Aistringasis barokas ir moterys kūrėjos.

Moteris kompozitorė net ir XXI a. vis dar nėra dažnas reiškinys, o ką jau kalbėti apie XVII a., juolab kai kalbame apie nesantuokinę libretisto Džiulio Stroci (Giulio Strozzi) dukterį, netekėjusią, auginusią keturis vaikus, Barbarą Stroci (Barbara Strozzi 1619 – 1677). Tačiau būtent XVII a. Venecijos Respublikos intelektualioje ir progresyvioje aplinkoje toks derinys buvo įmanomas.

Barbara Stroci Lietuvos klausytojams dar menkai pažįstama kūrėja. Muzikos meno paslapčių ji mokėsi nuo ankstyvos jaunystės pas pačius Francesco Cavalli ir Claudio Monteverdi. B. Stroci gyvenimo laikotarpiu Venecijoje buvo išspausdinti net aštuoni dideli jos dainų rinkiniai. Natų spausdinimas anais laikais buvo didelė prabanga, palyginimui dar ir XVIII a. J. S. Bacho laikais iš jo gausios kūrybos buvo atspausdinti tik keturi tomai „Klavierubung“, kuriuos sudarė tik kūriniai klavesinui ir vargonams.

Barbara Stroci ne tik kūrė, rašė eiles savo muzikai, grojo keliais instrumentais, virtuoziškai dainavo, bet ir vadovavo Venecijos intelektualų klubui “Accademia degli Unisoni”

Kovo 13-ąją jaukioje LDK Valdovų rūmų menėje (manieristinėje antikameroje) baroko dainininkė Renata Dubinskaitė kartu su klavesinininke Alina Rotaru pirmą kartą Lietuvos klausytojams išsamiau pristatė Barbaros Stroci kūrybą. Pasak Renatos Dubinskaitės, B. Stroci kūrybai buvo lemta skambėti tik privačiose kamerinės aplinkose, tačiau galbūt todėl ji taip ryškiai, taip prasmingai prisidėjo prie kantatos žanro raidos. Kompleksiškuose vokaliniuose kūriniuose, sudarytuose iš rečitatyvinių epizodų ir melodingų arijų, ji sugebėjo tarsi mini operose išreikšti giliausias jausmų dramas, stipriausius afektus, itin drąsiai naudodama disonansus, netikėtus melodijos šuolius, kontrastus, sinkopuotą ritmą ir išraiškingas teksto tapybos priemones. Jos kūryba buvo plačiai žinoma už Italijos ribų – pvz. Anglijoje ji aprašoma kaip viena iš kantatos žanro kūrėjų. Iš tiesų, be Opus 1, kuris skirtas daugiabalsiams madrigalams ir rodo puikią Claudio Monteverdi madrigalų mokyklos tąsą, didžioji dalis jos kūrinių yra arijos ir kantatos, absoliuti dauguma kurių parašyta plataus diapazono soprano balsui – tikriausiai jos pačios balsui.

Intriguoja tai, kad Renata Dubinskaitė yra ne tik baroko dainininkė, bet ir aistringa baroko meno tyrinėtoja plačiąja prasme. Ji dar 2011-ais Lietuvos dailės akademijoje apsigynė menotyros daktarės disertaciją, o 2015-aisiais baigė vokalo studijas prof. Vladimiro Prudnikovo klasėje.

Valandos rečitalyje klausėmės aštuonių skirtingų stilių ir charakterių dainų iš kompozitorės penktojo, šeštojo, antrojo, trečiojo, aštuntojo ir septintojo opusų. Ketvirtojo opuso leidinys, deja, yra dingęs istorijos verpetuose.

Renatos Dubinskaitės interpretacijose atsispindi ne tik menininkės aistra, bet ir savitas istorinis požiūris į moterį kūrėją. Visa rečitalio programa sudaryta labai kryptingai ir konceptualiai perteikiant dramatiškus išgyvenimus ir aistras. R. Dubinskaitė pasižymi ne tik įgimtu muzikalumu, muzikinio audinio laiko tėkmės pojūčiu (tai yra didelė duotybė) bet ir puikia vokaline technika, net ir sudėtingų pasažų bei melizmatikos švariu intonavimu.

Atskirai išskirčiau puikią R. Dubinskaitės ansamblio partnerę klavesininkę Alina Rotaru, kuri ne tik puikiai išmano basso continuo technikos ir stiliaus ypatybes, bet ir laisvai jaučiasi šios muzikos interpretacinėje terpėje. Labai gerai klausėsi ir du klavesino soliniai kūriniai – instrumentinės kanconos žanrui artima Marco Antonio Cavazzoni pjesė „Madame, vous avez mon coeur“ („Madam, jums priklauso mana širdis“) ir virtuoziška Giovanni Maria Trabaci „Io mi son giovinetto“ („Esu jaunuolis“). Koncerto pabaigoje nuskambėjo bene labiausiai aistringos ir jaudinančios B. Stroci dainos – pasakalija „Che si puo fare“ („Ką galima padaryti“) ir „Lagrime mie“ („Mano ašaros“).

***

Barbara Strozzi – moteris baroko muzikos kūrėjų avangarde
Renata Dubinskaitė

2019 metais minimas vienos pirmųjų moterų kompozitorių ir baroko dainininkės-virtuozės Barbaros Strozzi keturių šimtų metų jubiliejus. Ji gimė garsios aristokratų giminės atstovo, poeto ir intelektualo Giulio Strozzi šeimoje Venecijoje, kaip nesantuokinė jo duktė. Barbaros tėvas rašė libretus Claudio Monteverdi ir Francesco Cavalli operoms bei kitų ryškiausių to laiko kompozitorių sceniniams kūriniams. Jis vadovavo įtakingiausiam Venecijos itelektualų klubui “Academia degli incogniti”, kuriame buvo drąsiai kvestinuojamos moralinės, religinės, politinės, seksualinės dogmos, keliamas moterų statuso klausimas, skatinami naujausi meniniai reiškiniai. Kai visoje Europoje pleškėjo inkvizicijų laužai, Venecijos Respublika stebuklingai sugebėjo išliko neliečiama laisvamanybės sostine – ne tik karnavalo, prostitucijos ir grožio prekių miestu, bet ir poezijos, muzikos, operos, spaudos, intelektualų centru. Pats būdamas nesantuokinis vaikas, Giulio Strozzi pasirūpino suteikti savo dukrai geriausią išsilavinimą – nuo mažens ji mokėsi muzikos pas patį Francesco Cavalli, neabejotinai garsiausią XVII a. vidurio operų kūrėją, ir brendo menininkų bei intelektualų apsuptyje. Amžiuje, kuriame moteris galėjo rinktis tik du kelius – pragmatišką santuokos sandorį arba vienuolyną, Barbarai netiko nė vienas pasirinkimas – Giulio Strozzi savo dukrai negalėjo pasiūlyti reikiamo vedybinio kraičio, o vienuolynas prieštaravo libertiniškoms jo aplinkos nuotaikoms. Tad Barbara ėmė skintis sunkų kelią, kuris iš tiesų buvo prieinamas tik vyrams – laisvos kūrėjos, kompozitorės. Tėvo įsteigtoje intelektualų klubo atšakoje “Academia degli unisoni”, skirtoje muzikai, ji tapo ne tik pirmąja moterimi, priimta į tokio tipo klubą, bet ir šio klubo vadove. Jo susirinkimuose buvo keliamos estetinės ir filosofinės diskusijos, pasitelkiant aukščiausią retorikos meną, o Barbara dar ir dainavo savo kūrinius akomponuodama sau liutnia. Netrukus ji išgarsėjo kaip “la virtuosissima cantatrice” – pati virtuoziškiausia dainininkė ir pradėjo leisti savo kūrybos pačios natų rinkinius.

Barbara Strozzi nebuvo vienintelė moteris XVII a. Italijoje, kūrusi muziką. Žinomi istoriniai faktai apie kitas atlikėjas, komponavusias muziką, tačiau jų kūriniai neišliko. Jų konteskte Barbara Strozzi išsiskyrė aiškia, kryptinga strategija – įamžinti savo muziką spausdintuose natų rinkiniuose, įtvirtinti savo kaip kūrėjos vardą. Šito ji siekė taip atkakliai, kad pralenkė visus to paties laikotarpio garsiausius kompozitorius, išleisdama net 8 savo natų rinkinius, iš kurių iki šių dienų neišliko tik vienas – Opus 4 (palyginimui, Francesco Cavalli gyvam esant išspausdinti tik du jo natų rinkiniai). Be to, šito ji pasiekė to neturėdama jokio nuolatinio mecenato. Jos kūryba buvo plačiai žinoma už Italijos ribų – pvz. Anglijoje ji aprašoma kaip viena iš kantatos žanro kūrėjų. Iš tiesų, be Opus 1, kuris skirtas daugiabalsiams madrigalams ir rodo puikią Claudio Monteverdi madrigalų mokyklos tąsą, didžioji dalis jos kūrinių yra arijos ir kantatos, absoliuti dauguma kurių parašyta plataus diapazono soprano balsui – tikriausiai jos pačios balsui. Kyla klausimas, kodėl operisto Cavalli mokinė, savo kūryboje demonstruojanti geriausius jo mokyklos bruožus, pati nerašė operų, gyvendama Venecijoje – mieste, kuris tuo metu turėjo net 16 nuolat veikiančių komercinių operos teatrų? Atsakymas veikiausiai toks – sunkiai įsivaizduojama, kad moteriai kūrėjai būtų leista kilti taip aukštai (yra vienintelė išimtis – kiek ankstesnė už Strozzi kompozitorė Francesca Caccini, kuri visą gyvenimą tarnavo galingoms Italijos aristokratų giminėms ir rašė sceninius veikalus specialioms progoms pagal šių mecenatų užsakymus). Strozzi kūrybai buvo lemta skambėti tik privačiose kamerinės aplinkose, tačiau galbūt todėl ji taip ryškiai, taip prasmingai prisidėjo prie kantatos žanro raidos. Kompleksiškuose vokaliniuose kūriniuose, sudarytuose iš rečitatyvinių epizodų ir melodingų arijų, ji sugebėjo tarsi mini operose išreikšti giliausias jausmų dramas, stipriausius afektus, itin drąsiai naudodama disonansus, netikėtus melodijos šuolius, kontrastus, sinkopuotą ritmą ir išraiškingas teksto tapybos priemones.

Moteris kompozitorė? Moteris – intelektualų klubo vadovė? Tokia neįprasta padėtis kėlė nepasitenkinimą, buvo išspausdinta ir išplatinta satyra, kurioje skleidžiama mintis, kad Barbara klube ne tik muzikuoja, bet ir teikia meilės paslaugas. Toks požiūris paveldėtas iš XVI a. Italijos, kur moterys dainininkės dažniausiai būdavo ir aukšto rango kurtizanės. Satyroje paskleistus gandus sustiprina išlikęs Barbaros Strozzi portretas, kur ji pavaizduota su beveik visiškai apnuoginta krūtimi. Be to, ji niekada neištekėjo ir viena augino net keturis vaikus. Tačiau mokslinininkai neranda įrodymų, jog ji buvo kurtizanė. Jos gyvenimo tyrimai veikiau paneigia šį teiginį, kadangi mažiausiai trys iš keturių jos vaikų, o gal ir visi keturi buvo nuo to paties tėvo – Giovanni Paolo Vidmano, su kuriuo ji palaikė ryšius iki jo gyvos galvos. Tiesa, Vidmanas buvo vedęs vyras. Tačiau tų laikų visuomenėje tai nebuvo labai stebėtina – kai santuokos buvo sudaromos iš išskaičiavimo, meilės ir nuoširdžios partnerystės jausmai dažnai buvo plėtojami už jos ribų, ir, regis, tai buvo savotiškai priimtina (Barbaros vaikams skirtas išlaikymas, po Vidmano mirties jo žmona sumokėjo įmokas už Strozzi dukteris, kad jos galėtų įstoti į vienuolyną). Tačiau pati Strozzi kūryba byloja, kad jos gyvenimas buvo kupinas kančios – didžioji dalis kūrinių perteikia didžiulį skausmą, dažniausiai parašyti nelaimingos meilės tema, o pagrindinė jos išraiškos forma yra rauda, lamento. Savo natų rinkinius ji dedikavo įvairiems didikams, tikėdamasi jų nuolatinio mecenavimo, tačiau šis tikslas niekada nebuvo pasiektas. Žinoma, kad Strozzi mirė nuo sunkios ligos visiškai viena, anksčiau laiko susenusi – jos mirties įrašuose 58 metų moteris pažymėta kaip septyniasdešimtmetė... Mes niekada nesužinosime, kokias aukštumas būtų galėjusi pasiekti jos kūryba, jei ji būtų turėjusi tokias pat galimybes, kaip to meto kūrėjai vyrai. Tačiau jos talento ir begalinės stiprybės, atkaklumo dėka, Strozzi kūrybinis palikimas išgyveno visus keturis šimtmečius, ir šiandien vis dar taip pat drasko mums širdį savo skausmingu grožiu. Ši autorė neabejotinai yra pačių geriausių XVII a. Italijos kompozitorių avangarde ir įkvepiantis pavyzdys visoms moterims kūrėjoms.