Apie kankles ir tautiškumą

Publikuota: 2014-05-23 Autorius: Jurgita Valčikaitė
Apie kankles ir tautiškumą

Retas muzikas sutiktų su mintimi, jog kanklės – tautinis instrumentas –  gali lygiuotis į bet kurį klasikinį instrumentą. Nepaisant to, kad per paskutinius keletą dešimtmečių  kanklių repertuaras gana ženkliai išsiplėtė, o muzikų, puoselėjančių šį instrumentą, gretos atrodo tik didėja, vis dėlto mitas, esą kanklėmis tik liaudies dainas galima skambinti, ir toliau neigiamai veikia muzikų ir kompozitorių santykius. 

Ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, kompozitorius, profesorius Vaclovas Paketūras bene pirmasis ėmęs rašyti originalius, modernius kūrinius kanklėms, dalijasi mintimis apie šio instrumento kelią profesionalumo link ir apie repertuaro problemą, išlieka aktuali. 

Gerbiamas Profesoriau, didelė dalis kompozitorių yra linkę save vadinti nacionalinės mokyklos atstovais, tačiau rašyti kūrinius mūsų šalies tautiniams instrumentams vengia. Kaip manote, kokia to priežastis? Ar galima apskritai tokius kompozitorius vadinti nacionaliniais, jei nėra parašęs nei vieno kūrinio liaudies instrumentui?

Manau, galima būtų rasti nemažai priežasčių, kodėl kompozitorius nenori rašyti muzikos liaudies instrumentams. Visų pirma, iki šiol daug kūrėjų mano, jog liaudies instrumentais neįmanoma profesionaliai atlikti akademinės muzikos. Birbynių situacija galbūt kiek geresnė, jų technikos galimybės ilgainiui buvo išvystytos gana plačiai, tačiau kanklės ilgai buvo tiesiog „kaimiškas“ instrumentas ir turbūt šiandien daugelio akyse yra toks pat. Reikia pripažinti, kad ankstyvojoje instrumento raidoje techninės galimybės iš tiesų buvo labai ribotos. Tik ilgainiui tobulinant instrumentą pavyko tas galimybes išplėsti iki gana plataus diapazono. 

Tačiau repertuaro kanklėms stygius jaučiamas ir šiandien, nors koncertinis instrumentas jau egzistuoja daugiau kaip pusšimtį metų. Jūsų parašyti kūriniai kanklėms iki šių dienų populiarūs atlikėjų repertuare. Kodėl šiandien iš Jūsų nebesulaukiame naujų kompozicijų?

Tokia muzika, kurią rašo jaunoji kompozitorių karta, man yra svetima, o muzika, kuri artima man, jau niekam nebeįdomi. Štai tau ir paradoksas, kodėl neberašau.  

Nežinau, kiek Jums teko girdėti šiuolaikinių kompozicijų,  atliekamų kanklėmis, tačiau aš, pati buvusi kanklininke, įžvelgiu tautiškumo problemą kanklių muzikos repertuare. Atrodo, kad perdėtai siekiama maksimaliai išnaudoti šį instrumentą, naudojant pačius įmantriausius ir net keistus grojimo būdus, pamirštant  instrumento pradą, kilmę. Susidaro toks įspūdis, kad patys „liaudininkai“ jau senokai apie tai pamiršo, bandydami kankles lygiuoti į klasikinius muzikos instrumentus. 

Natūralu, jog kiekvieną instrumentą siekiama vis tobulinti, ieškoti naujų užgavimo būdų, tačiau ne visi eksperimentai pasiteisina. Tokia pati ir kanklių situacija: jas ir daužo, ir gnaibo, ir dar ko tik nedaro. Galima tik spėlioti, kas liks praėjus tam tikram laikui. Galiausiai juk ir aš buvau tas, kuris savaip eksperimentavo. 

Tačiau nepaisant to, Jūsų kūriniuose išlaikomas tautinis pradas. Labai aiškiai girdimos liaudies dainų citatos arba intonacijos, nors kompozicijose nenusigręžiama nuo XX amžiaus muzikinės kalbos. 

Reikėtų prisiminti, kad kiekvienas muzikos instrumentas turi savitų, tam tikrų specifinių savybių. Jų naudojimas priklauso ne tik nuo kompozitorių, bet ir nuo atlikėjų. Juk ne mes grojame savo parašytus kūrinius, o atlikėjai. Jų interpretacija labai daug reiškia. Kaip pavyzdį prisimenu, kaip vieno koncerto metu, dar senais laikais, viena kanklininkė skambino J. S. Bacho kūrinį. Tiesą pasakius, muzikos negirdėjau. Aš tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo jos rankų miklumo, kai ji perjunginėjo keitiklius. Tai buvo nuostabus „cirkas“. Toks rankų miklumas reikalauja neįtikėtino darbo ir technikos. Šis įvykis mane ir paskatino parašyti pirmąjį preliudą kanklėms. Tai buvo iššūkis keitiklių „cirką“ paversti nematomu. Tuomet ir kilo idėja iš anksto suderinti kankles pagal tam tikrą garsaeilį, kuris leistų atlikti ir sudėtingą, atonalią muziką. Kaip parodė rezultatas – viskas yra įmanoma. 

Ir jei ne šis iššūkis, turbūt kanklėms net nebūtumėte pradėjęs kurti?

Ne. Tas koncertas buvo tik dar viena priežastis šalia 1961 metais nuaidėjusios diskusijos, jog kanklės turėtų dūlėti muziejuose, o ne skambėti koncertų salėse [turimi omenyje A. Armino, V. Barkausko, B. Zubricko straipsniai ir P. Stepulio, A. Prusevičiaus, J. Mikolaičio, V. Leimonto, A. Žemaičio 1962 m. publikuoti atsakomieji straipsniai – aut. past.] Mane toks požiūris iš tiesų papiktino. Ką reiškia „neturi jokių galimybių“? Pasirodo, kad turi ir dar kokias. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano idėjas palaikė Pranas Stepulis (1913-2007) [Ilgametis LMTA liaudies instrumentų katedros vedėjas, kanklininkas, profesorius – aut. past.] Ir būtent jo žmona [Zita Stepulienė – kanklininkė, LMTA docentė – aut. past]  buvo pirmoji Preliudo Nr.1 atlikėja. Kaskart su šypsena pamenu jos veidą, pirmą kart pamačius natas, kurios tiesiog mirgėjo nuo alteracijos ženklų gausos. Visgi, jos pačios nuostabai, kūrinys buvo paprastesnis nei tikėtasi. 

Pradėjęs rašyti kūrinius kanklėms, rėmėtės logiškomis konstruktyviomis detalėmis ar leidote sau nevaržomai improvizuoti ir kurti vadovaujantis vidiniu polėkiu? 

Nei viena, nei kita. Žinoma, be loginio mąstymo nebūtų įmanoma parašyti kanklėms tokios muzikos, kokią aš sukūriau. Kadangi aš puikiai išmanau harmoniją, muzikos teoriją, muzikos komponavimas buvo gana paprastas. Pažįstant instrumentą, iš anksto būdavo aiškus ir tonacinis planas, ir natos, kurios sudarydavo tam tikras serijas. Bendras muzikos pojūtis tik padėjo atrinkti, kas iš tiesų reikalinga, kas ne. 

Kaip Jūs manote, ar kanklėms dera lygiuotis į klasikinius muzikos instrumentus? Juk dažna kanklininkė sakosi esą grojanti „lietuviška arfa“. 

Kiekvienas instrumentas yra savitas ir nereikia apskritai kanklių su jokiu kitu lyginti. Fortepijonas netaps vargonais, kaip ir kanklės arfa. Pamenu vieno kolegos juokelį apie kankles. Sako: „Užnešk arfą į trečią aukšta, išmesk per langą ir turėsi kankles“. Tai išprovokavo mintys, jog kanklėms reikėtų pedalų, kurie pakeistų keitiklius. Niekada nereikia persistengti ir bandyti išeiti už instrumento galimybių ribų. Sutinku, kad būtina gerinti garso kokybę, intensyvumą, tembrą.  Tai iki šiol neišspręstas kanklių meistrų, kompozitorių ir atlikėjų uždavinys, tačiau siekiant tobulumo, nereikėtų pamiršti tikrojo instrumento „veido“. Jis turėtų likti atpažįstamas. Kam iš birbynės daryti klarnetą, jei klarnetas jau yra? Tuo ir spalvingas muzikos instrumentų pasaulis. 

Turbūt esate girdėjęs kanklių meistro Zigmanto Liutiko įgarsintas kankles ir jų specifinį tembrą. Kaip manote, ar kanklės patobulėjo, ar dar reikėtų padirbėti?

Galiu tik pasikartoti, jog instrumentą galima tobulinti iki tam tikros ribos. Viskas turi atitinkamą kartelę, kurios nedera peržengti. Kadangi minėtu atveju rezultatas gana specifiškas, nesu linkęs jo vertinti. 

Ką galvojate apie kanklių muzikos populiarinimą? Žinomas Aistės Bružaitės ir Jolitos Sidorenkaitės kanklių duetas nevengia bendrų projektų su popkultūros atstovais, esą tai priemonė klausytoją priartinti prie liaudies instrumentų atliekamas muzikos. Kaip manote, ar toks kelias yra tinkamas siekiant garsinti tautinį instrumentą?

Nežinau, kaip reikėtų vertinti tokį reiškinį, tačiau galiu pasakyti, kad muzikos įvairovė reikalinga. O  šiandien popkultūros nualinta visuomenė iš tiesų mažai susipažinusi su akademine muzika. Tai ypač opi problema jaunimo terpėje. Dėl to kalta muzikos propaganda, pradedant radijuje skambančia muzika ir baigiant bendrojo lavinimo mokyklų muzikos pamokų programomis. Tačiau grįžtant prie klausimo, nežinau, ar popmuzikos gerbėjų rate reikia ieškoti kanklių muzikos klausytojų. Tai esu linkęs vertinti kiek skeptiškai. 

Jūs spaudoje esate minėjęs, jog būtent liaudies muzikos patriotai Jonas Švedas (1908-1971) ir Pranas Stepulis pakėlė liaudies instrumentus į vadinamąjį profesionalų lygį, tačiau niekada nenusigręžė nuo tautinio prado ir puoselėjo lietuviškumą. Kaip galvojate, ar šiandien yra toks atsidavęs šiai misijai žmogus?

Matote, įtaką tokiam algesiui darė ir laikmetis, ir tam tikra situacija, kuri kitaip net neleido elgtis. Juk tam pačiam J. Švedui nebuvo lengva pradėti rašyti kūrinius instrumentui, kuris tik buvo pradėtas tobulinti, o grojančių šiuo instrumentu atlikėjų beveik nebuvo. Tad ir pirmieji kūriniai tiesiog negalėjo būti „neliaudiški“. Juk repertuaras kaskart tobulėjo su instrumentu. Tuo laiku, kada buvo imtasi tobulinti kankles, šis darbas turėjo esminį trūkumą – nebuvo mokslinio pagrindo. Instrumentai buvo tobulinami eksperimentiniu būdu. Romualdas Apanavičius (g. 1947 m.) tobulinant birbynes šį klausimą iškėlė, ir tai davė atitinkamą rezultatą, tuo tarpu kanklėmis ir šiandien nelabai kas rūpinasi. Niekas nėra išstudijavęs kanklių moksliniu aspektu. Puiku, kad Pranas Serva (1907-1972) buvo protingas žmogus ir sugebėjo sumeistrauti tokias kankles, kokias turime šiandien, bet tuo viskas ir apsiribojo. Ieškoti dar yra ko. 

Mano nuomone, pačius liaudies instrumentų atlikėjus tenkina esama situacija, kitu atveju, matytume kažkokius pokyčius...

Turbūt, kad taip. Kartais nežinojimas padeda atrasti, bet, matyt, bijojimas pakliūti į aklavietę skatina likti vietoje ir nesiimti darbo, kuris vargu ar duos teigiamą rezultatą. Juk net aš siūliau keitiklius padaryti trijų pozicijų, tuomet apskritai neliktų problemos dėl alteracijos ženklų, bet vėlgi kyla pavojus prarasti kanklėms būdingą tembrą. Aišku, šios minties niekas net nebandė realizuoti. 

Dėkoju už pokalbį. 

 

Komentarai