Ambicija: Lietuvoje sukurti senosios muzikos centrą

Publikuota: 2022-08-11 Autorius: Ieva RASIMAITĖ
Ambicija: Lietuvoje sukurti senosios muzikos centrą

Su Vytautu Gailevičiumi, Valdovų rūmų renginių koordinatoriumi, susitikome kavinėje. Esame geri bičiuliai, tad nusprendėme pasišnekučiuoti apie veiklas, laukiančius iššūkius ir gautus įvertinimus tiesiog pietaudami.

Vytautui Gailevičiui dar 2022 metų pradžioje buvo suteiktas Metų muziejininko apdovanojimas, taip buvo įvertinta jo ilgametė veikla Valdovų rūmuose. Tad visai nesibodžiu ir paklausti, ar jo paties gyvenime yra svarbūs apdovanojimai?

– Svarbūs tiek, kiek įkvepia, kiek padeda vystytis naujoms idėjoms. Kartais tai yra paskatinimas, padėka, kartais – postūmis judėti į priekį.

– Tave labiau pažįstu kaip muzikos pasaulio žmogų, tad buvau maloniai nustebinta, kad esi įvertintas kaip muziejininkas.

– Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė kasmetinius apdovanojimus skiria, jos nuomone, daugiausia prie muziejaus veiklos prisidėjusiam darbuotojui. Man turbūt pasisekė, nes dėl pandemijos metu taikytų veiklos apribojimų daug dirbau prie muziejaus įveiklinimo elektroninėje erdvėje – naujų paslaugų kūrimo, muziejaus prieinamumo didinimo, filmavimų, montavimų ir daug visokių kitokių dalykų. Dabar ir sunku pasakyti, ar čia įprasta muziejininko, ar muzikanto veikla. Tada mąstėme, kad reikia skubiai suktis iš padėties, kartu tam tikra prasme ir modernizavomės.

– Nemažai metų dirbai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

– Prie Valdovų rūmų idėjos veikiausiai dirbu daug ilgiau nei Filharmonijoje. Kai tik rūmuose prasidėjo aktyvesni veiksmai (2004–2006 m.), mane ėmė kviesti į konsultacines grupes, kurios jau aktyviai diskutavo ir kūrė koncepcijas – kokia turėtų būti Valdovų rūmų veikla, kaip jie galėtų funkcionuoti platesniame kultūriniame lauke. Tuo metu jau buvau susidomėjęs ir senąja muzika, taip patekau į Valdovų rūmų akiratį. Filharmonijoje buvo šiek tiek kitaip – mano veikla labiau siejosi su rinkodara, visuomenės informavimu, taigi dirbau ne „su muzika“, o „apie muziką“. O Valdovų rūmuose jau daugiau dirbu „su muzika“.

– Kodėl ir iš kur gimė aistra senajai muzikai?

– Senąją muziką atradau gal 1998 m., kai įstojau į konservatoriją. Pradėjau dainuoti chore, o kai kurie choristai ja jau domėjosi, buvo lankęsi seminaruose, važinėjo į Lenkiją. Kartą ir mane pasiėmė į tokį seminarą, tada senoji muzika mane labai patraukė. Ji atliekama visai kitaip, ne mums įprasta akademine maniera. Tame seminare daugiau buvo kalbama ne apie techniką ir vokalizavimą, bet apie grynas kvintas ir obertonus. Nepamirškime – dabartinis akademinis derinimas yra lygių pustonių, tam tikra prasme kompromisinis, kad maksimaliai tiktų visiems instrumentams. Ankstesniais laikotarpiais derinimų būta daug ir įvairių, tada remtasi grynąja kvinta.

– Bet tai ir sukuria tą stebuklą, kitonišką skambėjimą.

– Būtent. Skambesys! Štai kodėl dauguma senovinių instrumentų yra gerokai jautresni, šiltesni. Suprantu, kad tai skonio dalykas, bet man tas skambesys labai mielas širdžiai ir ausiai.

– Kalbėdami apie senąją muziką norom nenorom nusikeliame į Vakarų Europą, paprastai įsivaizduojame, kad kultūros židiniai liepsnojo ten, bet ne Lietuvoje. O kaip iš tiesų buvo? Ar ta Lietuvos kultūros dalis yra primiršta ir ją reikia atkurti, o gal jos net nebuvo?

– Muzika Lietuvoje skambėjo, tik klausimas, kiek mes apie tai žinome. Pavyzdžiui, žinome apie kryžiuočių magistro padovanotus organetą (vargonėlius) ir klavikordą Onai Vytautienei. Nesame visai tikri, kad jais buvo grojama, nes tuo metu tarp didikų buvo įprasta tokias dovanas dovanoti – šie instrumentai buvo itin prabangūs, ištapyti. Tikrai žinome, kad jau vėliau Bona Sforca atsivežė visą italų muzikantų kapelą ir jau neabejotinai nuo tada prasidėjo muzikinis gyvenimas karaliaus dvare. Bet nereiškia, kad iki tol nieko nebuvo. Aišku, kad buvo vietinių muzikantų, muzikinis gyvenimas Lietuvoje vyko, tik žinių apie tai išlikę labai mažai. Kita vertus, lietuviškas muzikinis kelias XVII a., įvertinant to meto tempą, labai greitai įsiliejo į Europos kultūrinį gyvenimą.

Beje, opera į Lietuvą atkeliavo pirmiau nei į kitus didžiuosius Vakarų Europos kultūros centrus. Mes pagrįstai didžiuojamės, kad opera Vilnių pasiekė anksčiau nei Londoną ar Paryžių. Aišku, tuo metu ir Londonas, ir Paryžius turėjo unikalių muzikinių scenos kūrinių, tačiau Florencijoje gimusi klasikinė opera, tokia, kaip ją suprantame dabar, į Vilnių atkeliavo anksčiau dėl asmeninio valdovo intereso. Vladislovas Vaza, keliaudamas po Europą, Italijoje pamatęs operą, ja labai susižavėjo ir atsivežė į Lietuvą. Vilniuje muzikinio gyvenimo kulminacija buvo XVII a. vidurys, kai klestėjo keliaujantis Vazų teatras. Jame buvo pastatyta net dešimt operų, iš jų trys – Vilniuje. Tokie tad istoriniai faktai.

– O kaip yra dabar? Ar Lietuvoje plėtojama senosios muzikos tradicija?

– Kalbant apie bendrą situaciją, neabejotinai daugiausia yra nuveikęs festivalis „Banchetto musicale“, gyvuojantis jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Nuolatinis Valdovų rūmų partneris, rengiantis ir pristatantis programas. Kai tik buvo atverti Valdovų rūmai, didesnė festivalio renginių dalis persikėlė būtent čia.

Italų kompozitoriaus Marco Scacchi (1600–1662) festivalio Valdovų rūmuose idėją parsivežėme iš kelionės į kompozitoriaus miestą Galezę. Festivalis rengiamas nuo 2015 metų, jau yra pripažintas ir tarptautiniu mastu. O Marco Scacchi pasirinktas neatsitiktinai: jis tarnavo valdovo dvare Vilniuje, vadovavo Vazų kapelai. Maestro de capella – tokias pareigas jis turėjo, buvo ir kompozitorius, ir kapelmeisteris, kūrė muziką, rengdavo operų pastatymus. Tikėtina, kad sukomponavo pirmąsias operas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad autorių teisės tuo metu nebuvo tokios svarbios kaip mūsų laikais, todėl jei kompozitorius ko nors nespėdavo, lengvai skolindavosi kolegų darbus arba paskirstydavo, kas ką turi parašyti ar prirašyti. Vazų teatro kapela buvo rimtas europietiškas orkestras, jame grojo nemažai to meto žvaigždžių, dauguma turėjo labai gerą išsilavinimą. Ne vienas gebėjo ne tik puikiai atlikti, bet ir komponuoti muziką, net ir vadovauti kapelai, tačiau būtent Marco Scacchi buvo paskirtas Maestro.

Valdovų rūmai nemažai energijos ir resursų yra investavę į edukacines veiklas. Dar anksčiau pradėta švęsti Šv. Cecilijos diena, iš kurios išsivystė visas festivalis, orientuotas į jaunimą, vaikų muzikos mokyklas, jie supažindinami su senosios muzikos subtilybėmis. Ir tai jau duoda vaisių – kai kurie jaunuoliai pradeda senosios muzikos studijas Lietuvoje, kiti grįžta pasimokę Europoje. Tai labai ilgas procesas, bet jis pamažu įsibėgėja. Ir tai labai džiugina. Svarbiausia čia – kantrybė ir nuoseklus darbas.

– Galima sakyti, kad senoji muzika yra ir mūsų savastis?

– Iš tiesų taip. Kalbant apie lietuvybę plačiąja prasme, reikia atmesti tą vis dar pasitaikantį vidinį nusistatymą, kad Lietuva prasidėjo 1918 ar net 1990 metais. Juk ne taip seniai atšventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visa Valdovų rūmų veikla stengiamės, kad šiuolaikinis žmogus rastų savo santykį su tūkstantmete Lietuvos istorija, kad pajustų Lietuvos kaip Europos dalies kultūrinį kontekstą.

– Pokalbio pradžioje užsiminei apie veiklos modernizavimą, kurį paskatino pandemija. Daug renginių, projektų persikėlė į elektroninę erdvę. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Visi suprantame, kad ir senoji muzika, ir apskritai visi koncertai, pastatymai, ar atliekami gyvai, ar per medijas, iš esmės nepakinta, nors elektroninėje erdvėje netenka dalies žavesio. Manau, kad nuotoliniai koncertai neprilygsta gyvam atlikimui, vis dėlto naujosios technologijos padeda plėsti klausytojų ratą, padidina sklaidos galimybes. Kartu gausėja klausytojų „gyvuose“ koncertuose, tad visas tas modernizavimas naudingas ir propaguojant senąją muziką.

Profesinės intencijos – įsteigti senosios muzikos centrą Lietuvoje, kuris klausytojams padėtų atrasti šią muziką, o atlikėjams leistų tobulėti. Jame senosios muzikos tyrinėtojai ir atlikėjai galėtų bendrauti, įgyvendinti naujus projektus, eksperimentuoti, kurti savo instrumentarijų. Ir labai norėtųsi, kad šioje srityje Lietuva pasivytų ir Latviją, ir Estiją, ir Lenkiją.

Komentarai