Apie bulvių, makaronų ir kitas operas
Pamažu gausėja operų, kurių atlikėjais tampa patys vaikai: turime B. Balakauskienės „Pifo nuotykius“, Z. Bružaitės „Grybų karą“, A. Bružo „Miško pasaką“, R. Dikčienės „Muzikantą, velnią ir perkūną“, J. Lyguto „Du gaidelius“, M. Vaitkevičiaus „Pupą ir senelius“ bei „Voro vestuves“, L. Vilkončiaus „Eglę – žalčių karalienę“, V. L. Lopo kūrinį „Žiogo pievelės pasaka arba tikri draugai“ ir kt. „Man norėjosi šiuos puslapius papildyti šiuolaikiškais jaunimo gyvenimo motyvais“,– sako Vytautas Barkauskas.
Būsimojo kompozitoriaus potraukis menui susiformavo šeimoje (tėvas – kompozitorius Vytautas Barkauskas), jis atvedė į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Joje iki šiol gyva tradicija: naujametinį vakarą organizuoja, muziką kuria patys mokiniai. Kompozicijos klasės vienuoliktokui Vytautui Barkauskui kadaise taip pat teko džiugi pareiga parengti vieną tokių vakarų, pajusti muzikos, vaidybos, spalvų sintezės galias. Imi, pavyzdžiui, Verdi „Otelą“ ir jo pagrindu kuri muzikinę mozaiką iš miuziklų, roko operų. Žinoma, jaunystė – neramus metas. Išbandyta keletas žanrų – nuo simfoninių koncertų, elektroninės muzikos iki pjesių vaikams. Tai operų vaikams ir jaunimui ciklo „Garsų istorijos“ preliudijos.
Sukūręs pirmąsias operas pradinukams ir šiek tiek vyresniems vaikams, pajutęs, kad jų nestandartiniai siužetai, veikėjai, muzika patinka atlikėjams, kompozitorius nesustojo.
Trilogijos operose veikia ligos, blogio simbolis Gripinas, septyni muzikos garsai, Ritmas, Internetas, Mažoras, Minoras, Dodekafonija. Muzikos ir kompiuterinio pasaulio personažai keliauja per klastos ir apgaulės pinkles iki paskutinės stotelės – svajonės. Trečioje operoje veiksmas keliamas į virtualią erdvę, joje dvi stovyklos: kompiuteriai, garsai – tarsi muzikinė programa, priešų gretos – virusai.
„Norėjau, kad operas galėtų atlikti ir pradinių klasių mokiniai. Absolventai, buvę operų dalyviai, patyrę muzikinės kūrybos džiaugsmą, į savo mokyklas vežasi fonogramas ir natas, tampa meno kūrėjais, – džiaugiasi kompozitorius ir muzikos pedagogas Vytautas Barkauskas. Jo tikslas – kalbėtis su augančia karta jos kalba ir atliepti jos interesus – pasiektas, operos statomos mokyklų scenose.
Pirmąją trilogijos „Garsų istorijos“ operą „Gripino dovana“ (2008) yra pastatę Vilniaus Antakalnio progimnazijos antraklasiai, vadovaujami mokytojos D. Kmieliauskienės, Šilalės meno mokyklos ir Kultūros centro jungtinis choras, Meno mokyklos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas K. Pukinskis), Kupiškio moksleiviai. „Gripino klasta arba kas taps karaliumi“ (2011) taip pat jau yra nukeliavusi į Šilalę ir Kupiškio meno mokyklą (vad. N. Sankauskienė). Trečioji opera „Gripino svajonė“, tik ką nuskambėjusi Lietuvos edukologijos universiteto scenoje, tik pradeda savo kelionę į jaunimo pasaulį. Paskutinį scenovaizdį kompozitorius palieka su simbolinės akies piešiniu: kūrybos lauko erdvė niekada nebus uždaryta.
2014 m. lapkričio 9 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo jaunuosius bičiulius ir jų tėvelius pakvietė į ilgai lauktos 2-jų dalių operos vaikams ir nevaikams „Makaronų opera“ premjerą. Šiai operai libretą parašė poetė, dramaturgė, aktorė Daiva Čepauskaitė, muziką sukūrė kompozitorius Antanas Kučinskas, scenovaizdį, kostiumus bei spektaklio apšvietimą – scenografas Artūras Šimonis, o režisuoti ėmėsi teatro direktorius, režisierius Ramūnas Kaubrys.
Prieš septynerius metus šių menininkų kvartetas pastatė didžiulio populiarumo sulaukusią, vaikų simpatijas bei Auksinį scenos kryžių pelniusią operą „Bulvinė pasaka”.
„Makaronų opera” – „Bulvinės pasakos” tęsinys, antroji vaikiškų operų diptiko dalis. „Bulvinės pasakos“ pabaigoje į sceną atklydęs Spagetis (solistas Gintas Platūkis), „Makaronų operoje“ virtęs Ravioliu, taip pat alkanas, maisto scenoje ir tarp žiūrovų ieškantis Pelių karalius (solistas Virginijus Pupšys), baltas scenovaizdis – tik keli elementai, iš „Bulvinės pasakos“ atkeliavę į „Makaronų operą“.
„Makaronų operoje“ skambanti kompozitoriaus Antano Kučinsko sukurta muzika yra minimalistinė, tematiškai pritaikyta konkretiems veikėjams. Vienąkart išgirdus muzikinę temą, kitąkart ją lengva atpažinti ir sutapatinti su konkrečiais Vermičelionių, Spagečių ar pelių personažais. Kiek sudėtingesnės (atlikimo prasme) yra chorinės vietos, nes skiriantis personažų muzikiniam ritmui ir melodinėms linijoms, vieni jų yra užslopinami, kiti išryškinami. Bendra dermė ima balansuoti ties harmonijos ir disharmonijos riba (viena pavojingiausių vietų – II veiksmo finalas, kai pelės ant tiltelio dainuoja „Kavalierius su pana/ virė košę su smala“. Jų, stovinčių scenos priekyje, prie pat žiūrovų, dainavimas užgožia giliau scenoje stovinčius Spagečius ir Vermičelionius).
Scenografo A. Šimonio kurtame „Makaronų operos“ scenovaizdyje dominuoja balta ir juoda spalvos: balti Spagečių ir juodai balti Vermičelionių bei pelių kostiumai, baltai juodas prosceniumas su ant jo projektuojamomis aštuoniomis juodomis pelėmis, kurias pertraukos metu keičia aštuoni balti Spagečiai, balta scenos erdvė – baltas horizontas, balta sienelė, baltas milžiniškas zuikis, balti katilai. Toks spalvinis sprendimas ne tik tampa simboline-spalvine operos pasaulio ašimi, dalijančia šį į gėrio (baltieji Spagečiai) ir blogio (juodieji Vermičelioniai, pelės) sferas, bet ir leidžia (pritaikius atitinkamą apšvietimą) spalviškai atskirti ir kurti operos scenas: Vermičelionių scenos violetinės, Spagečių – melsvos, kautynių – raudonos, mėlynos ir violetinės, pelių scenos melsvos bei oranžinės, vestuvių – baltai melsva. Baltame fone išskiriamos ir pagrindinių personažų princesės Lazanijos (oranžinė) bei Vermičelionio Roberto (mėlyna) figūros.
Antra, kas krinta į akis kalbant apie operos scenovaizdį – scenografijos funkcionalumas. I veiksme esančios didžiulės baltos ausinės, kurias sudaro du didžiuliai balti katilai ir pripučiamas pusmėnulis, II veiksmo pradžioje transformuojasi į spagečių lovas, o operos finale virsta vestuvių puotos stalais. Balti pripučiami „maisto detektoriai“, kuriais pelės ieško maisto, vėliau virsta 2-osios pelės (solistas Stanislovas Rezgevičius) instrumentu, kai ši dainuoja ištrauką iš „Traviatos“. Balta pripučiama ausinių dalis II veiksme virsta mėnulio ragu, ant kurio sėdėdama princesė Lazanija padeda Roberto nugalėti baimę. Du didžiuliai balti pripučiami skrituliai spektaklio metu virsta pistola, sumo imtynių arena, skydais, vestuvių pakyla-laiptais. Tokia scenografija žadina vaikų vaizduotę, parodo, kaip įvairiai galima panaudoti ir pritaikyti vieną daiktą. Tiesa, regis, kai kurios scenografijos detalės operoje atliko tik dekoratyvinį vaidmenį, pavyzdžiui, visos operos metu scenos vidury prakabėjęs didelis baltas zuikis.
Aktorių kuriami vaidmenys, kaip ir operos visuma, balansavo ties pavojingo kraštutinumo riba. Greta nedrąsiai ir netvirtai kuriamų personažų – įsimylėjusio bailaus Vermičelionio Roberto (solistas Aurimas Raulinavičius), aikštingosios Spagečių princesės Lazanijos (solistė Rasa Ulteravičiūtė), Spagečių Karaliaus (solistas Rokas Spalinskas) ir Karalienės (solistė Beata Ignatavičiūtė) bei Lazanijos Auklės (solistė Aurelija Dovydaitienė) charakterių, bendrame operos kontekste kontrastavo ir drąsia vaidyba išsiskyrė Vermičelionių Boso (solistas Kęstutis Nevulis), Pelių Karaliaus (solistas Virginijus Pupšys), 2-osios pelės (solistas Stanislovas Rezgevičius), Raviolio (solistas Steponas Zonys), Tortelinio (solistas Šarūnas Juškevičius) bei Roberto Močiutės (solistė Jadvyga Grikšienė) charakteriai. Atskiro pagyrimo vertas choreografas Aurelijus Liškauskas, kurio sukurtas 1-osios pelės charakteris scenoje jį (aktorių) pavertė neatpažįstamu. Tokį charakterį geba sukurti tik labai stiprus aktorius.
Greta šviesaus scenovaizdžio, funkcionalios scenografijos, tikslios aktorių vaidybos, minimalistinės muzikos, maksimalaus scenos ir salės erdvės išnaudojimo, bendros spektaklio dinamikos, operoje pasigendama aiškesnio pagrindinių dramaturginio pasakojimo linijų atskyrimo, griežtesnės scenografinių elementų atrankos. Žiūrint operą susidaro įspūdis, jog režisieriui viskas vienodai svarbu: ir alkanos pelės, ir karas tarp Spagečių bei Vermičelionių, ir Kairės bei Dešinės konfliktas, ir Roberto bei Lazanijos meilė, ir Lazanijos pagrobimas. Dėl nepakankamai tikslaus įvykių išlaipsniavimo, pagrindine turėjusi tapti Roberto ir Lazanijos meilės tema, sutaikanti dvi priešiškas šeimas, nutraukianti karą, apsauganti miestą nuo pelių, operoje nustumiama į trečią planą, į pirmą vietą iškeliant pelių maisto paieškas bei Vermičelionių ir Spagečių Kairės ir Dešinės konfliktą. O dėl per didelio vaizdinių priemonių, apšvietimo, videoaplikacijų kiekio nukentėjo aktoriai, nes, judantiems paveikslėliams patraukus žiūrovų dėmesį, šis prieš aktorius nenoromis pastato nematomumo sieną.
„Makaronų opera“ – tai vaikams adaptuota, bet ir suaugusiesiems skirta postmoderni, šiuolaikinė opera. Joje gausu klasikinės kultūros – pelė dainuoja ištrauką iš operos „Traviata“, skamba transformuota E. Di Capua „O Sole Mio“ versija, lietuviški tekstai susipina su itališkais, taip pat ir populiariosios kultūros ženklų – videoaplikacijos, Spagečių tėvai surengia Lazanijai jaunikių talentų konkursą, Spagečių choras, balsuodamas už kandidatus, iškelia linksmus arba liūdnus veidukus (nuoroda į „Facebook“ žinučių šypsenėles, kaip ir stilizuoti „Like“). Šie ženklai tampa žyminiu, kritikuojančiu informacinių technologijų užterštą, nereikalingos informacijos perkrautą pasaulį, kuriame viskas tampa vienodai svarbu ir reikšminga, kuriame visko per daug, ir kuriame šiandien auga mūsų vaikai bei gyvename mes patys. Tad visai „Makaronų operos“ kūrybinei grupei norisi palinkėti neįklimpti šiuolaikinės, postmodernios kultūros dirvonuose, mokėti atskirti pelus nuo grūdų, o mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius – pakviesti apsilankyti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir savo akimis išvysti bei savo ausimis išgirsti, kas gi dedasi toje makaronų šalyje, ir kaipgi ten visi gyvena.
Šiandien Lietuvos muzikinių teatrų repertuaruose ant vienos rankos pirštų galime suskaičiuoti operas vaikams, virš kurių libretų bei klavyrų puikuojasi lietuvių autorių vardai. 2010 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo pastatyta kompozitoriaus Jono Tamulionio ir libreto autorės Mildos Brėdikytės 2 dalių opera „Bruknelė" pagal Martyno Vainilaičio to paties pavadinimo pasaką (rež. Gytis Padegimas). 2001 m. Kauno muzikinio teatro repertuarą papildė 2 dalių operėlė-parodija „Grybų karas ir taika" (rež. Aidas Giniotis) pagal Justino Marcinkevičiaus poemėlę „Grybų karas", kuriai muziką sukūrė kompozitorė Zita Bružaitė. 2007 m. Klaipėdos muzikiniame teatre gimė opera vaikams „Bulvinė pasaka" – „Makaronų operos" pirmtakė (rež. Ramūnas Kaubrys). Dabar jau diptiku tapusioms operoms libretus parašė poetė, dramaturgė, aktorė Daiva Čepauskaitė, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas.
Sukurti tęsinį išties didelės sėkmės sulaukusiai „Bulvinei pasakai" (spektaklis buvo įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi) prireikė septynerių metų. Minimalizmas, monotematizmas, muzikinės citatos tapo diptiko jungiamuoju muzikiniu audiniu. Iš „Bulvinės pasakos" į naująją operą atkeliavo ir keletas libreto elementų: alkanų pelių gauja ir jos karalius (solistas Virginijus Pupšys), gerasis Spagetis (solistas Gintautas Platūkis), „Makaronų operoje" virtęs nuotakos ieškančiu talentingu „makaronų kabintoju" Ravioliu, bulvių (makaronų) karaliaus dukters pagrobimas, viską nugalinti meilė. Tiesa, antrajame D. Čepauskaitės librete nesunku atpažinti daugybę itališkų „štampų" (mafijų karai, maisto ir futbolo kultas, opera, universalūs rinkimų kampanijų „makaronai"), literatūrinių parafrazių (Romeo ir Džuljetos, Guliverio, Krikštatėvio istorijos).
Viena didžiausių naujojo nacionalinio veikalo vaikams staigmenų tapo spektaklio scenografija. Balta scenos erdvė – baltas prosceniumas, horizontas, balta sienelė, baltas milžiniškas zuikis, balti katilai, ne tik praplėtė nedidelę Klaipėdos muzikinio teatro scenos erdvę, leido apšvietimu joje sukurti spalvingas ir dinamiškas scenas (Vermičelionių – violetinės, Spagečių – melsvos, kautynių – raudonos, mėlynos ir violetinės), bet kontrastuodama su juoda spalva (pelių kostiumai, Vermičelionių drabužiai, juodai baltos vėliavos žiūrovų salėje) tapo simboline-spalvine operos pasaulio ašimi, dalijančia šį į gėrio (baltieji Spagečiai) ir blogio (juodieji Vermičelioniai, pelės). Iš tokio konteksto išsiskyrė pagrindiniai personažai – oranžinė Spagečių princesė Lazanija ir mėlynasis Vermičelionio sūnus Roberto – tikri, nuoširdūs, be kaukių. Meistriškas scenografo ir kostiumų dailininko A. Šimonio sprendimas bendras psichologines personažų charakteristikas perteikti spalvomis ir herojais padaryti ne konfrontuojančių šeimų galvas, mafijozus Vermičelionius ar Karališkuosius Spagečius, o jų „kitokius" vaikus, vertinančius meilę ir draugystę, spektaklyje režisieriaus, deja, taip ir liko neatskleista. Pagrindinė meilės, sutaikančios dvi priešiškas šeimas, nutraukiančios karą, apsaugančios miestą nuo pelių, tema praslydo paviršiais be aiškios fabulos. Susidarė įspūdis, kad operoje viskas vienodai svarbu: alkanos pelės, karas tarp Spagečių bei Vermičelionių, kairės-dešinės konfliktas, Roberto bei Lazanijos meilė, Lazanijos pagrobimas.
Operos scenovaizdžiui būdingas funkcionalumas. Gigantiškos baltos 1-ojo veiksmo ausinės, sudėtos iš didžiulių baltų katilų ir pripučiamo pusmėnulio, 2-ojo veiksmo pradžioje transformavosi į spagečių lovas, o finale virto vestuvių puotos stalais. Balti pripučiami pelių „maisto detektoriai" virto II pelės (solistas Stanislovas Rezgevičius) instrumentu, kai ši užtraukė ištrauką: „Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių" iš G. Verdi'o „Traviatos". Ausinių lankelis 2-ame veiksme tapo mėnulio ragu, ant kurio sėdėdama princesė Lazanija padėjo mylimajam nugalėti baimę. Dvi baltos apskritos pripučiamos platformos atliko pistolos, sumo imtynių arenos, skydų, vestuvių pakylos-laiptų vaidmenis. Tiesa, kai kurios scenografijos detalės operoje buvo visiškai dekoratyvios (virš scenos kabantis milžiniškas baltas zuikis). Baltais kostiumais vilkintys Spagečiai baltame scenovaizdyje neretai išnykdavo, o juodos pelės ir juodi Vermičelioniai, atsidūrę vieni šalia kitų, susiliedavo. Tačiau tai tik keli nežymūs minusai lyginant su didžiuliu pliusu, kurį drąsiai galima rašyti dailininkui Artūrui Šimoniui už šviesų, estetišką, funkcionalų, vaikų vaizduotę neabejotinai žadinantį „Makaronų operas" scenovaizdį.
Priešingai maksimaliems scenografo užmojams, kompozitoriaus Antano Kučinsko sukurta „Makaronų operos" muzika – minimalistinė, tiksli, pritaikyta konkretiems personažams (esama ir kakofonijos, ir polifonijos). Kūrinyje vyrauja monotematizmas: muzikinės temos tapatinamos su konkrečiais Vermičelionių, Spagečių ar pelių personažais, ilgainiui jas nesunku atpažinti. Kiek sudėtingesni (atlikimu) pasirodė choriniai pasažai, nes skiriantis personažų muzikiniam ritmui ir melodinėms linijoms vieni jų buvo užslopinami, kiti išryškinami, ir bendra dermė ėmė balansuoti ant harmonijos–disharmonijos ribos. Tokių nerimą keliančių vietų buvo kelios: Spagečių karaliaus, choro bei Auklės scena katiluose po Lazanijos pagrobimo (2-asis veiksmas) bei operos finalas, kai pelių ant tiltelio dainuojamas „Kavalierius su pana / virė košę su smala" užgožė giliau scenoje esančius Spagečius ir Vermičelionius.
Žvelgiant į teatro solistų kuriamus vaidmenis, susidarė įspūdis, jog greta nedrąsių ir netvirtų infantilaus įsimylėjusio Vermičelionio Roberto (Aurimas Raulinavičius), aikštingosios Spagečių princesės Lazanijos (Rasa Ulteravičiūtė), Spagečių Karaliaus (Rokas Spalinskas) ir Karalienės (Beata Ignatavičiūtė) bei Lazanijos Auklės (Aurelija Dovydaitienė) charakterių, drąsia vaidyba išsiskyrė anaiptol ne pagrindiniai personažai: Vermičelionių bosas (Kęstutis Nevulis), Pelių karalius (Virginijus Pupšys), II pelė (Stanislovas Rezgevičius), Raviolis (Steponas Zonys), Tortelinis (Šarūnas Juškevičius) bei Sinjora Vermičelioni (Jadvyga Grikšienė). Atskiro pagyrimo vertas „Makaronų operos" choreografas Aurelijus Liškauskas, suvaidinęs I Pelę ir scenoje tapęs tiesiog neatpažįstamas.
Nepaisant to, vien į solistus pulti laidyti aštrių kritikos strėlių nesinori. Tikslinga būtų jas nukreipti režisieriaus pusėn. Kai kuriose mizanscenose solistai nesijautė tvirtai, kūrė formalius, psichologiškai nepagrįstus charakterius, naudojo režisieriaus jiems pasiūlytus teatrinius štampus (II veiksme Lazanija verkė scenos priekyje, formaliai dengdamasi akis, operos finale Roberto su Lazanija nuėjo į scenos pakraščius tik tam, kad artėdami vienas link kito suvaidintų meilę). Atlikėjams pristigo ir įvairesnių, įdomesnių prisitaikymų (žaisdama Lazanija vis šokinėjo ant pripučiamos pakylos, nors vaikas, kurio charakterį ji kūrė, per tą patį laiką būtų suradęs tris skirtingus žaidimo būdus), o kai kurie solistų judesiai išvis atrodė nelogiški. Pavyzdžiui, per 2 veiksmą Lazanijai kalbant, iki ausų ją įsimylėjes Roberto užuot klausęsis nepaliaujamai šokinėja, o netrukus, kitoje scenoje, dėl pagrobtosios Lazanijos susirūpinusio Spagečių karaliaus paklaustas: „Kur pirncesė?" džiaugsmingai strikinėdamas atsako: „Nežinau".
Paviršutiniškai perskaityta operos medžiaga ir netiksli vaidyba – ne vieninteliai pastebimi spektaklio trūkumai. Kaip teigė jos kūrėjai, „Makaronų opera" – tai vaikams ir suaugusiesiems skirta, postmoderni šiuolaikinė opera, kurioje gausu tiek klasikinės (G. Verdi'o „Traviatos", E. Di Capua „O Sole Mio" motyvų, lietuviškų-itališkų tekstų pynių), tiek ir populiariosios kultūros ženklų (jaunikių talentų konkursas, nuorodos į feisbuko žinučių šypsenėles, stilizuoti laikai). Jie visi tampa žyminiu, kritikuojančiu informacinių technologijų užterštą informacijos pasaulį, kurio įkaitais šiandien esame mes ir mūsų vaikai. Viskas čia būtų gražu ir teisinga, jei ne per didelė šių ženklų koncentracija, paverčianti operą eklektišku, perkrautu (ausinių aplikacijos, musių-ausinių videoprojekcija) muzikiniu vaizdiniu. Neapleidžia mintis, jog čia visko truputėlį per daug: šviesų, susipinančių su videoaplikacijomis, scenografijos detalių, iliustratyvių erdvės puošmenų.
Čia ir dabar žvelgiant į „Makaronų operą", jos autorių kurtą specialiai vaikams, rodosi, jog šiandien lietuviška nacionalinė opera vaikams yra universalus, postmodernus, vizualus, kiek eklektiškas garsinis-vaizdinis tekstas, į pirmą planą iškeliantis galios, valdžios, turto temas, kalbantis apie pragmatiškus, kasdienius dalykus – maisto paieškas ar kovas dėl skirtingų politinių įsitikinimų – o antrajame paliekantis universalias žmogiškas vertybes – meilę ir draugystę. Tokia klaipėdiečių „Makaronų opera" pasirodė vienam netobulai kritiškam suaugusiojo žvilgsniui.