Aplodismentai atsistojus – išskirtinai lietuviška ar įkvėpta plojimų leidžiantis lėktuvui?

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos teatrų ir koncertų salėse formavosi nauja tradicija. Atsistojimas tapo nuo plojimų neatskiriama dalis ir nebepriklauso nuo to, ar žiūrovams reginys patiko. „Man susidarė toks įspūdis, kad staigus atsistojimas teatre atsirado tuo pat metu, kai lietuviai pradėjo masiškai ploti besileidžiant lėktuvams“, – sako Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedros lektorė, teatrologė dr. Goda Dapšytė. Scenos meno bendruomenė pastebi, kad tai – išskirtinai lietuviškas reiškinys. Kodėl jis atsirado ir ką tai reiškia kūrėjams?
Žmonių miške arba nesistok, jei nenori
Publikos ovacijos stovint tradiciškai yra ypatingos pagarbos ir pripažinimo ženklas artistams. Juo žiūrovai išreiškia padėką už neeilinį patyrimą. Publikos elgseną teatre kelis dešimtmečius stebinti dr. Goda Dapšytė prisimena, kad anksčiau stovimos ovacijos reiškė bent kelis atlikėjų ir autorių iškvietimus į sceną. „Dabar atsistojama bet kokiu atveju, net tada, kai žiūrovas iš tikrųjų pusę spektaklio nuobodžiavo ir nori kuo greičiau išeiti“, – sako teatrologė.
Muzikologė Jūratė Katinaitė teigia, kad šis fenomenas yra labai lietuviškas. „Paprastai tokie reiškiniai būna būdingi visam regionui, bet Lenkijoje to nėra, Latvijoje – irgi. Tai iš tikrųjų trikdo ir yra labai keista. Vakaruose po operos premjerų ar kitų išskirtinių įvykių galingos ovacijos tęsiasi kokias penkiolika minučių. Uždanga nusileidžia, vėl pakyla ir vis tiek žmonės dar dėkoja premjeros dalyviams. O pas mus visi pašoka, ploja stovėdami, bet po pirmo uždangos nusileidimo plojimai kaip išjungti. Viskas būtų gerai, jei plojimai atsistojus būtų spontaniški ir autentiški. Bet dabar tai yra naujoji nomenklatūra, nauja tvarka, kuri kažkodėl įsitvirtino“, – sako muzikologė.
„Žmonės Lietuvoje jaučiasi įsipareigoję padėkoti aktoriams ir tą padėką suvokia kaip atsistojimą, – naują plojimų tradiciją komentuoja scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė. – Aš nežinau, kiek žmonių atsistoja būtent dėl to, o kiek – todėl, kad blogai jaučiasi matydami atsistojusius kitus. Kai šalia tavęs stojasi, o tu sėdi, tikrai jautiesi blogai. Pati su savimi ilgai dirbau, kol lioviausi stotis, kai man nesinorėjo. Man atrodo, mes turime tą pasidavimą masei.“
Plojimų funkcija – grąžinti energiją artistams
Iš atlikėjų ir aktorių galima išgirsti: jei salėje mirtina tyla, o kylant uždangai publika pašoka ir sprogsta plojimais, tada jie tikrai žino, kad įvyko kažkas ypatinga. Teatrologei dr. Godai Dapšytei šito efekto ilgu: „Kai stojamasi visada, nepriklausomai nuo meninės vertės ir nuo to, kokį įspūdį publikai paliko, nebėra gradacijos. Manau, kad scenos meno kūrėjai ir atlikėjai šiek tiek kenčia, nes tada sunku pagauti ryšį su publika.“
Jai antrina Jūratė Katinaitė: „Atlikėjai arba aktoriai ruošdami programą, repetuodami spektaklį ilgai dirba, išeikvoja labai daug jėgų. Plojimai yra energijos grįžimas kitu pavidalu, jie žmonėms būtini. Man atrodo, kad mes iškreipėme tą pasikeitimą energija. Atlikėjai dabar turbūt nebegali susigaudyti, kada jiems labai pasisekė, kada gal visai nepasisekė, nes publikos reakcija yra visiškai vienoda. Dingo jausmas, kad atlikėjas gauna korektišką atpildą pagal tai, kaip jam pavyko. Man šiek tiek apmaudu, kad sunaikinome tą išskirtinio reiškinio efektą.“
Iš salės kvėpavimo spektaklio metu aktoriai gali nujausti, kokie plojimai bus šįkart. „Jeigu gerai eina spektaklis, mes scenoje jaučiame, – sako aktorius Darius Meškauskas. – Teatras yra bendravimas tarp tų, kurie scenoje, ir žiūrovų salėje. Jei kontaktas yra, lyg lydeką su spiningu velkiaudamas tu pajunti – užkibo. Ir tada gali vesti į vieną ar į kitą pusę. Tai yra tam tikra manipuliacija žiūrovo sąmone, tu ją valdai.“
Paklaustas, kaip vertina pakitusią žiūrovų elgseną, aktorius sako, kad Lietuvoje egzistuoja toks „taip reikia“ reiškinys. „Tai pasidarė lyg ir gero tono dalykas. Anksčiau buvo kitaip – tikrai nebuvo puolama stotis. Gal čia tokia publikos saviraiška? Aš buvau, ne veltui išleidau pinigus, todėl ir atsistojau. Kartais susidaro įspūdis, kad visi atsistoja tam, kad greičiau nueitų pasiimti į rūbinę paltų. Mes taip juokaujame. Sutinku, būna atvejų, kada verta atsistoti, bet tai jau turi būti labai stipru. Jeigu įspūdis vidutiniškas, manau, žiūrovai stotis neturėtų“, – sako Darius Meškauskas.
„Iš šio pasaulio išėjus Nekrošiui, su jo paskutiniu spektakliu „Kalės vaikai“ mes dalyvavome Rumunijos festivalyje. Tas spektaklis įvyko kaip mišios pačiam Nekrošiui, jo sielai. Publika plojo, plojo, plojo, po to visi pradėjo ploti sinchroniškai ir tada mes supratome, kad čia ploja tikrai ne mums – čia jau tiesiai į dausas. Visiems gerklėse buvo gumulas – tokių dalykų nesumeluosi, – pasakoja aktorius ir prideda, kad jam brangiausia, kai žiūrovas sutrikęs ir nežino, kaip reaguoti. – Artistas laimingiausias tada, kai žiūrovas sutrinka taip, kad ploti negali, dar turi pasėdėti. Tai yra vertingiausia. Svarbu, kad artistai iš žiūrovų gautų tikrą atsaką, tikrą reakciją. Ne tą formalų, su įvaizdžiu susijusį atsistojimą, kur dar dairomasi į tuos, kurie neatsistojo. Visi turi reaguoti skirtingai. Aš, pavyzdžiui, nesistoju, kai tikrai nėra už ką. Bet jeigu matosi, kad tai vyksta su energija, jei iš žmonių eina entuziazmas – tada yra kitaip.“
Nereikia kaltinti reiškinio, jis turi savo šaknis
Kai kuriose šalyse į teatro salę galima įsinešti užkandžių ir alkoholinių gėrimų. Pasigilinus į tokios šalies teatro istoriją ir tradicijas paaiškėtų, kad taip buvo visada. Plojimų mados taipogi nulemtos kultūros: Italijos žiūrovai – triukšmingi, vokiečiai trypia kojomis, o Ispanijoje bei Latvijoje reaguojama santūriai.
Nors pakitusios lietuvių ovacijų tradicijos šaknis atsekti sudėtinga, pasvarstyti apie priežastis galima. „Man susidarė toks įspūdis, kad staigus atsistojimas teatre atsirado tuo pat metu, kai lietuviai pradėjo masiškai ploti besileidžiant lėktuvams“, – sako teatrologė dr. Goda Dapšytė. Šiai versijai pritaria ir muzikologė Jūratė Katinaitė: „Žmonės plodavo sovietiniuose lėktuvuose, nepriklausomybės pradžioje ta tradicija būdavo Rytų Europoje. Toks įspūdis, kad iš lėktuvų plojimai persimetė į kitas vietas.“
„Dar aš įžvelgčiau ryšį su socialiniais tinklais, – tęsia muzikologė. – Koncertinė salė tam tikra prasme yra didelis socialinis tinklas, kuriame tu pateiki savo viešąjį įvaizdį. Esi toks, koks gal labiau sau patinki: drąsesnis, narsesnis. Viena vertus, tu lyg ir išsišoki, kita vertus, esi toje pačioje minioje – visi taip daro. Mes, kaip posovietinė visuomenė, buvome gana vienalytė. Žmonės, kurie atrodo arba elgiasi kitaip, mums standartiškai atrodydavo kaip išsišokėliai. Nors Vakaruose tokių nestandartinių žmonių visada buvo ir į juos niekas neatkreipia dėmesio, pas mus tas žmogus yra pastebimas. Kai atsirado socialiniai tinklai, žmonės pradėjo atskirti save realybėje nuo savo fantomo socialiniuose tinkluose. Man šis plojimų fenomenas atrodo susijęs su žiūrovo santykiu su savimi, su savo viešuoju aš, o ne tuo, kas įvyksta scenoje.“
Dalis meno bendruomenės stebisi per pastarąjį dešimtmetį susiklosčiusia plojimų situacija. Kai kam šį reiškinį instinktyviai norisi vertinti kaip ovacijų vertės sumažėjimą. Tačiau dr. Goda Dapšytė siūlo į tai žvelgti atviriau, kaip į kaitą. „Galbūt tai yra kitas etapas. Mūsų krašte susiklosčiusi štai tokia tradicija. Reikia priimti tai kaip gamtos reiškinį, ir tiek. Tyli kritikų rezistencija nelabai daro poveikį, ypač turint omenyje mūsų skaičių. Aš visada sau ir studentams primenu, kad mes turime gerbti publikos pasirinkimus, net tada, kai jie mūsų nedžiugina. Nes žiūrovai už spektaklius moka tris kartus: visų pirma, mokėdami mokesčius – didžioji dalis dramos, teatro, šokių, cirko spektaklių, operų yra finansuojami valstybės, antrą kartą publika moka pirkdama bilietą ir trečią – skirdama savo laiką, kurio niekada nesusigrąžins.“
Žiūrovai visur vienodi, tik reakcijos skiriasi
Žmonių reakcijos į scenos meno kūrinius priklauso ne tik nuo kultūrinių skirtumų. Publika nesielgia vienodai ir to paties miesto kultūros įstaigose. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje tarp simfonijos dalių ar fortepijoninės muzikos sonatų beveik niekada neišgirsime plojimų. Tuo tarpu Vilniuje Kongresų rūmuose tai yra labai dažna. Muzikologė Jūratė Katinaitė svarsto, kad tą galbūt galėjo lemti rinkodaros strategijos, orientuotos į skirtingas tikslines auditorijas.
Muzikantas į vientisą architektūrinę kūrinio struktūrą pasineria taip pat, kaip aktorius į vaidmenį. Ploti, kai norisi, nėra didelė blogybė. Tačiau tiesa ta, kad atlikėją tai gali išblaškyti. „Operos spektaklyje žmonės ploja nuskambėjus labai ryškiai arijai, – sako muzikologė. – Kartais plojimai taip ilgai užtrunka, kad operos artistams net stovėti scenoje sunku. Pavyzdžiui, Pavaročiui po Nemorino romanso plodavo dešimt minučių. Tada spektaklis tarsi sustingsta. Į operos sceną atėjus režisūriniam teatrui kai kurie režisieriai ėmė veiksmą sukti taip greitai, kad plojimams išlįsti nebūtų galimybės. Bet dažnai jie pralaužia režisūrą.“
Anot Dariaus Meškausko, kai spektaklis gerai sukurtas, žiūrovų reakcijos visada būna tuose pačiuose taškuose. „Jeigu geras spektaklis, jei, kaip mes sakome, spektaklis ištaško žiūrovą, žmonės visada reaguoja. Nors ir skirtingai. Žiūrovas visur yra vienodas, tik tradicijos kitokios. Liepojoje, Latvijoje, žmonės santūresni. Kai ten vaidini komediją, jie juokiasi, bet viduje. Nepatogu jiems. O pas mus krykštauja, visu balsu kvatoja. Galvotum, gal jiems nepatiko? Bet ne, labai patiko, paprasčiausiai jie daugiau nesijuokia.“
Klaipėdos dramos teatre aktyviai vaidinantis aktorius pastebi, kad klaipėdiečiai truputį laisvesni. „Klaipėda – pusiau kurortinis miestas, demokratiškesnis, laisvesnis. Jūra pravėdina smegenis, todėl žmonių reakcija yra spontaniškesnė. Vilniuje galbūt daugiau mandagumo, daugiau pagalvojimo, kaip čia aš atrodau. Panevėžio publika – visada santūresnė, ji apmąsto, nepuola emocionaliai jaustis. Čia, matyt, Miltinio teatro pasekmė“, – sako Darius Meškauskas.
Bethoveno epochoje plojikai būdavo užsakomi iš anksto
Meno projektų koordinatorė Gabrielė Pelakauskaitė siūlo atkreipti dėmesį į plojimų istoriją. Vieniems aukščiausią vertinimą reiškiantiems ženklams nusistovėjus, vėliau atsiranda nauji. „Šiuo metu atsistojimas nebereiškia ypatingo žiūrovų susižavėjimo, tapo įprastas. Galbūt tai natūralus procesas ir atrasime bei įvardinsime naują aukščiausią įvertinimą reiškiantį gestą. O galbūt grįšime prie senųjų tradicijų“, – svarsto ji.
„Žiūrovų plojimai kultūriniuose renginiuose atsirado gladiatorių kovų metu, kai dėl didelės erdvės žmonės negalėjo pasiekti patinkančių kovotojų ir jiems paplekšnoti per nugarą. Taip plojimai tapo palaikymo, įvertinimo ženklu, – istoriniu plojimų kontekstu dalinasi G. Pelakauskaitė. – Plojimų etiketas pradėjo formuotis 18 amžiuje kartu su garsiųjų muzikos kompozitorių, tokių kaip Bethovenas ar Bachas, kūryba ir koncertais didelėse salėse. Stiprios ovacijos būdavo sėkmės, pagyrimo ženklas, o tyla reikšdavo fiasko, todėl siekiant to išvengti, būdavo iš anksto užsakomi plojikai, kurie ir nepasisekus koncertui sukurdavo gausių plojimų įspūdį salėje. Laikui bėgant, ploti po pasirodymų tapo priimtina, buvo sunku atskirti, kokia žiūrovų nuotaika ir įspūdžiai, todėl atsirado papildomi ženklai, tokie kaip šūksniai, vėliau atsistojimas, kurie leido išskirti ypatingus atvejus.“
Nei plojimai, nei atsistojimas po renginio nėra privalomi. Tai tik sutartiniai ženklai, padedantys išreikšti kiekvieno asmeninę nuomonę. Jei užtvindė susižavėjimas, leiskime sau švilpti, trypti kojomis. Jei esame susijungę su kūriniu, nenorime iš jo išeiti, likime sėdėti nekrutėdami. Svarbiausia, kad reakcija būtų tikra.