Aleksandra Žvirblytė ir Ignaco F. Dobrzyńskio kūrinio premjera

2017 m. vasario 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo du įdomūs kūriniai: Ignaco Felikso Dobrzyńskio koncertas fortepijonui ir orkestrui As–dur, op. 2, kurį atliko Aleksandra Žvirblytė bei Roberto Šerveniko diriguojamas LNSO ir Arnoldo Schönbergo simfoninė poema „Pelėjas ir Melisanda“, op. 5.

„Pelėjas ir Melisanda“ – tikra puota muzikos gurmanams, kurie net 40 minučių gali gėrėtis turtinga prasmių ir leitmotyvų vienadale simfonine poema, jos nepertraukiama muzikos tėkme ir paslaptinga nuotaika tuo metu, kai dirigentas, orkestras ir ypač pučiamieji dirba be galo sudėtingą darbą, narplioja dramaturginę intrigą ir veda begalinę „vagnerišką“ liniją iki finalinės kulminacijos... Maestro R. Šervenikui ir atlikėjams publika nuoširdžiai plojo už įtaigų rezultatą.

Žymi fortepijono pedagogė, pianistė A. Žvirblytė sutiko paskambinti Lietuvoje dar nežinomą kūrinį, kurį 1824 m. parašė F. Chopino amžininkas, Varšuvos konservatorijoje mokęsis pas tą patį pedagogą, Jozefą Elsnerį. Septyniolikmečio lenkų kompozitoriaus sukurtas ilgas, romantinio polėkio kupinas tradicinės trijų dalių formos fortepijoninis koncertas lietuvių publikai tapo atradimu: regis, girdėjome Chopiną, atrastą nežinomą jo partitūrą, bet tai buvo ne Chopinas, o Dobrzyńskis, sukūręs šį opusą anksčiau, nei jo garsusis bendrakursis parašė savąjį. Ne tik kompozicinių stilių sąšaukos, bet pati muzikos harmonija, melodika, būdingi pasažai liudija, kad arba abu kompozitoriai sėmėsi įkvėpimo iš to paties šaltinio, arba darė vienas kitam įtaką.

Aleksandros Žvirblytės interpretaciniam stiliui būdingi bruožai – monumentalumas, universalumas ir pusiausvyra. I. Dobrzyńskio opusas, keliantis pianistui nemaža techninių ir meninių užduočių, pareikalavo būtent šitų savybių, juolab, jog teko skambinti iš natų, kas turėjo gerokai varžyti pianistės temperamentą ir išraiškos laisvę. Tačiau mažorinis lenkiško charakterio kūrinys neprailgo ir buvo atliktas stilingai. Pirmoje dalyje fortepijono partijoje netrūko virtuozinių vietų: Chopino numylėtų dvigubų natų pasažų, šuolių, blizgančių gamų. Antrąją (lėtąją) dalį A. Žvirblytė paskambino labai atidžiai, įsiklausydama, gražiu garsu – ir muzikinė medžiaga, ir perteikimas skambėjo iškiliai. Be abejonės, tai vieni gražiausių puslapių romantinėje fortepijono literatūroje, kurių gelmę atlikėja perteikė brandžiai. Trečia dalis Rondo – šokio pobūdžio ir sudaryta iš kontrastingų įvairios medžiagos epizodų, juos A. Žvirblytė meistriškai gebėjo apjungti į visumą. Su orkestru galėjo būti didesnis sutapimo procentas, bet fortepijonas buvo gerai girdimas ir prasimušė pro orkestro akompanimento šydą. Apskritai kūrinio premjera paliko labai gerą įspūdį, koncertas vertas tolesnio šlifavimo ir klausytojų dėmesio. Rizikuoti vertėjo...

Filharmonijos direktorė Rūta Prūsevičienė pasidalijo atradimais: „Viešėdama Beethoveno šv. Velykų festivalyje Varšuvoje, susipažinau su Varšuvos Chopino instituto direktorium, kuris padovanojo visą rinkinį nepaprastai vertingų įrašų, kuriuose Chopiną atlieka žymiausi pasaulio pianistai, dauguma jų – Chopino konkurso nugalėtojai nuo seniausių laikų. Paprastai kūriniai įrašomi senais instrumentais, restauruotais fortepijonais. Beklausydama tų įrašų nusistebėjau, kad nesu girdėjusi tokio Chopino koncerto fortepijonui... Paaiškėjo, kad tai jo amžininko Felikso I. Dobrzyńskio nepaprasto turtingumo, grožio ir jaunatviško vaiskumo kūrinys. Su Aleksandra Žvirblyte svarstėme, ką jos jubiliejui pasirinkti, kas nebūtų per dažnai grojama. Ji priėmė šį iššūkį. Labai tikiuosi, kad turint puikius ryšius su Lenkija, šis kūrinys nuskambės dar ne kartą.“

Apie iššūkį pati pianistė sako: „Su šiuo koncertu buvo tikras detektyvas... Filharmonijos direktorei pasiūlius, pradėjau domėtis, internete radau vienintelį įrašą ir pamaniau, kad būtų įdomu atlikti beveik neatliekamą kūrinį. Paskambinusi kolegoms Lenkijoje sužinojau, kad bibliotekose klavyro nėra. R. Šervenikas dirigavo iš rankraštinės partitūros, kurią išstudijavau. Paskui su filharmonijos pagalba gavau savo partiją, ir pasirodė, kad 30 procentų joje – kita medžiaga, nei įraše. Nežinia, ar tai skirtingos redakcijos, ar paties kompozitoriaus versijos. Teko savo partiją sutikrinti su partitūroje esančia. Man tai buvo nauja patirtis, nes naujos premjeros paprastai yra šiuolaikinių kūrinių. O čia – ankstyvojo romantizmo kūrinys...

Man patinka premjeros, nes galima išvengti štampų. Su orkestru ieškojome pateikimo. Ką gali atrasti tokiame šviesios nuotaikos koncerte? Chopino praktiškai visuose stambios formos kūriniuose egzistuoja drama, o I. Dobrzyńskio opuse yra šviesaus minoro, bet tragizmo nėra. Teko 40 minučių kūrinyje ieškoti tos šviesos atspalvių. Pavyzdžiui, I dalyje naudojamos tokios pačios harmoninės schemos – kaip padaryti, kad epizodai skirtųsi ir nepabostų? Kūrinys ieškojimams dėkingas.“

Aleksandra Žvirblytė norėtų, kad gražus kūrinys nuskambėtų ne vieną kartą, gal ir Lenkijoje, į kurioje vykstantį forumą dirbti žiuri ir vesti meistriškumo kursus išvyko jau kitą dieną po koncerto. Ten ji taip pat rengiasi atlikti Čiurlionio, Skriabino, Chopino ir Šymanovskio kūrinių rečitalį.

Gražios sukakties proga Aleksandrai Žvirblytei buvo įteiktas LRKM garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, ją pasveikino Nacionalinės filharmonijos vadovybė, didelis studentų ir gerbėjų būrys.