Algirdo Vyžinto atminimui
Rugpjūčio 5 d., eidamas 96-uosius metus mirė profesorius Algirdas Vyžintas,
Atsisveikinimas:
Šv. Mišios vyks trečiadienį 18.00 val. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje (Antakalnio g. 1, Vilnius)
Lankymas ketvirtadienį nuo 10.00 val. iki 16.00 val. Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22, Vilnius)
Laidotuvės ketvirtadienį. 16.00 val. urna išlydima į Sudervės kapines.
***
Liūdna... 2024 metų rugpjūčio 5 dieną sužinojome, kad gyvenimo kelionę baigė taurus lietuvių tautinio meno puoselėtojas, birbynininkas, dirigentas, etnomuzikologas, menotyros daktaras, profesorius Algirdas Vyžintas.
XX šimtmečio istorinės aplinkybės lėmė, kad tik pokariu jis galėjo eiti savo pasirinktu keliu, 1960 metais baigti birbynės ir dirigavimo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir visą energiją skirti tautinio meno sklaidai. Vyresnio amžiaus mūsų muzikai puikiai prisimena jo darbuotės Vilniuje, Klaipėdoje metus, kai su jaunatvišku užsidegimu rūpinosi ne tik jaunųjų muzikų rengimu, jų pasiekimų sklaida Lietuvoje ir užsienio šalyse, dainų švenčių rengimu, kai ir pats nuo 1964 metų tapo jų vyriausiuoju dirigentu.
Jo muzikinė-kūrybinė veikla ryškiai formavosi ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, kur darbuotės metus mena įkurta Liaudies muzikos katedra su tautinių muzikos instrumentų studija ir orkestru... Po 14-kos metų sugrįžęs į Vilnių entuziastingai darbavosi ne tik kaip pedagogas, bet ir kaip muzikologas, gvildenęs mūsų valstybei brangias muzikines temas. Juk nuo pat studijų pabaigos tai veiklai buvo pasišventęs. Dar 1962 metais kartu su P. Samuičiu parengė vadovėlį “Birbynės”, vėliau atsirado ir “Skudučiai” (1975), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros darbuotojų biografijas apžvelgė leidinyje “Nuo žilvičio dūdelės” (1995), “Lietuvių tradiciniai instrumentiniai ansambliai. Istorinė, struktūrinė ir funkcinė analizė”, 2004). Ypač didžiulį, daugelio metų pareikalavusį pasišventimą lydėjo jo dėmesys Jono Švedo asmenybei, jo kūrybinei veiklai. Tas daugelio metų darbas buvo apibendrintas leidiniuose, kurie pasirodė 1979 ir 2008 metais. Jei ne A. Vyžinto įžvalgos menkiau pažintume Stasį Paliulį (“Sutartinių ir skudučių keliais”, 2002), Praną Stepulį (“Pranas Stepulis”, 2003) ir kt. Jei ne A. Vyžintas, jaunoji muzikų karta gali pradėti užmiršti ir Kazimiero Biliūno asmenybę, ypatingai nusipelniusią Klaipėdos muzikiniam gyvenimui. Taigi, subūręs nemažą jo mokinių būrį jis parengė solidžią monografiją “Kazimieras Biliūnas. Muziko-pedagogo gyvenimo ir veiklos bruožai” (2004). Kartu su D. Tamošaityte sudarė ir parengė knygą "Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla" (2011).
Išėjo profesorius Algirdas Vyžintas, pavyzdingai tarnavęs Lietuvos muzikinei kultūrai ir jos sklaidai pasaulyje, kiekviena proga nepraleidęs priminti lietuvių nusiteikimą dainuoti, muzikuoti kartu, o kaip Utenos krašto sūnus jis bendradarbiavo leidžiant “Utenos krašto enciklopediją” (2001), “Utenos krašto muzikinę kultūrą” (2005).
Taigi, užversta A. Vyžinto gyvenimo knyga, kuri daugeliui mūsų primins tikrą kūrybingo žmogaus darbštumą, kad nebūtų pamirštas nė vienas mūsų muzikinės kultūros praeities daigelis, kuris yra nepaprastai brangus Lietuvai.
2024.VIII.6