Apie Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ orkestruotę

Publikuota: 2020-09-29 Autorius: Marius Baranauskas
Apie Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ orkestruotę

Kaip žinoma, Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ partitūra pražuvo Antrojo pasaulinio karo audrose, išliko tik paties kompozitoriaus iš atminties atkurtas fortepijoninis klavyras. 2014 m. rengiant baleto premjerą, orkestruotės ėmėsi kompozitorius Marius Baranauskas. Pateikiame jo komentarus apie šį darbą.

Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ orkestruotės išeities taškas buvo kūrybiškas ir šiuolaikiškas orkestro ir pačios baleto struktūros interpretavimas. Orkestro skambesiu buvo siekiama ne rekonstruoti galimą Jakubėno stilistiką, bet veikiau pritaikyti muziką šiuolaikiniam klausytojui, pasitelkiant modernias orkestro priemones ir labiau koncentruotą struktūrą. Todėl pastatytas baleto variantas kiek trumpesnis, dviejų dalių, nors išlikęs klavyras yra trijų dalių.

Jakubėno baleto muzika atrodo natūraliai išauganti iš romantinio pagrindo, dar papildoma įvairiomis moderniomis priemonėmis bei tautiniais elementais. Jie visi organiškai įtraukti į bendrą neoromantinį baleto skambesį. Partitūroje yra įdomių, netikėtų dalykų. Savitai naudojami metriniai dariniai, kai kurios harmoninės priemonės, pavyzdžiui, dvi tercijos, mažoji ir didžioji, derinamos viename akorde – romantiniame audinyje jos atrodo tarsi modernesnio skambesio suteikiantis inkliuzas. Taip pat gausu tam tikrų leitmotyvų, pasikartojančių temų. Tai matyti ir paties Jakubėno pažymėtose klavyro instrumentuotės tembrinėse nuorodose, dažniausiai tose vietose, kuriose išryškinami kurie nors veikėjai. Pavyzdžiui, prie Straublio dažniausiai nurodomas obojus, prie Vaivos – fleita, prie Perkūno – variniai pučiamieji. Nuorodose dominuojantys tembrai nuosekliai išlaikomi ir labai logiški, todėl orkestruojant jie natūraliai derėjo prie muzikos stilistikos ir dramaturgijos logikos. Kita vertus, Jakubėno nuorodų nebuvo daug, greičiau jos pavienės ir labiau susijusios su konkrečiomis temomis, pažymint atskirus instrumentus. Taigi dirbant teko orientuotis į paties susikurtą orkestravimo bei tembrų kaitos logiką, kurioje netrūko kūrybinės laisvės. Čia galima kalbėti apie skirtingus mastelius: vienos dalies, stambesnių darinių – paveikslo, atskiro veiksmo – ir galų gale viso baleto orkestro dramaturgijos logiką. Daug orkestruotės elementų padiktavo muzikos faktūra, dinamika, tačiau svarbesnis buvo pasirinktas originalus orkestruotės vaizdinys, tam tikras sprendimas.

Viena gražiųjų, subtiliųjų Jakubėno muzikos savybių, kurią gana sudėtinga perteikti orkestruojant, yra faktūros polifoniškumas ir pobalsių gausa. Lengva orkestruoti, kai yra melodija, akompanimentas, stabilus balsų kiekis, tačiau atsirandantys ir pradingstantys pobalsiai reikalauja didelio meistriškumo norint, kad jie tinkamai skambėtų. Jakubėno klavyre gausu ir fortepijoninės specifikos, o fortepijono faktūrų dažnai neįmanoma tiesiogiai perkelti į orkestrą, todėl jas reikėjo adaptuoti, perdaryti.

Šiais laikais smarkiai pakitęs laiko trukmės pojūtis, todėl buvo akivaizdu, kad trijų veiksmų baletas su gausybe kulminacijų ir pasikartojimų nesuskambės. Sumanyta jį padaryti dviejų veiksmų.

Tam tikra problema buvo kulminacijų gausa, ją teko šiek tiek maskuoti. Originalioje klavyro versijoje labai daug epizodų – 52, ir beveik kiekvienas, išskyrus kai kuriuos pereinamuosius ar pastoralinius epizodus, turi ryškią kulminaciją. Dažnai epizodas atrodo kaip atskiras kūrinys, ir kai kiekvienas turi po tokį pakilimą, tai gali tapti problema visumos požiūriu. Ją sėkmingai pavyko išspręsti struktūros pertvarkymo (pastatytame variante liko 40 epizodų) ir orkestruotės priemonėmis.

Labai daug galvota apie baleto finalą, ieškota įdomaus ir šiuolaikiško sprendimo. Spektaklio finalo variantas gerokai skiriasi nuo originalo, ten jis buvo labai reprizinis ir praktiškai neteikė naujos muzikinės informacijos – visi veikėjai sugrįžta, pasirodo publikai, taigi grįžta ir visos temos, todėl finalas labai ištęstas ir praradęs dramaturginę įtampą. Nusprendžiau apskritai atsisakyti tiesmuko kartojimo – kūrinio dramaturginiu centru tampa vaivorykštės (Vaivos ėjimo į dangų) epizodas. Klavyre tai gana trumpas epizodas, tad jį teko išplėtoti varijuojant ir įvairiai orkestruojant tą pačią Jakubėno medžiagą.

Baleto „Vaivos juosta“ muzika turi savitų ir šiuolaikinei scenai puikiai tinkamų bruožų. Galų gale tai tiesiog graži muzika, kurios malonu klausytis, kurioje gausu tiek dramatinių, ritmiškų, aktyvių, tiek ir melodingų ar melancholiškų epizodų. Visa tai, šiuolaikiškai pateikiant, gali sėkmingai gyvuoti scenoje greta kitų XX amžiaus lietuviškų baletų.

Susiję nariai

Vladas Jakubėnas

Vladas Jakubėnas

Kompozitorius

Irena Ramutė Skomskienė

Irena Ramutė Skomskienė

Choro dirigentė, V. Jakubėno draugijos pirmininkė

Komentarai