Ar iš tiesų mes negyvenome?
Vasarį paminėjome nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmetį. Buvo daug publikacijų, radijo ir televizijos laidų apie pirmuosius signatarus, dar kartą prisiminėme tragiškus partizanų likimus ir pokyčius, įvykusius po Nepriklausomybės atgavimo. Deja, daugybė žmonių, puoselėjusių lietuvių kultūrą ir kalbą, liko užmiršti. Pasakysiu dar griežčiau – kelios kartos buvo ne tik sąmoningai išbrauktos, bet ir suniekintos. Mano kartos žmones, gimusius ir augusius tarybiniais laikais, šiuolaikiniai publicistai laiko Lietuvos nepriklausomybės idėjos išdavikais ar kolaborantais.
Tokia neteisybė man kelia didelį nerimą, ir todėl nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimas man nesibaigė vasario 17 dieną. Kaip ir neprasidėjo vasario 16-osios rytą.
Aš vis dar laukiu, kad po iškilmingų posėdžių ir ceremonijų ateis apmąstymų metas. Ir ateis supratimas, kad mes, sẽnosios kartos, niekuo nenusikaltom dabartinei Lietuvai.
Mes tais laikais turėjome puikių dvasinių lyderių ir tikslius orientyrus, kurie neleido mums užmiršti, kad esame lietuviai su daugelio šimtmečių istorija.
Visų pirma noriu padėkoti KIEKVIENAM tarybinių laikų lietuvių kalbos mokytojui, kiekvienam Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojui ir visiems Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojams. Jų indėlio į mūsų sąmonę ir mūsų kalbos puoselėjimą neįmanoma apskaičiuoti jokiais pinigais.
Noriu padėkoti iškiliam aktoriui Laimonui Noreikai, kuris su lietuvių poezijos programomis apkeliavo kiekvieną mokyklą ir kiekvienus kaimo kultūros namus. Jis žmonėms skaitydavo Maironį, Strazdelį, Donelaitį... Tai nejaugi Laimonas Noreika neprisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo?
Nejaugi prie to neprisidėjo šaunūs Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, triskart iš eilės,1985–1987 metais, TSRS krepšinio pirmenybių finale (ir be jokių legionierių!) įveikdami „raudonąją mašiną“ – CASK? Garsiai, aišku, niekas apie tai nekalbėjo, bet kolektyvinėje pasąmonėje visi lietuviai jautėsi savotiškos rezistencijos dalyviais – nugalėtojais.
O kaip gudriai ir elegantiškai apie Lietuvą ir jos padėtį pasauliniame tų metų kontekste primindavo muzikinių radijo laidų redaktoriai! Jie beveik į kiekvieną pageidavimų koncertą įtraukdavo (kokio nors melioratoriaus Jono ar melžėjos Onos prašymu – laiškų autoriai keisdavosi) vergų chorą iš G. Verdi operos „Nabukas“ apie prarastą ir gražią tėvynę: „Oh mia patria sì bella e perduta! Oh membranza sì cara e fatal!“ Eteryje dažnai skambėjusi Juozo Naujalio ir Maironio ,,Lietuva brangi“ tais metais buvo neoficialus Lietuvos himnas. Už tokį profesionalų atsidavimą Lietuvai radijo redaktoriai neabejotinai verti mūsų pagarbos ir padėkos.
To, kad gyvename Lietuvoje, neleisdavo užmiršti ir liaudies teatro spektaklio „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ aktoriai, vedami režisieriaus Povilo Zulono ir palaikomi rašytojo Juozo Baltušio. Tikriausiai reikia padėkoti ir pačiam rašytojui už jo kelionių apybraižų knygą „Tėvų ir brolių takais“ (1967), kurioje skaitėme apie Amerikos lietuvių gyvenimą.
Nuo 1971 metų Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo pastangomis Lietuva tampa džiazo šalimi. Mano kartos žmonės prisimena, koks ažiotažas lydėdavo trio koncertus ir kaip sunku būdavo į juos patekti. Ir kaip nepadėkoti p. Čekasinui, Lietuvoje sukūrusiam originalią džiazo dėstymo metodiką? Juk šiandien šalies ir pasaulio afišas puošia daugelio jo mokinių pavardės.
O kas apie Lietuvą buvo žinoma už jos ribų? Žymios teatro kritikės Natalijos Krymovos straipsniai Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą išgarsino visoje Tarybų Sąjungoje. Teigiamą šalies įvaizdį kino filmuose kūrė talentingi aktoriai Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Juozas Budraitis, mūsų muzikantai, fotografai, skulptoriai. Būtent menininkų dėka Lietuva visiems atrodė taurios kultūros šaltinis.
Nejaugi galima tai užmiršti ir visokiomis insinuacijomis teršti jų svarų indėlį į mūsų krašto istoriją?
Beje, noriu ištarti dar keletą padėkos žodžių Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos teatrams.
Man gaila, kad šiuolaikiniams publicistams, niekinantiems tuos laikus ir visus mus, tada gyvenusius, neteko patirti nepaprastų emocijų, kartu su Justino Marcinkevičiaus dramų herojais tyliai kartojant „Lie-tu-va...“.
Man gaila šiuolaikinių neigėjų, kad jų pasaulėžiūros neformavo Jono Jurašo spektakliai. Juozo Glinskio „Grasos namai“, Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ tapo ne tik Kauno dramos teatro istorijos dalimi. Kaip ir populiarūs Modrio Tenisono pantomimos spektakliai. Šviesaus atminimo „Amerikos balso“ žurnalistas Aleksandras Batčianas man pasakojo, kad į Kauną dėl Tenisono ir Jurašo jis ne kartą autostopu keliavo iš savo gimtosios Odesos – jam tai buvo kelias į laisvę, į kitą gyvenimą. Ir pridūrė, kad visada stebėdavosi Kauno centrinės gatvės pavadinimu: rusų kalba aleja Svobody (Laisvės alėja) skambėdavo kaip fantastinio filmo pavadinimas.
Taigi, mano padėka ir tiems, kurie 1961 metais Kaunui grąžino Laisvės alėjos vardą.
Kauniečiai turėjo dar vieną privilegiją – Vitražo ir skulptūros galeriją soboru vadinamoje Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Laisvės alėjos pradžioje. Ten vėsioje aplinkoje, tyliai skambant vargonų įrašams, buvo galima pastovėti prie iškiliausių lietuvių menininkų skulptūrų, taip pat ir prie Juozo Zikaro „Laisvės“ (ji stovėjo uždengto centrinio altoriaus kairėje). Taip Čiurlionio muziejaus darbuotojai, kiek tais laikais buvo įmanoma, apeidami cenzūros barjerus, saugojo lietuviškumo oazę. Ar juos taip pat reikia kaltinti kolaboravimu su tuometine santvarka?
O Istorijos ir Čiurlionio muziejų komplekse lietuvišką savimonę palaikė „Lituanicos“ ekspozicija, įamžinusi 1933 metų didvyrišką Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinį skrydį iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą. Ir visada norėdavosi ilgiau pastovėti prie tautodailininkės skulptorės Elžbietos Daugvilienės reljefų ir horeljefų, skirtų 1863 metų sukilėliams.
Keliaujant po Lietuvą ne kartą teko įsitikinti, kad kiekviename Lietuvos didmiestyje ar miestelyje buvo lietuviškos dvasios ir tradicijų palaikymo oazių.
O koks tų laikų knygų ir autorių sąrašas! „Lietuvos ryto“ skaitytojai aktyviai balsavo ir išrinko Lietuvos šimtmečio knygų šimtuką. Įspūdingas rezultatas – sąraše gausu tarybinių laikų rašytojų ir poetų. Naujausi laikai tokiu indėliu į kultūros istoriją pasigirti, deja, negali.
Trumpoje replikoje, suprantama, mano asmeninis padėkos ir prisiminimų sąrašas nepilnas. Jame būtų dar daugiau faktų, pavardžių ir įvykių.
Ir aš tikiu, kad mano kartos žmonių atmintyje yra ne mažiau gražių pavyzdžių. Todėl paskutinis mano padėkos žodis būtent jiems, skaičiusiems, dainavusiems, vaikščiojusiems į spektaklius, parodas ir niekados neužmiršusiems, kad „lietuviais esame mes gimę“.
Turiu vilties, kad mūsų kritikai ir neigėjai kada nors supras, jog be mūsų valios, tikėjimo nebūtų buvę Sąjūdžio, Baltijos kelio ir Nepriklausomybės atgavimo.
Taip, man labai liūdna, kad naujos kartos publicistai ir politikai perbraukia mano ir visų mūsų gyvenimą. Bet praeities supratimas ramina – ne jie pirmi tai daro su Lietuva. Ir ne nuo jų priklauso tautos gyvenimiška išmintis ir brandumas.
Susiję nariai
