliui, kuriame esti šokėjai, ir pasauliui, kuriame atsiduria žiūrovas. Cilindrai šį dialogą įgalina. Tai lyg povandeninės vandens kapsulės, leidžiančios žvelgti į vandenyno gyventojus, juos pažinti, galbūt net užmegzti kontaktą.

Pavadinote darbą ALKIS. Ko alksta jūsų spektaklio herojai?

A.N.: Alkis yra geismas, kūrybos perpetuum mobile, būsena ir instinktas vienu metu. Taip pat tai dvasinis alkis, kai nesustojame ieškoti kažko, kas mums nėra atrasta. Žmogus yra smalsi, daugiasluoksnė, drauge ir paslaptinga asmenybė, ir tai jį masina patirti, pažinti, rasti atsakymus į klausimus, kuriuos galbūt netgi ne visada artikuliuojame.

Kokia filosofinė medžiaga maitino mintį kuriant šį spektaklį?

Silvija Čižaitė-Rudokienė: Dialogas ir savotiškas disputas užsimezgė su Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija, anti-oedipus teorija, kurioje pasąmonei suteikiama savotiška materiali kapitalistinė būsena. Šiuo atveju reikia atsisakyti freudiško libidiško geismo, ir geismą suvokti kaip santykį su pasauliu, kuris sukuria šizofrenišką sociumo aplinką. Todėl žvelgiame į pasaulį, jame gyvenančius veikėjus tarsi į vieną organizmą, tačiau ir kaip į daug skirtingų ląstelių, kurios, jei dekonstruoji, veikia pavieniui, bet bendrai mašinerijai reikia veikimo drauge. Ilgas kūrybinis ir idėjinis dialogas vyko tarp visos kūrybinės komandos, drauge geriant arbatą ir su Deleuze’u bei Guattari.

Premjeros vyks „Dūmų fabrike“. Spektaklis sufleravo šią erdvę?

A.N.: Spektaklyje erdvė yra viena iš būtinųjų ir savarankiškai darančių įtaką ląstelių bendrajam kūrinio organizmui. Kitaip tariant, tai nėra tik vieta parodyti kūriniui, tai vieta, kuri veikia patį kūrinį. Reikalinga erdvė, kurioje septynių atlikėjų vyksmo tėkmės susidurtų su 15 perregimų cilindrų, o šie yra ir vieta žiūrovams būti, ir scenografijos elementas. „Dūmų fabriko“ aplinka suteikė prielaidas šiam dialogui.

Sakot, kad ALKIS – „klausimų pripildyta kelionė be vienalaikių atsakymų“. Raineris Marija Rilke „Laiške jaunam poetui“ maldauja „pabūti su klausimais“. Ar klausimai nėra tai, kas ir pasmerkia nuolat jaustis alkanam?

A.N.: Klausimai mus verčia ieškoti atsakymų, o atsakymai kelti klausimus. Tai amžinasis gyvenimo variklis, o gyvenimas ir kūryba juk susipina. Tad Rilke šiuo atveju irgi labai tinka tiek į žiūrovų, tiek į veikėjų kompaniją ar bent jau prisėsti prie diskusijų stalo.

Gal kurdamos ALKĮ bent priartėjot prie kokių atsakymų?

A.N.: Priartėjome prie dar daugiau klausimų.

Kalbate, kad žmogiškoji būtis prasideda net ne motinos įsčiose, bet jau nuo pirmosios asmenybės Žemėje. Kai taip žiūri, apima jausmas, kad pasauly amžinai gyvena vienas ir tas pats Žmogus. Kuris niekur nepajuda. Kurio klausimai ir alkanumai vis tie patys. Galiu tikėtis spektaklyje sutikti ir save, ir savo propromočiutę?

A.N.: Kūrinyje mes kvestionuojame patį laiką, tad gal papulsime į laiko tunelį, kuriame rasime ko nesitikėjome. Juk žmogus nėra pavienis vakuume atsiradęs organizmas. Mūsų DNR yra kodas, kuris kuriamas jungiant prieš tai buvusius kodus.

S.Č.R.: Mūsų tradicijas ir kultūrą veikia kolektyvinė pasąmonė ir antropologinio žmogaus egzistencija, tad ar mes kiekvienas galime sakyti, kad esu tik „aš“ ir nieko daugiau? Kviečiame kūrinį stebėti atvira širdimi bei atviru protu, tuomet neabejotinai galima sutikti ir propromočiutę.

Užsimenat apie bandymą pabudinti žmogiškumą, užuot miegojus tobulumo miegu. Anksčiau laiko pažadinti miegaliai būna pikti. Kodėl matot prasmę budinti?

A.N.: Mes kviečiame į kelionę. O vykstant į kelionę kartais galima ir žadintuvą užsistatyti.

Silvija, esate spektaklio dramaturgė. Kaip su Aira skirstėtės kūrybinį krūvį?

S.Č.R.: Dramaturgija man vis dar yra vienas iš tų klausimų, į kuriuos atsakymų neturiu. Darbas su Aira yra kelionė, į kurią drauge išėjom. Šįkart man buvo labai artima tema, prasmingi ir prasmingai keliami klausimai ir labai stipri kūrybinė komanda. Tad, visus šiuos iššūkius sudėjus, mes patyrėme ALKĮ.

Kokią jūs matot naratyvo galimybę šokio spektakliuose? Kiek ten reikalingas vientisas pasakojimas? Kiek jo ALKYJE?

S.Č.R.: Turbūt tiek pat, kiek mūsų gyvenimuose yra naratyvo. Istoriją kuria pati egzistencija, kažin ar beverta dar ką nors iškreipti mėginimais pasakoti. ALKYJE mes kviečiame pažvelgti į vieną iš galimybių, tarsi išrinkti ir vėl surinkti gyvenimą, patirtis, būtį. Ar tam reikia naratyvo? Turbūt ne, tam reikia noro. Noro pažinti, atsiverti, išklausyti, diskutuoti, gal užpykti? Gyventi.

Silvija, su Aira dirbat ne pirmą kartą. Pasidalinkit, kodėl choreografei svarbu dirbti su dramaturge? Ir kodėl pasiteisino būtent judviejų duetas?

S.Č.R.: Tai pirmas mūsų bendras kūrinys, kuris išvys dienos šviesą. Kolegialus darbas dažnai yra privalumas, vien galimybė su kažkuo pasiginčyti yra vertingas reiškinys.

ALKYJE pasirodo septyni ryškūs šokėjai. Kodėl pasirinkote būtent šią komandą?

A.N.: Tai septynios unikalios kūrybinės asmenybės, su dalimi dirbame ne pirmą kartą. Šokėjai su manimi kūrė spektaklio audinį, choreografiją. Žaviuosi jų atsidavimu, kūrybine branda, drąsa, profesionalumu.

Įspėjate, kad spektaklyje garsiai gros intensyvi muzika. Kodėl ALKIUI tokia priemonė buvo svarbi?

A.N.: Kūrinyje muzikos architektūra yra vienas iš kertinių elementų. Kompozitorius Darius Čiuta sukūrė garso architektūrą, į kurią įkeliami žiūrovai. Už cilindro esantis pasaulis turi savo atskirą muziką.