Antonas Bruckneris. Aštuntoji simfonija. Victorienas Vanoostenas

Tylos ir šviesos garsų katedra tądien, kai pasaulis atsisveikino su popiežiumi Pranciškumi

Šių metų balandžio 26-osios vakaras Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įsimintinas ne tik dėl itin retai pas mus skambančios muzikos. Tądien pasaulis atsisveikino su popiežiumi Pranciškumi – žmogumi, kurio pontifikatas buvo kupinas paprastumo, gailestingumo ir tylos didybės. Todėl neatsitiktinai Brucknerio Aštuntoji simfonija tą vakarą suskambo daugiau nei koncertas: ji tapo grandiozine muzikine malda, tarsi iškilminga mišparų giesme katedroje, kur tylėjimas pasako daugiau nei žodžiai.

„Kai kuri meną, prisilieti prie dieviškumo“, – yra sakęs Brucknerį tą vakarą dirigavęs prancūzų maestro Victorienas Vanoostenas. Nuo 2024 m. tapęs pagrindiniu kviestiniu Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentu, jis jau pamalonino mus išskirtinėmis Wagnerio, Mahlerio, Richardo Strausso ir nemažai prancūzų kompozitorių kūrinių interpretacijomis. Todėl tądien į koncertą ėjau kaip niekad susikaupusi – būtent Brucknerio muzika šią kūrybinę dirigento mintį turėjo išreikšti visu savo didingumu.

Brucknerio simfonijų interpretacijomis nesame lepinami. Jų atlikimas yra iššūkis tiek techniškai, tiek dvasiškai. Ir dirigentui, ir orkestrui, ir... publikai.

Antono Brucknerio simfonijos – tarsi muzikos garsais pastatytos gotikinės katedros: didžiulės, dvasingos, alsuojančios amžinybe, bet kartu nepaprastai jautrios ir visiškai priklausomos nuo dirigento prisilietimo. Jų struktūra simetriška, bet ne klasikinė: temos plėtojamos ne bethoveniškais principais (kaip klasikinėje sonatoje), o koncentriškai, tarsi muzikinės freskos – per pakartojimų ir variantinių plėtojimų sekas.

Įsivaizduokime Viduramžių katedros freską: joje ne viena siužetinė linija, bet sustabdytas amžinybės vaizdas, kur visi elementai yra tarsi pasaulio fragmentai, besiskleidžiantys iš centro į aplinką. Žvilgsnis keliauja ne laiko linija, o erdve – vis arčiau šviesos šaltinio ar centrinės figūros.

Bruckneris taip pat elgiasi su muzika. Temos sugrįžimas ir atsikartojimai jam reikalingi ne todėl, kad būtų plėtojami, o todėl, kad jau kitaip rezonuotų dėl pasikeitusio emocinio ir harmoninio konteksto. Kompozitorius muziką konstruoja prasminiais ratais, simetrijomis, choraliniais blokais, kurių reikšmė gilinama, o ne plėtojama. Tai, kas iš pradžių atrodo kaip pakartojimas, tampa gelmėn besileidžiančiomis pakopomis – Brucknerio logika artima rytietiškai meditacijai: gilintis į tą patį vis kitaip. Ne efektas, bet prasmingas garsas, ypač pučiamųjų choraluose. Net viena nepateisinta įtampos banga – ir gali sugriūti visa simfoninė arka. Brucknerio muzika – ne pasakojimas, o apreiškimas. Ją turi išgyveni iš vidaus.

Dėl tokios emocinės užduoties atlikėjams ir kyla Brucknerio interpretacijos sunkumai. Jis dažnai keičia tempą net vienoje frazėje, atliekama per greitai ji praras didybę. Per lėtai – gali sudužti į smulkiausius motyvus ir bus prarasta visuma. O perdėm „teisingas“ tempas – dar blogiau: išnyks tai, kas svarbiausia, išnyks būsena. Taigi, būtina išlaikyti tempo įtampą per visą simfoniją. Tikslų, bet gyvą „kvėpavimą“. Jei kulminacijos suskambės kaip įprastos įtampos struktūros, kaip garsinis sprogimas, jos – jau prarastos. Juk tai muzika ne apie gyvenimą, o apie transcendenciją, ji reikalauja ir iš dirigento, ir iš orkestro ne tik intelekto, bet tikėjimo ir pasitikėjimo muzikos vidine logika. Neužtenka žinoti, ką daryti, reikia tikėti, kodėl. Sergiu Celibidache yra pasakęs: „Brucknerio negalima groti – jį reikia išgyventi.“

Matyt, čia ir slypi atsakymas, kodėl, taip retai girdime Brucknerį – jo muzikai turi būti pasirengę visi: ir dirigentas, ir orkestras, ir klausytojai.

***

Austrų kompozitorius ir vargonininkas Antonas Bruckneris (1824–1896) iki keturiasdešimties metų buvo geriausiai žinomas kaip puikus vargonininkas improvizatorius. Jo muzika pripažinimo sulaukė tik vėlesniame gyvenimo etape, o visuotinai kompozitoriaus talentas buvo įvertintas tik po mirties.

Bruckneris garsėjo ypatingu kuklumu, netgi nepasitikėjimu savimi. Būdamas be galo religingas ir pamaldus, savo kūryboje reflektuodavo religinę ir dvasinę tematiką. Vienas įdomiausių jo biografijos faktų – glaudus ryšys su Gustavu Mahleriu, kuris buvo jo studentas, o vėliau tapo vienu entuziastingiausių Brucknerio kūrybos propaguotojų. Nuolat abejodamas savo kūryba ir reaguodamas į draugų ir kritikų pastabas, kompozitorius dažnai taisė savo simfonijų rankraščius. Tai lėmė, kad egzistuoja po kelias skirtingas kai kurių simfonijų redakcijas.

Bruckneris turėjo ir ekscentriškų įpročių: jis labai mėgo skaičiuoti. Skaičiuodavo viską, ką matė aplinkui, netgi pastatų langus ir plytas. Be to, buvo linkęs fiksuoti net ir smulkiausias gyvenimo detales, pavyzdžiui, užrašinėdavo savo maldų laiką.

Gyvenime Bruckneris liko vienišas, nors ir ilgėjosi meilės, ne kartą bandė kurti santykius. Dauguma jo dėmesį patraukusių moterų buvo gerokai jaunesnės ir nė viena meilės istorija taip ir nesibaigė laimingai.

Antonas Bruckneris jo paties pageidavimu palaidotas Austrijos mieste Sankt Floriane, Šv. Florijono vienuolyne po savo ypač mylimais vargonais.

***

Antono Brucknerio 8-oji simfonija – vienas žymiausių, monumentaliausių ir sudėtingiausių jo kūrinių, dažnai laikoma kompozitoriaus simfoninės kūrybos viršūne ir viena ryškiausių romantizmo epochos simfonijų. Pradėjęs ją 1884 m. ir pirmą variantą baigęs 1887-aisiais, sukritikuotas dirigento Hermanno Levi perdirbo kūrinį ir galutinį variantą baigė tik 1890 m. Pirmą kartą simfonija atlikta 1892 m. gruodžio 18 d. Vienoje diriguojant Hansui Richteriui, ji sulaukė didžiulio pasisekimo. Trunka apie 80–90 minučių ir yra ilgiausia iš Brucknerio simfonijų. Be to, skirta išplėstai orkestro sudėčiai – gausiai styginių grupei, retokai to meto orkestruose arfai, papildytoms varinių ir mušamųjų instrumentų grupėms. Ji dažnai lyginama su Gustavo Mahlerio monumentaliais kūriniais dėl panašios filosofinės gelmės ir orkestrinės raiškos didingumo. Ko gero, būtent Aštuntojoje galima geriausiai justi ir Brucknerio stilistines ištakas: subtilų Schuberto lyrizmą, Wagnerio tristaniškąją „begalinę melodiją“ ir sakralųjį „Parsifalį“.

Dėstydama orkestro muzikos stilių istoriją ir negalėdama remtis autentiškomis koncertinėmis interpretacijomis, studentams siūlydavau palyginti dviejų be galo kontrastingų dirigentų – Herberto von Karajano ir Sergiu Celibidache´ės – atlikimą. Beje, nepriklausomai nuo įrašų datų ir simfoniją atliekančių orkestrų, abiejų interpretacijos esmė mažai keitėsi.

Karajanas (1908–1989) buvo linkęs interpretuoti simfoniją kaip pergalės, šlovės, pakylėjimo muziką – su griausmingomis kulminacijomis, pompastika, orkestrine jėga, akcentuodamas monumentaliąją simfonijos pusę ir nesigilindamas į šios muzikos trapumą, vidines įtampas, maldą ar abejones, kurios slypi partitūros sandaroje.

Sergiu Celibidache´ės interpretacijos filosofijoje jau pats garsas egzistuoja kaip reiškinys: „Garso prasmė neegzistuoja pati savaime. Ji atsiranda tik tada, kai jį kas nors išgyvena. Muzika – tai ne tai, kas parašyta, o tai, kas nutinka.“

Rumunų kilmės dirigentas Sergiu Celibidache (1912–1996) buvo unikalus ne tik dėl savo požiūrio į muzikos prasmę, bet ir dėl atvirai deklaruojamos filosofinės laikysenos. Jo interpretacijos remiasi fenomenologija – filosofija, teigiančia, kad tikroji patirtis atsiskleidžia tik per čia ir dabar išgyvenamą akimirką. Muzika, anot Celibidache´ės, neegzistuoja kaip objektas (pvz., partitūra ar įrašas), bet tik kaip gyvas garsų reiškinys, kuris skleidžiasi laike, erdvėje ir klausytojo sąmonėje. Jo diriguojami tempai buvo lėti, bet kvėpuojantys, orientuoti ne į rezultatą, o į vidinę įtampą ir garso brandą. Jo frazė – nelyginant akustinė meditacija, garsas auga natūraliai, lyg skambėtų pati erdvė. Dinamika – it gyvo organizmo kvėpavimas, o pabaigos tyla trunka ilgai, tarsi klausytume būties aidų.

***

Victorieno Vanoosteno Aštuntosios Brucknerio simfonijos interpretacija natūraliai įsiterpia į didžiąsias Sergiu Celibidache´ės ir Herberto von Karajano atlikimo tradicijas. Iš pirmojo jis perėmė garsų gyvumą ir laisvę, iš antrojo – aiškų muzikinės formos pajautimą. Tačiau svarbiausia, kad jis praturtino tą įsimintiną atlikimą savąja žmogiška šiluma, subtilia garso dinamikos ir spalvų palete, jautriu šviesos ir tylos jutimu: ekstremaliai lėti tempai, alsuojantis garsas, meditatyvinė atmosfera.

LNSO orkestro nariai taip apibūdina Vanoosteno požiūrį: jis subtiliai jaučia orkestrą, jo pojūčius ir erdvinį jautrumą. Tai akivaizdžiai rezonuoja su Celibidache´ės fenomenologija – muzika kaip gyvas procesas, formuojamas per repeticijų dialogą ir erdvės sąmoningumą. Vanoostenas aiškiai vertina kompozitoriaus struktūrą, tačiau vengia dirbtinio „šaltumo“, ieško organiško tekėjimo. Jo dirigavimo stilius leidžia orkestrui išgyventi vidinį tempą, erdvę, rezonansą, o tvirta procesą valdanti ranka užtikrina aiškią simfonijos architektoniką, jos teminius plėtinius ir kulminacijas. Tai tarsi fenomenologija be chaoso. Victorienas Vanoostenas vengia karajaniškos „triukšmingos pergalės“. Jo formuojamas orkestro skambesys nedemonstruoja jėgos, bet klauso tylos, išryškina lėtuose epizoduose slypintį žmogiškumą ir skaidrumą, vengia deklaratyvumo. Todėl interpretacija tampa prasminga ir triumfas (jeigu galima jį įžvelgti) – vidinės brandos rezultatas, o ne efekto siekis.

Keturių dalių Brucknerio Aštuntojoje pagrindinis dramaturginis akcentas, emocinė kulminacija – nuo klasicistinės tradicijos sparčiai tolstančios struktūros trečioji dalis Adagio. Plėtojamas kaip tylus, lėtas kelias į šviesą, jis baigiamas ne garsiu šūksniu (mušamųjų kulminacija), o švytinčia ramybe. Muzikinė medžiaga labai paprasta: kelios intonacijos, bet jų pasikartojimas vis kitoje šviesoje (tembro, harmonijos, dinamikos) kuria įspūdį, kad mes artėjame prie kažko esminio. Kvapą gniaužiantis pianissimo ir daugybe atspalvių žėrintis forte – dirigentas formavo aiškias, logiškas dinamines bangas, kurdamas meditatyvinę būseną. Aiškios instrumentinių balsų linijos formavo nepaprastai skaidrios architektonikos šventovę, o „parsifališki“ varinių grupės choralai teikė jai sakralumo. Nuo pirmosios Allegro moderato dalies per Scherzo į dvasingumo kulminaciją per tylą – Adagio... Regis – kas toliau? Pasiektas aukščiausias dvasinės įtampos, o gal atgaivos taškas. Ir mušamųjų kulminacija! Tai ne staigus sprogimas, o ilgai auginamos vidinės šviesos proveržis. Kaip amžinybės giesmė. Subtilus, bet labai svarbus prisilietimas – arfų glissando paverčia šį momentą lyg dangaus atvėrimu. Obojai, klarnetai ir fleitos tarsi sukuria šviesos spindulius... Kaip dabar beprasmiškai ji, Adagio kulminacija, atrodo Karajano interpretacijoje su bethoveniško lūžio efektais, o ir Celibidache´ės garso išbaigtumą Vanoostenas pranoksta – nes čia dar ne viskas! Katedros erdvė prasiveria ir pamatome – pajuntame – tai, ką gal net nežinome esant... Muzika įgyja daugiau vidinės įtampos – čia prasideda pakilimas į šviesą. Styginiai ir pučiamieji keičiasi melodiniais motyvais, kol viskas pratrūksta plačia, beveik švytinčia harmonija. Vėliau, gerokai nutolęs laike nuo Brucknerio Aštuntosios, Mahleris savo Dešimtojoje simfonijoje mėgins pasakoti mums balsu „iš anapus“ apie tai, ką tik galime nujausti esant... Vanoostenas tai atranda ir Brucknerio pasakojime. Apie tylos grožį, apie šviesą... Gimstančią ne iš išorės efekto, o iš vidaus ramybės.

***

Dvasiniu koncerto impulsu balandžio 26-ąją atlikta Brucknerio 8-oji simfonija man pasirodė artima Hermanno Hesse´ės romano „Stiklo karoliukų žaidimas“ poveikiui. Net nepamenu, kurioje klasėje mokslo metų baigimo dienomis šis romanas atgulė ant mano stalo kaip vėliau nuolat vartoma, kone atmintinai išmokta biblija, gyvenimo katekizmas. Alegorinis pasakojimas apie žmogaus siekį pažinti tiesą per kultūrą ir dvasią, bet kartu ir raginimas neužsidaryti nuo pasaulio, nes tik gyvas santykis su gyvenimu leidžia išmintį paversti prasme, tapo siekiu ir man.

Romanas suformuotas kaip simbolinė biografija, kurios centras – Juozapas Knechtas, tačiau knygos forma apima ir eseistinį turinį, ir fikcines biografijas, ir sapniškus, stilizuotus tekstus. Tai mozaika, panaši į didžiulę katedrą iš žodžių, intelektinę partitūrą. Brucknerio Aštuntoji – muzikinė katedra, formuojama intuicijos principu, o Vanoosteno interpretacijoje ji auga iš tylos į šviesą – kaip Knechto gyvenimas iš kontempliacijos į veiksmą. Hesse´ės Kastalija – aukščiausi idealai, atsiskyrimas nuo žemiškojo pasaulio ir dvasinė hierarchija, tačiau Knechtas palieką ją, išeina į permainingą pasaulį. Vanoosteno interpretacijoje taip pat juntamas dvasinis augimas – nuo žemiško alsavimo pirmojoje dalyje per mistinį Scherzo, Adagio triumfą ir trapumą, vedančio link finalinio išsipildymo. Vanoostenas neforsuoja aukštumų, bet palieka erdvę jų ilgesiui – kaip Hesse´ės Knechtas jis žino, kad tobulumas slypi ne pasiektame tobulume, bet kelyje link jo. Hesse´ės romane svarbus ne tik žodis, bet ir tyla, meditacija, pauzės tarp veiksmų, tarp žaidimų. Net žaidimas – tai ne šou, o rimties veiksmas, skirtas ne rezultatui, o išminties siekiui. Vanoosteno interpretacijoje – būtent pauzės, neforsuota pabaigų ramybė, kvėpavimas ir tylos dramaturgija leidžia skambesiui įgauti dvasinę gravitaciją. Ypač Adagio – jis virsta ne muzika, bet maldos būsena, tarsi Hesse´ės veikėjų kontempliacija. Knechtas, kaip rašytojo alter ego, suvokia dvasinio elitiškumo pavojų – kultūros, atsiskyrusios nuo gyvenimo, stagnaciją. Jis pasirenka atsakomybę – išėjimą iš sistemos. Vanoostenas vengia triumfališkumo, kuris kartais pasitaiko Brucknerio interpretacijose. Jo Aštuntoji – ne pergalės himnas, bet pažinimo ir susitaikymo kelias, kur šviesa pasiekiama ne per galią, o gilų žmogiško trapumo suvokimą ir išpažinimą.

Hesse´ės „Stiklo karoliukų žaidimas“ ir Vanoosteno interpretuojama Brucknerio Aštuntoji – tai du skirtingų meno sričių kūriniai, atspindintys tą pačią dvasinę įžvalgą: tikrasis pažinimas gimsta ne atsiribojus nuo pasaulio, o jį mylint – tyliai, atsakingai, iš vidaus.

***

Tądien, kai pasaulis tyliai atsisveikino su Popiežiumi Pranciškumi, Brucknerio muzika skambėjo kaip gyvas liudijimas: didžiausia didybė slypi ne garsume, o gebėjime išgirsti tylą. Victorienas Vanoostenas ir jo dirigavimo akimirkos parodė, kad šviesa gimsta ten, kur garsas tampa tylos išsipildymu.