Anatolijus Šenderovas – kuklumo ir talento lydinys

Publikuota: 2019-03-26 Autorius: Daiva Tamošaitytė
Anatolijus Šenderovas – kuklumo ir talento lydinys

Kai liūdna žinia užklupo mane ir visą muzikų bendruomenę kovo 26-ąją, buvo sunku patikėti, kad Lietuva neteko vieno ryškiausių, savaimingiausių litvakų bendruomenės kūrėjų.

Būdamas žydas, kurio tėveliai atkilo iš Baltarusijos, bet gyvendamas Lietuvoje, jis nuostabiai tiksliai gebėjo perteikti lietuvių muzikinį melosą tokiuose kūriniuose, kaip „Skambi naktis... Ir žalios pušys skrenda...“ (Tekstas: Lacrima, M. K. Čiurlionis; Kalba: lietuvių); „Amžinas būties ratas“ (Tekstas: Kristijonas Donelaitis; Kalba: lietuvių) arba „Dedikacija Eduardui Balsiui“ (Nr.2).

Man tokios pajautos reiškė tai, kad jautrus būčiai kūrėjas visada įsiklauso į tautos slapčiausius virpėjimus ir savo talento dėka moka jas perteikti, panaudoti ir lietuviškas kankles, ir vokalą. Tad lyrinis lietuvių pradas jam, kad ir keista, nebuvo svetimas, netgi artimas. Pasakyčiau netgi daugiau: jis įsiklausė į lietuvių gyvenimo ritmą, prisiderino prie jo, ir sėmėsi iš jo gražiausių inspiracijų.

Kadangi jo Tėvelis buvo violončelininkas, ir jis pats mokėsi griežti šiuo kilniu instrumentu, nemaža kūrinių A. Šenderovas parašė violončelei (dedikavo žymiems meistrams D. Geringui, R. Armonui, vėlesniu laiku kameriniam ansambliui FortVio su Ingrida Rupaite). Taip pat didelę dalį kūrinių Šenderovas skyrė savo tautos būčiai, neretai tragiškai, apmąstyti garsais. Tie kūriniai – „Giesmė ir šokis“, „Sulamitos giesmės“, „Ya lali“, „Dovydo giesmė“ ir daugelis kitų atskleidė ne tik žydų muzikinį mentalitetą, kupiną džiugesio ir dramatizmo, melodikos ir ritmų, bet ir buvo nuspalvinti jam būdingu jumoru, netikėtumo ir teatrališkumo elementais. A. Šenderovo premjeros visada žadėjo kažką ypatingo, profesionaliai išbaigto ir kartu naujo, apeliuojančio į universalius humanistinius klodus.

Kažkuriuo metu tapau Anatolijaus kūrybinių idėjų patikėtine: mes susitikdavom jo namuose Nemenčinėje, kuriuose jis pats savo rankomis kepdavo pusryčius (kiaušinienę), prieš tai nuvedęs į gardą, kuriame gyveno jo dvi mylimos vištytės. Jo žmona Agnė Garbarauskaitė prisidėdavo kilniais savo kūrybinės veiklos štrichais, pasakojimais. Šenderovas buvo puikus pašnekovas ir mąstytojas, jam rūpėjo visi filosofiniai žmogaus būties ir kūrėjo toje būtyje klausimai. Jis mokėjo tai pasakyti, kalbėjo daug ir užsidegęs. Taip gimė didelis interviu, spausdintas „Muzikos baruose“ ir pluoštas muzikos recenzijų, taip pat visų Šenderovo nuopelnų aprašas Kompozitorių sąjungos tinklalapyje. Anatolijus buvo nerimstanti siela, kuriai rūpėjo palikti Lietuvos muzikinio gyvenimo dienoraštį, taip, kaip jis jį matė. Buvome sutarę daryti pokalbių knygą, ir jau darėme įrašus. Bet staiga jis pats pasakė: „Dar yra laiko, niekur neskubu, ta knyga gali palaukti“. Ir knyga taip ir liko amžinybei. Deja, jos taip ir neparašėme. Žmogus galvoja, kad jo laikas begalinis, o Dievas nusprendžia kitaip... Dėl to labai labai gaila.

Lietuvos šimtmečiui skirtų renginių fone labai norėjau, kad nuskambėtų A. Šenderovo kūrinys, parašytas nacionaliniam instrumentui birbynei su simfonininiu orkestru. Numatėme, kad jį atliktų Egidijus Ališauskas. A. Šenderovas sutiko parašyti tą koncertą. Ir tai liko tik svajonė. O labai gaila, nes būtent Šenderovo muzikinis mąstymas, profesionalumas ir jo sugebėjimas apeliuoti į klausytojo emocionalų lauką būtų tas ryškusis akcentas, kurio taip trūko šimtmečio renginiams.

Anatolijus Šenderovas buvo išskirtinė asmenybė tarp šiuolaikinių kompozitorių, nes jis visada buvo ištikimas klasikinei kompozicijos mokyklai ir kartu ištikimas pareigai, kurią suvokė kaip vertybių muzikos kalba perteikimą klausytojui. Jam rūpėjo, kaip žmogus reaguos į jo kūrybą. Jo kūriniai visada buvo aukščiausios prabos kompozicijos, nuolat siūlančios įsigyventi į tautos – lietuvių ir žydų – geriausias tradicijas, atspindinčias aukštąjį dvasinį pasaulį. Tam jis naudojo ir citatas, ir programines nuostatas, ir – svarbiausia – meistriškai sukomponuotas garsines medžiagas, kurios gyvena savo gyvenimą, įtraukia, jaudina, pataiko į tikslą sava harmonija, laiko pajauta, dramaturgija, tekstais.

Anatolijus Šenderovas – tai ryški ir anksti užgesusi žvaigždė, kuri galėjo tiek daug dar papasakoti mums sava, išbaigta, talentingo kūrėjo kalba, kad neužmirštume, iš kur atėjome, ir kur einame. Jo kūryba tapo neatsiejama pasaulio lobyno savastimi. Niekada to neužmiršime.

 

Susiję video galerijos

Anatolijus Šenderovas

Susiję nuotraukų galerijos

Susiję nariai

Daiva Tamošaitytė

Daiva Tamošaitytė

Muzikologė

Komentarai