Almas Švilpa: „Brangiausias vaidmuo – skrajojantis olandas“

Almas Švilpa – klaipėdietis, be galo mylintis savo gimtąjį miestą ir kasmet grįžtantis bent kelioms savaitėms paviešėti pas tėvus. Vokietijoje radęs palankiausią dirvą skleistis savo talentui, vis dažniau garsusis bosas atvyksta dainuoti ir į Lietuvą. „Europoje nebeliko valstybių, kuriose man nebūtų tekę pasirodyti, keletą kartų gastroliavau ir Japonijoje. Bet esu žmogus, kuris geriausiai jaučiasi namuose su savo šeima. O jei mes visi kartu esame Lietuvoje, tai dar geriau“, – sako A. Švilpa.

Pasak solisto, jis laimingas, kad liko Vokietijoje, nes šioje šalyje opera labai mėgstama, ja domimasi, rengiama daug premjerų: „Vokiečiams teatrų lankymas yra šventė. Jie pažįsta atlikėjus, dirigentus, režisierius. Be to, Vokietijoje egzistuoja tankus valstybės ir miestų bei privačių teatrų tinklas, vaikai nuo pat mažens pratinami prie operos. Mums tai atrodo keista, bet vokiečiai į klasikinės muzikos koncertus ir operas ateina nešini kūrinių partitūromis.“

Po vokalo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje A. Švilpa 1995 m. tobulinosi Šveicarijoje, Ciuricho teatro operos studijoje, 1996 m. dirbo Karlsrūhės operos teatre Vokietijoje, nuo 1997 m. yra Eseno Aalto teatro solistas.

A. Švilpa yra sėkmingai pasirodęs Vienos valstybės ir Vienos liaudies operose, Zalcburgo festivalyje, Maskvos Didžiajame teatre, Vokiečių operoje Berlyne, Drezdeno, Diuseldorfo, Štutgarto, Hanoverio, Kelno, Miuncheno, Ciuricho, Ženevos, Kopenhagos, Liono, Nanto, Antverpeno, Gento, Sankt Galeno ir kitų miestų teatrų scenose. Lietuvoje dažnai dainuoja Nacionalinio operos ir baleto teatro bei Vilniaus miesto operos (Vilnius City Opera) spektakliuose, koncertuoja Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Birštone.

Dainininko repertuare – ir populiariausi, ir retai atliekami boso vaidmenys: olandas (R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“), Jonas Krikštytojas (R. Strausso „Salomėja“), Skarpija (G. Pucinni „Toska“), Mefistofelis (Ch. Gounod „Faustas“), Orestas (R. Strausso „Elektra“), Don Bazilijus (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Didysis inkvizitorius (G. Verdi „Don Karlas“), Sparafučilė (G. Verdi „Rigoletas“), Figaras (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“), Votanas (R. Wagnerio tetralogija „Nibelungo žiedas“), Zacharijas (G. Verdi „Nabukas), Kunigaikštis Igoris (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”), Farlafas (M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“) ir kt.

2004 m. solistas buvo apdovanotas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės prizu, 2016 m. pelnė „Auksinio disko“ prizą Lietuvoje.

Dėl ypač gražaus, spalvingo balso, puikios dikcijos, impozantiškos vaidybos, be priekaištų parengtos muzikinės partijos A. Švilpa kiekvieno pasirodymo metu prikausto ne tik publikos, bet ir žinovų dėmesį. Už vaidmenis R. Wagnerio „Skrajojančiame olande“, tetralogijoje „Nibelungo žiedas“, Ch. Gounod „Fauste“, W. A. Mozarto „Don Žuane“ dainininkas yra sulaukęs itin palankių vokiečių muzikos kritikų vertinimų, netgi vadinamas geriausiu bosu vokiškai kalbančiuose kraštuose.

Ypatingas spektaklis

A. Švilpos planus per vasarą leisti balsui pailsėti sujaukė pandemija: pavasarį planuoti koncertai ir spektakliai vyksta dabar. Solistas sako negalintis apvilti rengėjų, todėl liepos 6-ąją koncertuos Kaune, paskui dainuos Vilniaus universiteto kieme.

Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos muzikinio teatro premjeroje Almas Švilpa įsikūnys į vieną mėgstamiausių sceninių personažų – olandą iš Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“. Solistui jau yra tekę dainuoti dešimtyje skirtingų „Skrajojančio olando“ pastatymų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Lietuvoje.

„Pastatymas bus išskirtinis, ir aš čia jausiuosi ypatingai, – pasakoja A. Švilpa apie būsimą „Skrajojančio olando“ premjerą. – Iki šiol visus šios operos spektaklius dainuodavau scenose ir nė karto – laivų prieplaukoje, kaip bus Klaipėdoje. Man patinka senojo elingo energetika, nes šalia, Pilies uoste, laikau ir savąjį laivą. Tiesa, kartą esu dainavęs olandą iki kelių stovėdamas vandenyje. Ir choras, ir solistai braidė vandens pripiltoje scenoje. Toks pastatymas buvo Prancūzijoje, paskutinis spektaklis tiesiogiai transliuotas į 40 didžiausių šalies miestų. Specialiai buvo įrengti didžiuliai ekranai, vienas jų stovėjo Paryžiuje, netoli Eifelio bokšto.“

Olando mylimąja Zenta Klaipėdoje taps Sandra Janušaitė. „Su Sandra esame daug dainavę. Ji trejus metus dirbo Esene, turėjome bendrų pastatymų. Ne kartą dainavome ir „Skrajojančio olando“ pastatyme Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. S. Janušaitė turi gražų ir galingą balsą, puikiai jaučia partnerį scenoje, tad dirbti su ja – vienas džiaugsmas. Ji ne tik labai gera dainininkė, bet ir fantastiška kolegė, – gerų žodžių partnerei negaili A. Švilpa.

Subrendęs R. Wagnerio muzikai

Apie R. Wagnerio muziką sakoma: kuo daugiau klausai, tuo daugiau atrandi. Žmonės netgi buriasi į jos žinovų ir mylėtojų draugijas.

„Daug dainuoju R. Wagnerio muzikos, pavyzdžiui, atlieku Votano partiją jo operų tetralogijoje „Nibelungo žiedas“, garsėjančioje savo ilgumu ir sudėtingumu, – sako A. Švilpa.

Solistas aiškina, kad visos R. Wagnerio operų partijos sunkios, nes šio kompozitoriaus muziką atlieka dvigubai, o kartais ir trigubai didesnis orkestras, nei įprasta. „Kai didelis orkestras, ir dainuoti turi atitinkamai. Ne veltui R. Wagnerio operų atlikėjai laikomi scenos „sunkiasvoriais“. Dar prieš 30–40 metų šią muziką atlikdavo solidžia kūno mase galintys pasigirti dėdės ir tetos. Dabar tarp solistų priimta, kad svorio nereikia turėti. Nesigirdi – na, ir nereikia, balsą „padėjai“ – nieko tokio, ateis kitas...“, – pasakoja A. Švilpa, šiuo metu išgyvenantis savo, kaip operos boso, brandą.

„Pagal balso brandos teorijas Wagnerį pradėjau dainuoti gerokai per anksti... Profesionalai tvirtina, kad šio kompozitoriaus kūrinius solistas gali rimtai pradėti dainuoti nuo 50 metų, o aš tokį jubiliejų švęsiu tik kitąmet“, – sako dainininkas.

Kai kurių viliojančių pasiūlymų tenka ir atsisakyti. „Pavyzdžiui, prieš M. Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ premjerą Maskvos Didžiajame teatre (2011 m.) mane „Skrajojančiame olande“ kvietė dainuoti Varšuvos didysis teatras, – prisimena A. Švilpa. – Kai Esene rengiau ypač sudėtingą Votano partiją „Valkirijoje“, atsisakiau progos dubliuoti vieną žymiausių dabarties bosų Rene Pape „La Scalos“ ir Berlyno „Unter der Linden“ teatro spektaklyje „Reino auksas“ – kitaip tąsyk Esene nebūčiau padainavęs Votano trijose Richardo Wagnerio „Nibelungo žiedo“ dalyse. Tokių partijų imasi tik pajėgiausi bosai-baritonai, o atlikusius visas tris Votano partijas viename ciklo pastatyme turbūt suskaičiuotume ant rankos pirštų.“

Įdomiausi – blogiukų vaidmenys

„Beveik visi mano įkūnijami personažai yra arba mistiniai veikėjai, arba vadinamieji blogiukai, – prisipažįsta A. Švilpa. – Man tokie vaidmenys patys įdomiausi. Juose pavyksta labiau atsiskleisti, aš šiuos personažus jaučiu, nuo jų kaifuoju. Nėra taip, kad kurdamas personažą realizuoju savo pasąmoninį troškimą pabūti blogiuku. Ne, tiesiog charakteriniai vaidmenys suteikia daugiau saviraiškos galimybių. Mane ypač vilioja plati charakterio spalvų paletė – galima parodyti, kad personažas yra ne tik demonas. Jeigu reikėtų rinktis, ar dainuoti karalių Pilypą, nors jis irgi nebuvo angelas, ar pasaulio užkariautoją Atilą, rinkčiausi pastarąjį. Teatleidžia man visi Pilypo partiją dievinantys bosai, bet man ji neįdomi. Man įdomiau dainuoti inkvizitorių. Manau, kad kompozitoriai, rašydami veikalus, ne veltui personažams parenka tam tikrus balso tipus. Juk tenoras retai kada gali būti labai piktas personažas, kuriam „per dantis kraujas varva“, o bosas-baritonas nebus meilužis, na, nebent Don Žuanas, bet ir jame yra labai daug demoniško prado. Kompozitoriai, matyt, kažką girdėdavo tuose balsuose. Žinoma, turiu pripažinti, kad dar prieš 20 metų nemaniau, jog dainuosiu Skarpiją, kaip niekuomet negalvojau ir apie olandą ar Votaną... Tik nesupraskite, kad aš ir gyvenime demonas: scenoje man patinka būti kitokiam“, – tikina A. Švilpa.

Su olandu geriau nejuokauti

Skrajojantis olandas, kaip žinoma, buvo laivo kapitonas. A. Švilpa taip pat turi laivavedžio pažymėjimą, Klaipėdos pilies uoste laikomas jo 9 m ilgio amerikietiškas greitaeigis motorinis kateris „Figaro“.

„Tėtis dirbo tolimojo plaukiojimo laivuose, išplaukdavo į jūrą pusmečiui. Mano gal penkiolikos bendraklasių tėvai buvo jūreiviai. Parveždavo kramtomosios gumos, keisdavomės popieriukais. Labai laukdavau grįžtančio tėčio, man jo trūkdavo. Augau tarp laivų, o kai tėtis grįždavo, – laivuose. Man jie siejosi su kelionėmis, tolimais kraštais, su galimybe ką nors pamatyti, juk tuo metu buvome izoliuoti. Lydėdavau išplaukiančius laivus, sutikdavau parplaukiančius. Matydavau, kaip išlipa jūreiviai. Jie tarsi įkūnydavo vaikišką svajonę keliauti.

Norėjau savo laivą pavadinti „Skrajojančiu olandu“, bet mano tėtis, prietaringas kaip visi jūreiviai, patarė to nedaryti. Sakė: „Išplauksi ir septynerius metus negalėsi grįžti.“ Pamaniau – gal jis daugiau praktikos turi šiuose reikaluose, tad nutarėme su likimu verčiau nejuokauti. Taip sutapo, kad tuo metu buvome netekę prancūzų buldogo Figaro, kuris su mumis gyveno 14 metų. Ir nusprendėme augintinio atminimą įamžinti jo vardu pavadindami laivą. Juk Figaras – linksmuolis, bėgiojantis šen ir ten. Mums tokio linksmo laivo ir reikėjo“, – tikina solistas.

Kartais galima ir priversti

A. Švilpos muzikinis kelias prasidėjo nuo Juozo Karoso muzikos mokyklos, kur pas mokytoją Rimtautą Rinkevičienę baigė akordeono klasę.

„Nežinau kaip, bet mokytoja atspėjo, kad būsiu dainininkas. Nors buvau judrus vaikinukas ir man daug labiau rūpėjo dziudo treniruotės nei muzika... Didelis ir mano mamos indėlis: ji anksčiau nei aš suprato, kad tai mano kelias, ir vertė mane muzikuoti. Dabar daug kalbama apie tai, kad vaikų nereikia versti. Bet aš iš suaugusiojo pozicijų manau, kad vaikui reikia parodyti kelią, reikia bandyti įtikinti juo eiti. Daugelis dabartinių muzikantų ir solistų iš savo patirties galėtų paliudyti, kad sėdėti kambaryje ir groti gamas arba solfedžiuoti, kai kiti vaikai už lango žaidžia futbolą, – tikra bausmė Bet jei tėvai reikalauja – tai sėdi. Ir šiandien aš jiems labai dėkingas. Net jei nebūčiau tapęs muziku, tai būtų buvę naudinga man kaip bręstančiai asmenybei. Muzika stimuliuoja žmogaus smegenų ląsteles. Grodamas ar dainuodamas jaunas žmogus visai kitaip vystosi ir auga. Kartu formuojamas atsakomybės jausmas, darbštumas. Mano laikais muzikos mokykla buvo tarsi tikra mokykla su daugybe rimtų disciplinų. Privalomos instrumento specialybės pamokos, solfedžio, muzikos istorija... Vokietijos muzikos mokyklose to nebėra. O gaila...“ – sako solistas.

Vėliau A. Švilpa įstojo į Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos dainavimo klasę, kuriai tuo metu vadovavo Vytautas Kliukinskas.

„Būdamas vaikas, užaugęs svajojau tapti aktoriumi. Svajonė išsipildė – esu dainuojantis aktorius. Solistas kalba klausytojui ne tik balsu, bet ir aktoriniu veiksmu“, – sako dainininkas.

Fortūnos palytėtas

„Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Su šiuo nuostabiu dėstytoju iki šiol palaikome labai šiltus, draugiškus santykius. Vilniuje ir įvyko lūžis mano gyvenime, kai supratau, kad galiu daug pasiekti, – prisimena A. Švilpa. – Sakyčiau, solisto profesiniai pasiekimai 40 proc. priklauso nuo talento, o 60 proc. – nuo gero pedagogo. Noro ir pastangų būna daug, bet ne visiems viskas tinkamai susiklosto... Kiekvienais metais LMTA baigia dešimtys jaunų ir talentingų solistų, tačiau ne visi dainuoja didžiosiose scenose. Daug priklauso ir nuo to, ar atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Fortūna mūsų profesijoje labai svarbi“.

Ar save laiko Fortūnos palytėtuoju? „Be abejo, – įsitikinęs solistas. – Mano sėkmingu bilietu tapo tai, kad aš 1995 m. laimėjau „Yamaha“ jaunųjų solistų konkursą. Taip atsirado galimybė išvažiuoti į Šveicariją su studentų koncertais. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, iki tol nebuvau matęs net Lenkijos. Į turą po Šveicariją vyko akademijos styginis kvartetas, pianistė Gabrielė Kondrotaitė ir aš, dainininkas. Viename iš trijų koncertų mane išgirdo ten gyvenanti lietuvė. Ji pasakė, kad man reikia pabandyti padainuoti Ciuricho operos studijoje“, susitarė dėl audiencijos. Nuvažiavau. Tada dar nekalbėjau nei vokiškai, nei angliškai, tais laikais mūsų mokyklose užsienio kalbos nebuvo stipriausios disciplinos. Kai man pasiūlė dainuoti Ciuricho operos studijoje, supratau, kad tai gali būti lemtingas posūkis, nors nesuvokiau, ką reiškia išvažiuoti vienam į svečią šalį.

Ciuriche sėdėdavau ant suoliuko ir žiūrėdavau į dangų. Matydamas praskrendančius lėktuvus įsivaizduodavau, kad jie skrenda į Lietuvą. Svarstydavau: „Pasiimu likusius stipendijos pinigus – 500 frankų, sėdu į lėktuvą ir varau į Lietuvą.“ Ciuricho teatre dainavo visos pasaulio operos žvaigždės, bet tėvynės ilgesys gildė širdį. Mane sustabdydavo tik mintis, kas bus grįžus... Visi pamanytų, kad mane išmetė, juk niekas nepatikėtų, jog grįžau iš ilgesio. Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos turėjau galimybę dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur debiutavau Don Bazilijaus partija G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Vos baigus studijas gauti partiją LNOBT spektaklyje buvo visų jaunų solistų siekiamybė, tik vienetams tai pavykdavo. Tuometis teatro vadovas Jonas Aleksa ragino mane likti Vilniuje, ir aš pagalvodavau, kad turiu kur sugrįžti. Dabar jaunimas kosmopolitiškas. Šiandien jie – Berlyne, rytoj – Vašingtone, poryt – Tokijuje. Mūsų laikais kelionė buvo nudardėti traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių. Kita vertus, anais laikais gražu buvo rašyti laiškus, atsakymus skaitydavau ne po vieną kartą. Mat kai išvažiavau, jau buvau vedęs. Su Jolita susipažinome S. Šimkaus muzikos mokykloje, mokėmės pas tą patį pedagogą, kartu atvažiavome studijuoti į Vilnių (mano žmona taip pat mokėsi dainavimo). Draugavome devynerius metus. Praėjus dviem dienoms po vestuvių, išskridau į Šveicariją... Ciuricho operos studijos vadovas, matydamas mano nostalgiją tėviškei, meilę namuose likusiai žmonai, pakvietė į Šveicariją ir Jolitą. Šaunus žmogus. Šveicarija yra griežtų taisyklių šalis, studentas ten turi turėti garantuotą tūkstančio frankų stipendiją, kad galėtų pragyventi. Du žmonės privalo turėti du tūkstančius. Mes neturėjome, bet buvome kartu, ir tai atrodė svarbiausia. Man pasisekė, kad po sėkmingų pasirodymų Operos studijos projektuose Ciuriche gavau kontraktų.

Nebuvo lengva. Šiandien yra technologijų, leidžiančių palaikyti ryšį su artimaisiais. Tada to nebuvo. Kai gyvendamas Šveicarijoje ar Vokietijoje išgirsdavau žmogų, kalbantį lietuviškai, puldavau šnekinti lyg brolį ar sesę“,– prisimena pirmus gyvenimo užsienyje metus garsus solistas.

Anot A. Švilpos, atlyginimai Vakaruose net ir pradedantiesiems solistams gerokai didesni nei mūsų šalyje, bet ir pragyvenimas brangesnis. Sakoma, kad Vokietijoje dešra pigesnė, bet ten kur kas brangesnė buto nuoma, mašinų draudimas ir kt. „Pamenu, kaip su žmona iš pirmo atlyginimo nusipirkome lovą, bet čiužiniui pinigų pritrūko. Patys tą lovą parsinešėme, kad nereikėtų mokėti už atvežimą. Mėnesį miegojome ant geležinės lovos pasikloję antklodę, čiužinį nusipirkome kitą mėnesį. Vis dėlto tai buvo fantastiškas laikas. Mes buvome jauni“, – prisimena dainininkas.

Svarbu ne tik balsas

A. Švilpa sako, kad jam teko laimė net 17 metų dirbti kartu su, jo manymu, vienu geriausių dirigentų pasaulyje Stefanu Solteszu. Dėl savo atžaraus būdo jis netapo plačiai žinomas, bet daugybę metų vadovavo Aalto muzikiniam teatrui Esene.

„Man pasisekė, kad Eseno teatrui, kai pradėjau jame dirbti, vadovavo Stefanas Solteszas. Iš jo gavau neįkainojamų pamokų. Jei būčiau likęs Ciuriche, kaip man siūlė po metų, praleistų šio miesto Operos studijoje, dabar nedainuočiau R. Wagnerio „Nibelungo žiedo“. Ciuricho teatras yra per didelis ir per daug matomas, kad augintų savo artistus – jam naudingiau svarbiems vaidmenims kviestis garsius vardus. O Esene karjerą pradėjau nuo mažų vaidmenų, po to buvo vidutinės, vėliau ir didesnės partijos, tokios kaip Figaro. Su savo dabartine patirtimi ir supratimu apie dainavimą manau, kad tai buvo labai gerai. Deja, muzikinių pastatymų vadovai neretai linkę jaunus talentingus žmones, kurių honorarai dar nėra dideli, „iščiulpti“, ir po poros ar trejų metų šie būna profesiškai sužlugdyti. Dainininkas – tai ne tik balsas, bet ir psichologinis pasiruošimas, kuris gal net svarbesnis nei muzikiniai duomenys. Juk būtent psichologinė būsena labai svarbi ir balso stygoms, ir kūnui, ir technikai. Ir kai žmogus nebepakelia krūvio, jo jėgos išsenka, balsas „perdega“. Sportininkas, jei persitempia, sustoja supratęs, kad krūvis buvo per didelis. Dainavime nėra atsitraukimo momento. Kai dainininkas suvokia, kad jam nebesiseka dainuoti, atsiranda paniška baimė“,– profesines paslaptis išduoda A. Švilpa.

„Manau, ne taip svarbu, kur dainuoti, svarbiau – ką ir kaip. Kai išvažiavau į Vakarus, turėjau didelių ambicijų – siejau savo ateitį su „La Scala“, Londono Karališkuoju operos teatru, Niujorko „Metropolitan Opera“. Dabar, jei ir jaučiu, kad ten dainuosiu, tokio tikslo sau nekeliu. Judu į priekį po truputį, bet tvirtai. Solistui svarbu išaugti iki tam tikro lygio. Džiaugiuosi, kad atradau save vokiečių vadinamajame „schwere Fach“ – sunkiajame repertuare. Kai pradėjau jį dainuoti, mano agentai apgailestaudavo, kad nesu laisvai samdomas dainininkas, mat tuomet būčiau patrauklesnis kitiems teatrams – nereikėtų derinti pasiūlymų su Esenu. Tačiau tai būtų reiškę blaškymąsi po įvairias scenas dainuojant skirtingą repertuarą. Vienas mano pažįstamas geras baritonas dėl per didelio krūvio iškeliavo iš scenos ant neštuvų. O kas šiandien yra buvusi pasaulinė žvaigždė Rolando Villazonas? Dainuojant per daug ir netinkamus vaidmenis galima nepataisomai susigadinti balsą, kaip kad nutiko jam.

Aš karjerą Esene pradėjau nuo Papageno „Užburtojoje fleitoje“ ir Kolino „Bohemoje“, o 2011 metais beveik padieniui padainavau visą „Nibelungo žiedą“. Sunkiau turbūt nebūna. Siekiau to metų metus. Tačiau dabar Esene turiu išskirtinį kontraktą, kuris man leidžia gyventi su šeima be jokių rūpesčių. Čia man privalomas krūvis – tik 20 spektaklių per metus, o už kitus gaunu honorarą kaip teatro svečias. Per metus padainuoju po 70–80 spektaklių. Be vargo susitariu su darbdaviais dėl pasirodymų kituose teatruose. Pavyzdžiui, dėl premjeros Maskvoje mane atleido nuo „Hofmano pasakų“ premjeros Esene. Tokias privilegijas reikėjo užsidirbti. Teatre tapau sunkiai pakeičiamas, nes dainuoju čia ir Wagnerį, ir Mozartą, ir netgi barokinę muziką, todėl man sudarytos išskirtinės kūrybos sąlygos. Kai sutikau dainuoti Georgo Friedricho Händelio operoje „Heraklis“ („Hercules“), pusė teatro kalbėjo, kad nesąmonė „vagneristui“ imtis barokinės operos. Tačiau po premjeros skeptikų nuomonė pasikeitė. Mūsų profesijoje daug lemia aplinkybės ir sėkmė.

Susiję nuotraukų galerijos

Almas Švilpa Klaipėdoje

2010-10-01

Susiję nariai

Almas Švilpa

Dainininkas, Alto muzikinio teatro Esene (Vokietija) solistas