ANŽELIKOS CHOLINOS ,,JAUNYSTĖ“: TOBULYBĖS MĖSMALĖ

Anželikos Cholinos spektakliai visada buvo lydimi žiūrovų meilės ir dėmesio. Režisierės scenos kalba raiški, paveiki ir aiškiai žiūrovui suprantama. Scenos judesį visada įrėmina stilinga estetika.

Gal dėl tokio išorinio paprastumo manęs ilgą laiką A. Cholinos spektakliai netraukė, bandymai apsilankyti juose baigdavosi nusivylimu: atrodė, kad judesio kalba per tiesmuka, kartais – net primityvi, kai emocijos vaizduojamos rankų grąžymu. Žodžiu, A. Cholinos kūrybai taikiau tą patį apibrėžimą, kaip kažkada buvo sakoma apie Claudo Leloucho filmą „Vyras ir moteris“: – gerai, bet blogai.

Tačiau naujausias Anželikos Cholinos šokio teatras kūrinys „Jaunystė“ privertė mane pakeisti nuomonę. Scenografija, muzika, šokis, vaidyba, kostiumai ir apšvietimas susiliejo į vientisą spektaklį, į kurį buvau įtraukta nuo pat pirmųjų muzikos garsų ir scenos vaizdo. Johano Sebastiano Bacho ,,Tokata ir fuga d-moll“, nuskambanti tamsoje, veriantis scenos uždangai, o scenoje plastiškai iškylantys milžiniškų vaikystės meškinų judesys mane tiesiog paveikė fiziškai ir prikaustė be išlygų visoms 100 minučių.

Šiame spektaklyje A. Cholinai pavyko sukurti tikrą teatro magiją, kuri paklūsta labai retam režisieriui. Ir aš su malonumu ir susižavėjimu pasidaviau. Spektaklio pradžia tokia įspūdinga, tokia paveiki, tokia pagaunanti į savo lauką žiūrovą, kad jam nebelieka kitos išeities, kaip nugyventi 6 šeimų gyvenimus scenoje kartu su šokėjais ir aktoriais.

A. Cholina meistriškai jungia spektaklyje geriausių pasaulio meno kūrinių fragmentus, prie J. S. Bacho puikiai pridera mažųjų angelų šokis-choras, lyg būtų nužengęs iš Rafaelio drobių. Bukoliškas angelų auksinėmis garbanomis šokio vaizdas kontrastuoja su dramatiška J. S. Bacho muzika, taip užduodamas kodą visam spektakliui.

Neabejoju, kad šiam mano patyrimui įtaką darė ir tai, kad sėdėjau pirmoje eilėje, iš kurios galėjau stebėti kiekvieną artisto išraišką, matyti baltos švelnios vilnos angelų kojinaites. O tai labai žmogiškai jaudina, nes rodo, su kokia meile ir atida kiekvienai detalei ir VAIKYSTEI buvo kurtas šis spektaklis. Jame labai ryškus visų indėlis: režisierė-choreografė ir libreto autorė Anželika Cholina, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Olga Filatova Kontrimienė, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, pedagogė-repetitorė Živilė Baikštytė, šukuosenų ir grimo dailininkė Dalia Žakytė.

Iš pradžių vis kilo klausimas, kodėl spektaklis vadinasi „Jaunystė“, o ne „Vaikystė“, nes jo dėmesio centre – būtent amžinas konfliktas tarp tėvų ir vaikų. Jis perteikiamas labai dramatiškai, tą dramatizmą, be abejonės, augina didinga J. S. Bacho muzika, nes ji ne tik dramatiška, ji visada – apie amžinybę. Ar amžinas ir toks tragiškas tėvų ir vaikų konfliktas? Aš asmeniškai atsakyčiau – nežinau, nes kiekvienas mūsų šią temą vertina labai asmeniškai. Aš neturėjau jokio konflikto savo vaikystėje, niekas manęs netampė ten, kur nenoriu, niekas nevertė šypsotis ar šokti su puantais, niekas netrukdė klysti. Man vaikystė – ne drama, o harmonija.

Bet režisierius kalba apie tai, kas jam aktualu. Režisierė apie spektaklio temą yra sakiusi, kad būtent vaikai yra tikrojoje jaunystėje. A. Cholina šią jaunystės (vaikystės) temą nagrinėja su vidine jėga, su milžiniška energija, su įkvėpimu ir skausmu, su ironija, sarkazmu ir humoru. Taip, humoro šiame spektaklyje netrūksta. Buvęs Klaipėdos muzikinio teatro solistas Rokas Spalinskas, kuris yra ne šokėjas, o dainininkas, mano akimis, sukuria geriausia savo vaidmenį. Tobulas savimyla narcizas! Pagaliau jo klasikiniai veido bruožai, dangaus žydrumo romios akys, vyriškas stoto grožis buvo panaudoti ne teigiamo, bet bekraujo herojaus, o ironiško, labai tikslaus ir juokingo šaržo kūrimui. Didesnė dalis jo ankstesnių jo personažų buvo vienplaniai ir todėl neįsimenantys, o A. Cholina jame pamatė tobulos šeimos tėvą – berniuką-saldainiuką, nepaleidžianti čiulpinuko iš burnos ir vis sportuojantį, tobulinantį savo tobulumą. Atrodytų, turėtų būti milžiniškas kontrastas tarp šokančio dainininko choreografinės mankštos scenoje ir jo partnerės – įspūdingosios Beatos Molytės. Bet – ne, režisierė meistriškai subalansuoja raiškos priemones ir R. Spalinsko figūra, jojanti ant menamo arkliuko, sulaukia nuoširdžių aplodismentų.

Spektaklyje įžiūrėjau ir pakankamai sarkastiškos socialinės kritikos. Kai kurios šeimos vizualiai labai lengvai atpažįstamos iš Instagram platformos: rožiniai drabužiai, raitytos garbanos, persikiniai kostiumėliai...

Režisierė maksimaliai išnaudoja kiekvieno artisto galimybes ir energetiką. Kiekvienas šokis, patetiškai kalbant, šokamas it paskutinis, su maksimalia energija ir tikslumu. Ir tai yra viena iš pagrindinių spektaklio verčių. Palikus tik techninį atlikimą, išjungus šimtaprocentinį buvimą vaidmenyje, spektaklis virstų tik tobula dekoracija.

Tiesiog neįtikėtina, kad tokiame kūrybiniame būvyje yra ir visi 11 jaunųjų artistų – Lietuvos tarptautinės baleto akademijos A|CH (Cholinos) teatro Meistriškumo klasės mokinių. Tiek šokio, tiek vaidybos kokybe jie niekuo nesiskiria tuo scenos profesionalų. Tokių jaunųjų artistų scenoje tikrai nemačiau. Galiu tik įsivaizduoti, kokio lygio trupę talentingoji režisierė užsiaugins per keletą metų.

Scenoje daug labai aiškių techninių sprendimų. Prie jų priskirčiau ir artistų veidų kaukines išraiškas. Šis raiškos būdas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai paprastas: savipatenkinta R. Spalinsko šypsena, ant kaktos iššokusios Pijaus Mickaus akys, sukastų dantų instagraminės Stefanijos Nosovaitės ir Jokūbo Nosovo šypsenos. Sustingę veidai padeda fiksuoti herojaus personažą, bet vos pakeitus išraišką, kardinaliai keičiasi ir herojaus statusas: iš geležinio jis virsta sugniuždytu, iš laimingo – tragišku, iš – tobulo – pasimetusiu.

Spektakliui būdingas stilistinis daugiasluoksniškumas: kaip minėjau, R. Spalinskas daugiau sportuoja nei šoka, ir tuo pat metu scenoje – klasikinis baletas, šiuolaikinis šokis, stepas, breikas. Kiekviena iš šeimų gyvena savo šokio stilistikoje, verčia jos drastiškai mokytis ir savo vaikus, bausdama juos už kiekvieną netikslų žingsnį ar juo labiau – maištą.

Stebėdama dramatiškas scenas laukiau ir harmoningų vaikystės scenų, tos šviesos, kurią daugelis mūsų nešamės per gyvenimą. Yra spektaklyje ir nušvitimų, kai vaikai prikelia bejėgį tėvą, yra ir kitų susitaikymo, supratimo, harmonijos scenų, kurios kiek nuima įtampą ir yra lyg pažadas, jog viskas gali ir TURI būti kitaip. Kaip kad tas man VAIKYSTĖS, A. Cholinai – JAUNYSTĖS – įsikūnijimas – mergaitė raudonu paltuku, gali ir turi būti suprasta ir mylima. Ir kad tiek vaikystės pliušiniai meškinai yra ne siaubo pasakos stebėtojai.

Spektaklio pabaigoje neapleido tobulybės mėsmalės įvaizdis. Tai, ką mačiau scenoje, vieną akimirką atrodė tobula, kitą – jau buvo sunaikinama. Vaikystės pasaulis žmogui turi būti saugiausias, nes tokios meilės, kurią jam dovanoja tėvai, daugiau pasaulyje nėra. Tik duok Dieve, suprasti jiems save ir leisti vaikams augti meilės šviesoje, nelaužant jų ir savo likimų.