Andrius Žiūra: „Concerto Claro“ - istoriškai reikšmingas artefaktas“

2023-iesiems metams skaičiuojant paskutines dienas pasaulį išvydo kompaktinė plokštelė „Concerto Claro“, kurioje – trys lietuvių kompozitorių kūriniai klarnetui. „MAMA Studios“ išleisto įrašo iniciatorius Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro solistas ir Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto įkūrėjas ir narys klarnetininkas Andrius Žiūra šiuo įrašu norėjo užfiksuoti svarbias kūrybinio bendradarbiavimo su kompozitoriais akimirkas, kurios neatsispindi nei natose, nei kompozitorių monografijose.

Ką tik pasirodžiusiame leidinyje skamba Juliaus Juzeliūno Koncertas klarnetui ir styginiams, Osvaldo Balakausko Koncertas klarnetui ir kameriniam orkestrui „Concerto Claro“ ir Anatolijaus Šenderovo „...after Chagall“ klarnetui, styginių kvartetui ir mušamiesiems. „Concerto Claro“ skambančius kūrinius atliko Andrius Žiūra (klarnetas, bosinis klarnetas) ir visas būrys jo scenos bičiulių – Arkady Gotesman (perkusija), styginių kvartetas „Chordos“, Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica humana“ (meno vadovas ir dirigentas Robertas Beinaris), Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas).

A. Žiūra sako, kad trys kūriniai į savotišką ciklą susidėliojo savaime, tarsi pratęsdami ir papildydami vienas kitą bei užfiksuodami skirtingus lietuvių muzikos istorijos etapus. Apie muzikinio albumo „Concerto Claro“ idėją, atsiradimą ir prasmę – pokalbis su A. Žiūra.

Kuo ypatinga kompaktinė plokštelė „Concerto Claro“?

Šį muzikinį albumą matau kaip vertingą istoriškai – muzikos dėl muzikos reikšmė šį kartą lieka antrame plane. Stambios formos lietuvių kompozitorių kūrinių klarnetui nėra daug, dar mažiau yra jų įrašų – sakyčiau, čia net susidaro gana nemaža spraga. Pavyzdžiui, Juliaus Juzeliūno Koncertas klarnetui ir styginiams koncertuose buvo atliekamas dažnai, tačiau jo užfiksuoto kokybiško garso įrašo pavidalu vis dar neturime. Toks įspūdingas kūrinys tikrai vertas būti pilnavertiškai įrašytas į lietuvių muzikos istorijos kanoną. Susidariusi įrašų spraga, mano asmeninė atlikėjo patirtis ir mintis, kad neturėtume leisti tokiems puikiems kūriniams dulkėti stalčiuose, savotiškai ir pastūmėjo inicijuoti šios kompaktinės plokštelės atsiradimą.

Kaip J. Juzeliūno koncerto kompanijoje atsirado Osvaldo Balakausko ir Anatolijaus Šenderovo kompozicijos?

J. Juzeliūno kūrinys iš praeities ir du kūriniai, kurių kūrybiniuose procesuose dalyvavau aš pats, susisiejo į savotišką trijulę, įprasminančią istorinę lietuviškos muzikos klarnetui liniją – J. Juzeliūno kompozicija kurta 1985-aisiais, O. Balakausko – 2008, A. Šenderovo – 2016 metais. O. Balakausko Koncertas klarnetui ir kameriniam orkestrui rašytas kameriniam ansambliui „Musica humana“ ir man. A. Šenderovo „...after Chagall“ taip pat rašytas specialiai man, perkusininkui Arkady Gotesman ir styginių kvartetui „Chordos“. Aš ir mano kolegos esame pirmieji šių kūrinių atlikėjai ir tam tikra prasme bendraautoriai, tad labai nesinorėjo, kad tam tikri interpretacijos aspektai ar improvizacijos momentai, gimę dirbant kartu su kompozitoriais, liktų neužfiksuoti. J. Juzeliūną matydavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koridoriuose, tačiau gyvo kontakto su juo niekada neturėjau. Visai kitoks santykis buvo su A. Šenderovu – šlifuodami jo kūrinį, praleidome daug laiko kartu. Galbūt ir skamba kiek banaliai, tačiau tokius istorinius gyvo bendravimo su kompozitoriais momentus norėjau užfiksuoti, perduoti ateities kartoms ir kartu pateikti jiems atspirties tašką savoms interpretacijoms. Tiesiog padariau tai, kas turi būti padaryta.

Vienas esminių „Concerto Claro“ leitmotyvų – bendradarbiavimo (nebūtinai tiesioginio) su kompozitoriais momentas, kuris jums pačiam, regis, yra labai svarbus. Kuris iš jų buvo įsimintiniausias?

Taip, tiesioginis dalyvavimas kūrinio sukūrimo procese yra labai svarbus ir įkvepiantis momentas. Bendradarbiaudamas su A. Šenderovu galėjau betarpiškai stebėti jo atsidavimą muzikai. Bendravimui su savo kūrinių atlikėjais jis negailėjo nei laiko, nei jėgų – iškilus menkiausiam klausimui, jau po pusvalandžio kartu sėdėdavome Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir dirbdavome. Ši patirtis man paliko labai didelį įspūdį. Susidūrus su tokiu kūrybingumu ir entuziazmu, savaime gaunasi simbiozė – neišvengiamai norisi kūrinį atlikti kiek įmanoma geriausiai. Labai gaila, kad A. Šenderovo netekome taip anksti – brendo rimtas koncertas klarnetui, kurį kompozitorius planavo, tačiau nespėjo įgyvendinti. „...after Chagall“ įrašas – tai mano savotiška duoklė A. Šenderovui. Į šį kūrinį žiūriu tarsi į likusį neparašytą koncertą.

Tiesiogiai dalyvavote ir O. Balakausko kūrinio „Concerto Claro“ kūrybos procese. Kokia buvo ši patirtis?

Bendradarbiavimas su O. Balakausku buvo visai kitoks nei su A. Šenderovu, nes O. Balakauskas – visai kitokio mąstymo kūrėjas. Jam labai artimas struktūrinis momentas – jis per daugelį metų nuosekliai kūrė savo komponavimo sistemą, kurią išdėstė teoriniuose veikaluose. O. Balakausko kūryboje nėra jokio atsitiktinumo, improvizacijos ar atviro emocinio prado. Kurdamas muziką, jis labai gerai viską apskaičiuoja, kiekvieną jo kūrinį galima prilyginti pamažu pastatymam, bet labai gerai suręstam namui. Man kaip atlikėjui jo muzika yra lyg ir labai aiški, nes viskas yra užrašyta natose – nėra jokių paslėptų minčių, tačiau reikia ypatingo susitelkimo ir kantrumo kol pavyksta atrasti atlikimo būdą, manierą, kad visa tai suskambėtų.

Grįžkime prie J. Juzeliūno Koncerto klarnetui ir styginiams, kuris yra tarsi kompaktinės plokštelės „Concerto Claro“ ašis, atspirties taškas. Kuo šis kūrinys ypatingas jums?

Su J. Juzeliūno Koncertu klarnetui ir styginiams pirmą kartą susidūriau dar besimokydamas Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje – išgirdau jį per radiją, atliekamą Algirdo Budrio, kuriam šis kūrinys ir buvo sukurtas. Nors buvau dar visai vaikas, šis kūrinys man pasirodė įspūdingas, modernus. Klarnetu grojau dar tik trejus ar ketverius metus, tad atlikti jo dar nebūčiau galėjęs. Bandžiau prie šios minties grįžti vėliau, besimokydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. A. Budrį, tačiau diskusijos kūrinių pasirinkimo klausimais vis nukrypdavo kitur. Vėliau, jau baigus LMTA, gavau prof. Donato Katkaus pasiūlymą atlikti J. Juzeliūno koncertą su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir, ieškodamas atspirties taško, vėl grįžau prie A. Budrio įrašo (laimei toks išliko, ir pavyko jį rasti). Šis koncertinis, leidybai dėl prastos techninės kokybės netinkamas įrašas šiandien yra vienintelis išlikęs dokumentas, leidžiantis suprasti, kaip šį kūrinį įsivaizdavo pats J. Juzeliūnas. Natose kompozitorius užrašė tik natų seką ir aiškią formą – visa kita jis paliko atlikėjui, todėl A. Budrio įnašas į išbaigtą šio kūrinio vaizdą yra labai didelis. Pats J. Juzeliūnas A. Budrio interpretaciją girdėjo ir, reikia manyti, buvo ja patenkintas, tad stengiausi savojoje tarsi restauruoti viską, ką sugalvojo A. Budrys – žinoma, šiek tiek įpindamas ir savo paties sugalvotų techninių sprendimų ar stilistinių momentų.

Bet kompaktinė plokštelė vis tik gavo O. Balakausko kūrinio „Concerto Claro“ pavadinimą.

Taip, nes pavadinimas „Concerto Claro“ yra labai simboliškas – jis nurodo ne tik O. Balakausko kūrinį, bet ir į koncertinę muziką klarnetui plačiąja prasme.

Pastaruoju metu lietuviškos muzikos archyvas reikšmingai pildosi naujais įrašais. Galbūt galima pasvarstyti, kodėl būtent dabar?

Galbūt pagaliau ateiname į protą. Niekas kitas lietuvių kompozitorių muzikos neatliks ir nepopuliarins – tai galime daryti tik mes patys. Pažiūrėkime, kiek dėmesio savo muzikai skiria prancūzai ar skandinavai – kiek daug jos atliekama koncertuose ir festivaliuose, kiek daug jos įrašyta. Mūsų profesionaliosios muzikos istorija yra gana trumpa – gyvuojanti vos daugiau nei šimtmetį, tačiau ir šiame, palyginus trumpame periode yra labai gerų ir įdomių momentų, kurie turi vertę, nesensta. Manau, kad turime puoselėti savo identitetą ir neskubėti dirbtinai save nuvertinti. Anksčiau, esant ribotam informacijos kiekiui, buvo daugiau galimybių skleistis mitams apie nepilnavertę, ribotą mūsų muzikinę kultūrą, tačiau šiandien tiek savo pasaulėžiūra, galimybėmis, tiek muzikinėmis preferencijomis ir muzikiniu gyvenimu turime ką pasakyti platesnei auditorijai, o ir įdomesni esame tuomet, kai einame savo keliu nei bandydami kopijuoti kitų, seniai numindžiotus.

Kokiai klausytojų auditorijai skirta ši kompaktinė plokštelė?

Kažin, ar kas šiais laikais kas malonumo tikslais tebeklauso kompaktines plokšteles – šis formatas tarsi kažkiek atgyvenęs. Tad sakyčiau, kad „Concerto Claro“ yra skirtas melomanams, nes šioje kompaktinėje plokštelėje nugulusi muzika iki šiol buvo neprieinama. Naivu būtų tikėtis, kad lietuviškos akademinės muzikos ims klausytis masės, tačiau tiems, kas domisi muzikos istorija ar istorija apskritai, „Concerto Claro“ bus vertingas garsinis dokumentas. Labai svarbi ir edukacinė šio muzikinio albumo reikšmė – jis tikrai bus vertingas klarnetininkų bendruomenei ir įvairioms švietimo įstaigoms kaip muzikinės literatūros archyvų dalis.

Dėkoju už pokalbį.