Ar išliksime?

Kiekvieną kartą, suabejojusi pati ar dėliodama argumentus kalbantiems apie kultūros, o ypač muzikos leidinių reikalingumą, sklaidau ne tik giminingus spaudinius, bet ir „Muzikos barų“ archyvą. Šiandien, kai iš valdžios tribūnos svarstoma, kad pakaktų naujienų internete ir spausdintiniai leidiniai pernelyg didelė prabanga, su nuostaba skaitau pirmojo „Muzikos barų“ numerio redaktoriaus žodį – regis, specialiai mums parašytą, neprarandantį aktualumo ir šiandien.

„Muzikos barai“ Nr. 1, 1931 m. spalis, Kaunas
NAUJĄ BARĄ PRADEDANT

Kultūros pradžią tenka skaityt nuo to laiko, kai žmogus sukūrė kalbą, nes minčių perdavimas yra būtina progreso sąlyga. Iš to aišku, kokios reikšmės turi spauda ne tik bendrai žmonijos kultūrai, bet ir kiekvienai mokslo ar meno šakai, kiekvienos šalies ar tautos progresui bet kurioj srity.

Nenuostabu todėl, kad muzikos menas Lietuvoje, neturėdamas savo spaudos, nors ir nemenkai valdžios, o kai kur ir visuomenės remiamas, nors turi nebe taip maža muzikos darbininkų ir nebe menkų jėgų atskiruose asmenyse, – vis dėlto kai kuriose srityse rodo stagnacijos, o kai kur net regreso, nes darbas dirbamas be tikslesnio jėgų apskaitymo, be patyrimo koncentracijos ir analizės.

Ir tik tie muzikininkai, kieno širdies nepasiekia mūsų šalies muzikos reikalai, gali nejausti daugybės mūsų muzikos gyvenimo deginančiai aktualių klausimų, kuriems net iškelti be muzikos laikraščio trūksta galimumų.

Nebegalima taip pat ilgiau toleruoti, kad inteligentas mūsų muzikininkas turėtų tenkintis tik dienraščio informacijomis apie savo šalies ir užsienio muziką.

Muzikos laikraštis gal dar ilgai mums turės pavaduoti ir savąją moksliną muzikos literatūrą, kurios atskirais stambesniais veikalais mūsų sąlygose kažin dar kada sulauksim. Bet kai turim jau palyginti nebe taip maža mokytų muzikininkų, jau laikas ir šioj srity darbams pasireikšti bent specialaus laikraščio rėmuose.

Tą viską gerai suprasdami, o senesniesiems mūsų muzikininkams spaudos darbą dėl įvairių priežasčių pametus, imamės iniciatyvos jaunesnieji naujų barų muzikos spaudoj varyti. Į šitą darbą kviečiam visus, kas tik gali prisidėti.

Atsimindami daugelio mūsų laikraščių ir žurnalų liūdną likimą, mes pradedam atsargiai ir kukliai, bet griežtai pasiryžę tesėti, o susilaukę daugiau talkininkų – mūsų darbą plėsti ir tobulinti. Šito tikėtis, nuolat augant mūsų šalies inteligentų muzikos darbininkų jėgoms, turim visai realaus pamato.

***

„Muzikos barai“ yra vienintelis Lietuvoje muzikos tematikos leidinys, nuo 1989 m. be pertraukų einantis iki šių dienų. Tarpukariu (1931–1933 ir 1938–1940 m.) ėjusio žurnalo leidyba Vilniuje buvo atnaujinta 1989 m. birželio 14 d.

Apie muzikinės periodikos svarbą muzikinės kultūros raidai ir populiarinimui atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pirmasis prakalbo kompozitorius Osvaldas Balakauskas. 1990 m. Vilniuje vykusiame Lietuvos kultūros kongrese jis pabrėžė, kad sovietmečiu didžiulį nuostolį šalies kultūrai padarė muzikos kritikos leidinių sunaikinimas. „Kad ji normaliai funkcionuotų, būtina turėti mažų mažiausiai muzikos laikraštį ir du muzikos žurnalus – populiarų kronikinį ir mokslinį. Muzikinė spauda visuomenę informuoja, šviečia ir auklėja, joje vyksta nuolatinis dialogas dėl skonio, muzikos suvokimo ir vertinimo[1], – teigė O. Balakauskas.

Publicistinių tekstų, kuriuose aptariama Lietuvos muzikinė periodika, nėra daug. Šalies muzikos kritikos situaciją apžvelgiančioje publikacijoje dėmesį į muzikinius leidinius yra atkreipusi muzikologė Rūta Stanevičiūtė. Ji pastebėjo, kad dauguma iniciatyvų steigti naujus muzikinius leidinius užgeso pasirodžius vos vienam numeriui ar taip ir neįsitvirtinus spaudos rinkoje. Muzikologės nuomone, tokią situaciją lemia šalyje nesusiformavusi muzikos industrija, kuri galėtų paskatinti ir finansiškai paremti muzikinę kritiką: nėra stiprių akademinės muzikos įrašų leidyklų, silpnos populiariosios muzikos įrašų kompanijos, nėra specializuotų natų ir muzikinių knygų leidyklų, menkas akademinės muzikos agentūrų tinklas[2].

1989–2024 m. Lietuvoje ėjo apie 40 skirtingų pavadinimų muzikinės periodikos leidinių. Tačiau be pertraukų periodiškai spausdintas tik vienas – „Muzikos barai“, kurio leidybą 1989 m. vasarą atnaujino Lietuvos muzikos draugija. Kitų leidinių, tiek spausdintinių, tiek virtualių, egzistavimas apsiribodavo keleriais metais.

„Muzikos barams“ išsilaikyti padeda stipri leidinio darbuotojų motyvacija, suvokimas, kad kiekvieno muziko išlikimas savo profesijoje tiesiogiai priklauso nuo išugdyto visuomenės poreikio vartoti muzikos meną, mėgautis juo; noras, kad gimtoji valstybė lygiuotųsi į kultūringiausias pasaulio šalis; supratimas, kad tik sukūrus sistemą kūrėjas–atlikėjas–suvokėjas galime būti ramūs dėl meno ateities Lietuvoje. Žurnalas skiriamas ne tik muzikos specialistams, bet ir visiems išprususiems ir muzika besidomintiems Lietuvos žmonėms, gebantiems skaityti tiek publicistinius, tiek patraukliai parašytus mokslinius straipsnius.

Profesorius habilituotas daktaras Leonidas Melnikas – vienas iš tokių autorių, dėl kurių motyvacijos ir įsitikinimo, kad leidinys reikalingas, „Muzikos barai“ vis dar pasiekia savo skaitytojus. Apžvelgdamas leidinio istoriją ir leidybos peripetijas, prof. L. Melnikas teigia: „Muzikos kultūros sistema neįsivaizduojama be spaudos. Aktualiai egzistuojančios kultūros pjūvyje spauda vykdo savireguliacijos, susibalansavimo funkcijas. Ji teikia informaciją, formuoja vertinimo matus, padeda orientuotis meno reiškinių margumyne. Tai savotiškas klausytojo gidas, vedantis jį už rankos, atkreipiantis dėmesį į vieną ar kitą „eksponatą“, paaiškinantis jo svarbą ir reikšmę. Leidinių, gebančių klausytojo sąmonėje užimti tokio vedlio vietą, nebūna daug. Vieni neranda reikiamos, klausytojui artimos ir suprantamos intonacijos, kiti pasirodo esantys pernelyg siauri ir specializuoti, treti – šališki, ketvirti – tiesiog vienadieniai, neturintys nei realybės pojūčio, nei ateities vizijos. Todėl, nors į prestižinę klausytojo vedlio funkciją pretenduoja daugelis, dažniausiai šioje pozicijoje įsitvirtina kuris nors vienas leidinys. Iškovotas autoritetas ir skaitytojų meilė leidžia jam įveikti vis naujus konkurentus, sutvirtinti savo pozicijas. Lietuvoje toks leidinys – „Muzikos barai“.

Kodėl būtent „Muzikos barai“ daugeliui tapo svarbiu, reikalingu bei reikšmingu muzikinio gyvenimo palydovu? Kodėl jau beveik antrą dešimtmetį, nepaisant nuolatinio lėšų stygiaus, kartais visai nepelnyto priešiškumo, šis leidinys tebegyvuoja, teikia džiaugsmo muzikos mylėtojams, randa vis naujų būdų sudominti skaitytoją?

Pirmoji ir pagrindinė „Muzikos barų“ sėkmės priežastis, – mano prof. L. Melnikas, – yra leidinyje dirbantys žmonės. Esame įpratę perdėtai pagarbiai žvelgti į vieną ar kitą instituciją, visai pamiršdami, kad ne prašmatnūs rūmai su puošniomis iškabomis, skambūs pavadinimai, erdvūs kabinetai ar bekraščiai darbo stalai, bet tik žmonės gali būti verti pagarbos. Ką nors nuveikti gali tik žmogus, turintis gabumų ir sugebėjimų, ryžto ir užsispyrimo.

Savotiška likimo dovana yra „Muzikos barų“ sąsaja su savo šlovinguoju pirmtaku – garsiuoju prieškario muzikiniu leidiniu. Ryšys su istorija bet kokiam kultūros reiškiniui suteikia ypatingą matą. Tad „materialiai“ įteisintas šiuolaikinių „Muzikos barų“ prisilietimas prie Lietuvos muzikos istorinės praeities – erdvė formuotis ir pasireikšti tradicijoms, sąlytis su tais meno procesais, kurie atvedė mus į šią dieną.

Dar viena labai svarbi „Muzikos barų“ sėkmės priežastis ta, kad žurnalas įsitvirtino kultūrinėje erdvėje, kuri ilgą laiką nebuvo užimta. Dešimtmečiais šnekėta, kad Lietuvai reikia plataus profilio muzikinio leidinio, kuris pateiktų daug informacijos ir būtų orientuotas į labai įvairią skaitytojų auditoriją. Deja, vis nepavykdavo šių ketinimų įgyvendinti, viskas baigdavosi vien kalbomis. Vežimas taip ir nepajudėjo iš vietos per visą sovietinio valdymo laikotarpį, nors tuomet į muzikos meną buvo žiūrima kaip į vitriną, galėjusią bent iš dalies pridengti ir papuošti pilką realybę, o kultūros sritis, meninis ugdymas buvo dosniai finansuojami (geriausias pavyzdys – išplėtotas vaikų muzikos mokyklų tinklas, jų patalpos prestižinėse vietose, valstybės parama, santykinai gerokai viršijanti ne tik mūsų dienomis skiriamą Lietuvoje, bet ir Vakarų šalyse). Tai, kad esant tokioms sąlygoms Lietuvoje neatsirado laukiamas muzikinis leidinys, paaiškinama ne vien sovietinės valdžios nenoru jį steigti, bet ir kita specifinio pobūdžio aplinkybe – gyvenimo ir profesinės veiklos suformuotu minčių dėstymo stiliumi, kuris visai neatitiko plataus profilio muzikinio žurnalo reikalavimų.

„Muzikos barai“ žengė labai rimtą žingsnį, – įsitikinęs prof. L. Melnikas. – Žmonės, padarę leidinį tokį, kokį mes jį turime šiandien, radikaliai atsisakė senų įpročių ir pirmieji iš rašančių muzikų ėmė vartoti kalbą pagal tiesioginę jos paskirtį – komunikuoti su skaitytoju.

„Muzikos barų“ gvildenamų temų ratas labai platus. Daugeliu aspektu tai vienintelis ir nepakeičiamas leidinys. Apžvelgdamas Lietuvos muzikų veiklą (tiek šalyje, tiek ir užsienyje), jis pateikia margą muzikinio gyvenimo paletę, išskirdamas ne atskirus jos fragmentus, bet formuodamas bendrą panoraminį žvilgsnį. Gilindamasis į aktualias šiuolaikinės muzikos kultūros problemas, informuodamas apie tai, kas nauja pasaulyje, įvykiams Lietuvoje jis suteikia svarbų kontekstą, juos mes pamatome naujoje šviesoje, peržengdami mūsų šalies ribas. Paliesdamas įvairius meninio paveldo aspektus, atversdamas mažiau žinomus muzikos klasikos puslapius, jis formuoja reikšmingą istorinį matą, padedantį įžvelgti meno reiškinių tarpusavio ryšį, kiekvieną meninį veiksmą moko vertinti raidos eigoje.

Ir svarbiausia: „Muzikos barai“ yra šių dienų kultūros metraštis, – pabrėžia prof. L. Melnikas. – Čia galima rasti žinių apie visa, kas šiandien reikšminga muzikos pasaulyje. Dar daugiau, leidinys teikia galimybę į šiuos įvykius pažvelgti amžininko, o kartais ir tiesioginio jų dalyvio akimis. Tai be galo vertinga patirtis. Spauda visada yra žinių išsaugojimo mechanizmas. Diena iš dienos, metai iš metų kruopščiai fiksuodama, kas vyksta, kaip į tai reaguojama, kas jaučiama, spauda po kurio laiko tampa neįkainojamu istoriniu dokumentu. Juk susigrąžinti istorinę praeitį, pažinti ją „iš vidaus“ šiandien mes galime vartydami prieškario „Muzikos barų“, „Muzikos aidų“ numerius, skaitydami V. Jakubėno, kitų autorių recenzijas. Jie primena mums apie praėjusius laikus, priartina juos prie mūsų. Tas pat vyks ir ateityje, kai iš šių dienų „Muzikos barų“ bus rekonstruojama įvykių eiga, bandoma pažinti, kas ir kaip vyko mūsų dienomis. Taigi mūsų skaitomi „Muzikos barai“ ne tik šiandien „aprūpina“ mus informacija, vertina ir analizuoja aktualius muzikos kultūros procesus, bet ir turi didelę išliekamąją vertę.

„Muzikos barų“ svarba pasireiškia dar vienu svarbiu aspektu – greta meno sklaidos, leidinys atlieka reikšmingą edukacinę funkciją. Gyvename pokyčių ir suirutės laikais. Mažai galvojame, kas vyks rytoj, esame pernelyg susirūpinę šia diena. Nustojame stebėtis vis dažnėjančiais kultūrinio vandalizmo atvejais, kai kičas atstoja tikrąsias vertybes, o apčiuopiama šios dienos nauda nusveria ateities perspektyvą. Kam tokiu laiku rūpi muzikinis ugdymas, turėsiantis rytoj į koncertų sales atvesti išrankų, išprususį, išlavintą klausytoją! Apie tai mažai galvojama, dar mažiau daroma. Šioje situacijoje būtent „Muzikos barai“ tampa pagalbine mokymo priemone, juose skelbiama medžiaga naudojama pamokose, žurnalas tampa pedagoginio proceso dalimi.

„Muzikos barai“ – žurnalas, turintis išskirtinę reikšmę Lietuvos kultūrai, – neabejoja prof. L. Melnikas. – Palydėdamas kūrybos procesus, o kartais ir užbėgdamas jiems už akių, atspindėdamas laimėjimus ir išryškindamas problemas, jis tapo neatsiejamas nuo pačios muzikos kultūros. Kaip kiekvienas reikšmingas dalykas, šis leidinys yra įvairiai vertinamas, turi gerbėjų ir kritikų, o tai reiškia, kad yra aktualus ir veiksmingas.“

***

Tad lieka tikėtis, kad šiandien, gyvenant laisvoje valstybėje, „Muzikos barų“ leidyboje tikrai nepasikartos priverstinė pauzė, anuomet susijusi su karu ir santvarkos pokyčiais. Privalome suprasti spausdinto muzikos metraščio svarbą ir jį puoselėti.

[1] Balakauskas Osvaldas. Muzika. – Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys, Vilnius, 1990, 67–68.

[2] Stanevičiūtė Rūta. Ar Lietuvoje esama muzikos kritikos?, 2010. Prieiga internete: www.lks.lt/uploads/Diskusijos_%20muzikos_kritika.pdf (ži

Jau baigusi šį nelinksmą straipsnį, tradiciškai lankiau kolegialių leidinių puslapius ir radau Tomo Daugirdo pamąstymus apie tą patį. Žinoma, kiek kitaip...

Naujasis Židinys-Aidai
Tomas Daugirdas. Kultūros leidiniai be rėmimo (NŽ-A nr. 1)

Sausį kultūros leidinys Kultūros barai paskelbė nutraukiąs leidybą, nes, panaikinus senąją, iki šiol neveikia naujoji kultūros leidinių rėmimo tvarka. Hipotetiškai ji turėtų pradėti veikti kada nors šiais metais. Lėšų neturi ne vien Kultūros barai, bet ir kiti kultūros leidiniai. Naujasis Židinys-Aidai irgi vegetuoja iš nedidelių projektų lėšų likučio.

Tai skatina kalbėti ne vien apie dabartinę bėdos situaciją, tačiau apie kultūros leidinių konkrečiai ir kultūros bendrai rėmimo lygį. Ir apie tai, kam ir kodėl reikia remti kultūros leidinius. O gal remti visai nereikia?

Situacija ši susidarė todėl, kad Kultūros ministerija uždarė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, steigdama naują Medijų rėmimo fondą. Perėjimo į naują finansavimo sistemą procesas buvo taip blogai valdomas, kad tuomet, kai praėjusių metų rudenį jau reikėjo skelbti konkursus kultūros leidiniams finansuoti, tepasibaigė konkursas į naujo fondo vadovo vietą.

Naujo fondo steigimas neabejotinai yra pozityvus žingsnis, nes senasis buvo moraliai ir administraciškai pasenęs. Tačiau pokyčio proceso nesuvaldymas yra skandalingas, palikęs kelių mėnesių, o gal net vienerių metų finansavimo spragą leidiniams. Ir visa atsakomybė dėl situacijos tenka tiesiogiai kultūros ministrui Simonui Kairiui. Kalbėdamas LRT radijo aktualijų studijos laidoje ministras nuo bet kokios atsakomybės kratėsi teigdamas, kad finansavimas leidiniams didinamas dvigubai, ir kad nuo šiol į lėšų skirstymą nesikiš politikai. Kad klostosi finansavimo pertrūkio situacija, ministras neabejotinai žinojo jau rudenį, tačiau nieko nepadarė, kad ją kaip nors sušvelnintų.

Tikrovėje tai reiškia, kad pusmečiui ar net ilgiau kultūros leidiniai paliekami jų pačių malonei. Per tą pusmetį turėtų būti paskelbti konkursai, parengti projektai, įvykti projektų vertinimai, laimėjusius pasiekti pinigai. Nuveiktinų darbų daug, tad tikėtina, kad lėšos išgyvenusiuosius pasieks gal rugsėjį.

Gal ir nereikia tų lietuviškų kultūros leidinių? Įvairios distopijos aprašinėja, kaip atrodytų pasaulis, jei staiga išnyktų žmonės. Pradžioje įvyktų viena kita katastrofa, kiltų radiacijos lygis dėl nuotėkių iš atominių elektrinių, išsilietų į aplinką nuodingos medžiagos, suirus damboms, būtų užlietos kai kurios teritorijos ir net miestai. Tačiau galiausiai gamta paimtų viršų. Pasaulis, išsivadavęs nuo nenatūralios žmonių kuriamos taršos, grįžtų į pradinę gamtinę harmoniją.

Daug sunkiau įsivaizduoti žmonių gyvenamą „pasaulį be kultūros“. Nes nėra aišku, kas yra ta kultūra. Klaipėdos miesto savivaldybė pakeitė festivalių ir kolektyvų finansavimo tvarką. Nebus skiriamos lėšos kai kuriems anksčiau vykusiems, kaip matyti, labiau nišiniams renginiams. Tačiau negalima sakyti, kad Klaipėda liks be kultūros. Jūros šventę miesto vicemerė Lina Šukytė-Korsakė įvardijo kaip pavyzdinį kultūros renginį. Pavyzdinis šventės statusas turbūt susijęs su masiškumu. Jei nyks visa kita kultūra Klaipėdoje, Jūros šventė išnyks paskutinė. Jai galbūt net pavyktų išlikti, jei savivaldybė ir visai neskirtų finansavimo. Kaip ir Kaziuko mugė Vilniuje. Keičiasi epochos ir santvarkos, bet Kaziuko mugė vyksta kaip vykusi. Ir net jei visi kultūros leidiniai atsisakytų apie ją rašyti, ar rašytų su pašaipa, mugė išliks. Nes žmonės tokius renginius mėgsta ir jų tikrai pasiges.

Kas pasiges, jei per pusmetį išnyks lietuviški kultūros leidiniai? Neabejotinai bus pasigesiančių, tačiau tai – gana nedidelė žmonių grupė. Ir jie veikiausiai nepajėgtų sukelti didelio politinio triukšmo. Net jei skelbtų, kad „Kultūra – Lietuvos ateitis“, įtikintų neabejotinai daug mažesnį žmonių skaičių nei Vilniuje streikavę ūkininkai, skelbę, kad „Kaimas – Lietuvos ateitis“. Kultūros leidiniai užgestų tyliai.

Ką prarastų Lietuva jiems mirus? Prarastų ploną civilizacijos sluoksnelį iš tų civilizacijos atributų, kurių dar esama. Civilizacija yra tai, kas nėra būtina, tačiau kas kuria gyvenimo kokybę. Civilizacija kuria aplinką, kurioje žmonės tampa žmogiškesni, geba subtiliau jausti ir patirti. Civilizacija kuria pagrindą jautresniam žmonių bendrumui, o taip pat ir atveria daugiau galimybių žmogui justi gyvenimo pilnumą ir prasmę. Žmonės gali gyventi ir išgyvendavo dūminėse pirkiose. Prie jų būdavo pripratę. Tačiau jei būtų galėję rinktis, mieliau būtų rinkęsi šviesius ir erdvius dvarų kambarius. Akis gali prisitaikyti ir nepastebėti aptrupėjusių tinklais aptrauktų balkonų, nušiurusių daug metų nedažytų namų. Tačiau civilizacijos požymis yra sutvarkyti balkonai ir reguliariai perdažomi namų fasadai. Žmonės gali išgyventi ir puikiai gyvena skaitydami vien parduotuvių reklaminius leidinius su prekių nuolaidomis. Tačiau parodos, ar net kultūros leidiniai gali parodyti ir įvairesnių pasaulio matymo kampų.

Be civilizacijos žmonės ir net žmonija gali išgyventi. Gali išgyventi ir Lietuva. Ir be kultūros leidinių Lietuva gali išgyventi, apsiprastų net ir tie, kurie juos šiuo metu skaito. Imtų skaityti kitų šalių kultūros leidinius, gal net ten rašyti. Tačiau Lietuvos gyvenimas prarastų tam tikrą civilizuotumo sluoksnį. Kultūros leidiniuose rašoma apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir ką tie leidiniai laiko kultūra. Jie atskiria kultūros vyksmą nuo kitų vyksmų ir tai perteikia kitiems. Leidiniai suteikia kultūrai refleksiją, kuri leidžia kultūrai tapti apčiuopiamai ir būti matomai.

Girdėti ir leidiniams priekaištaujančių balsų, esą jie pernelyg mažai nuveikę, kad pritrauktų daugiau skaitytojų, neieškoję naujesnės formos, nesukūrę įdomesnio turinio. Tegu įrodo, ką sugebantys, o tada jau bus galima žiūrėti, ar juos verta finansuoti.

Diegti daugelį naujovių kultūros leidiniams trukdė pasenęs finansavimo modelis ir chroniškas lėšų stygius. Kultūros leidinių atstovas Gytis Norvilas 15min.lt komentavo, kad dėl nuolatinio finansavimo stygiaus leidžiant kultūros leidinius, „visos jėgos yra skiriamos išgyvenimui, o ne kūrybiniam proveržiui ar naujoms idėjoms įgyvendinti“.

Sunkiai galima įsivaizduoti kultūros žmogų, kuris galėtų išgyventi vien iš to, kad rašo straipsnius ar apžvalgas į kultūros leidinius. Honorarai rašantiems yra apverktini. Rašymas yra tam tikra papildoma veikla, kurios paskatos tikrai nėra finansinės. Redaktoriai ieško jaunų autorių, kuriems rašymas ir skelbimas vis dar gali būti svarbi saviraiškos dalis. Akademinėse įstaigose dirbantys žmonės tik tam tikrais atvejais gali savo rašinius sieti su mokslo ar meno populiarinimu. Bet mokslo populiarinimas nėra papildomai skatinamas ar kaip nors specialiai vertinamas. Jų rašymo motyvas gali būti įsipareigojimo kultūros laukui jausmas ir nenoras, kad kultūrinė refleksija visai išnyktų. Tačiau tokios būklės kultūros leidiniai tikrai negali tapti aistringų polemikų, diskusijų ir idėjų kaitos vietomis.

Kultūros leidinių finansavimo modelis labai mažai arba niekaip neprisidėjo, kad kurtų pagrindą kultūros idėjų apykaitai ir polemikai. Nesudarė ir galimybių kultūros leidiniams įvairesniais būdais nei vien straipsnių kopijos įsitvirtinti interneto erdvėse. Brangūs glianciniai spausdinti leidiniai su kokybiškomis spalvotomis reprodukcijomis, kaip daro Kultūros barai, turbūt yra praeities stilius. Tačiau nebuvo finansuojamos ir naujovių paieškos.

Kažin ar apskritai esama kultūros leidiniuose dirbančių žmonių ar net redaktorių, kuriems tai yra pagrindinis darbas, iš kurio jie gali išgyventi. Daug dažniau tai yra darbas, iš kurio jie „prisiduria“ prie pagrindinės algos, kurią gauna kitur. Ir prie to per daugelį metų visi yra pripratę. Tai laikome normalybe. Iš kultūros darbo, net ir valstybės remiamo, išgyventi neįmanoma. Kultūros leidinių valstybinis rėmimas yra apgailėtinas.

Gal tegul leidinius išlaiko patys jų skaitytojai? Iš dalies jie ir išlaiko. Leidinių prenumerata nėra labai pigi. Tačiau Lietuva yra maža valstybė, ir net jei kultūrą vartotų didesnis skaičius žmonių nei kitose šalyse, valstybės rėmimas yra būtinas.

Galėtume kiekvienas mūsų sugalvoti gausybę idėjų, kuo tokie leidiniai galėtų prisidėti, įsukdami kultūros reiškinius į platesnę kultūros apyvartą, plėsdami kultūros vartotojų, taigi ir leidinių skaitytojų ratą. Pavyzdžiui, kurdami virtualius diskusijų forumus apie kultūros įvykius, įtraukdami juose apsilankiusius žmones, su jų nuomonėmis ir kylančiais klausimais. Kad ir apie ką tik MO muziejuje pasibaigusią parodą „Vilniaus pokeris“.

Kultūros leidiniai galėtų tapti vartotojus pritraukiančiais ir formuojančiais kultūros branduoliais. Tačiau jie turėtų turėti finansavimą žmonėms, kurie tokias idėjas galėtų įgyvendinti. Ir ne vien prisidurdami prie kitų darbų ar veiklų, bet dirbdami nuolat. Kultūros leidinių potencialas nėra išnaudojamas. Ir prie to prisideda ne vien menkas finansavimas, bet ir jo modelis, primityviai skiriant lėšas leidinio parengimui ir tam tikro skaičiaus „rubrikų“ publikavimui.

Keletą dešimtmečių nesikeičiant finansavimo sąlygoms lygis, kurį didelėmis pastangomis išlaiko kultūros leidinių redakcijos, yra labai aukštas. Įstabi yra ir kultūros leidinių įvairovė, taikanti į labai skirtingus skaitytojus.

Ar galima tikėtis, kad situacija pasikeis atsiradus Medijų rėmimo fondui? Kažkiek pakis, nes ir leidinių redaktoriai sutaria, kad blogiau nei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo laikais būti negali. Didėjant bendram finansavimui, kažkiek jis, tikėtina, didės ir kultūros leidiniams. Tačiau ar keisis pati finansavimo filosofija? Ar kultūros leidinius politikai ims matyti kaip svarbią kultūros politikos lauko dalį, ar vien kaip nedidelei grupelei žmonių kažkodėl reikalingus leidinius, kuriuos reikia „paremti“? Tokiu būdu ir toliau nebūtų išnaudojamas leidinių potencialas. Ar leidiniai bus finansuojami, kad įgyvendintų naujas idėjas, ar bus remiami labiau nauji leidiniai, klaidingai manant, kad naujumo ir veržlumo potencialas iš principo geriau nei susiformavusios kultūrinės bendruomenės? Taip sunaikinant ilgametį įdirbį? Gal net ši finansavimo pauzė yra ne atsitiktinė, o apmąstyta, kad senieji išmirtų? Šitie klausimai neramina ne mažiau nei klausimas, ar rudenį Naujasis Židinys-Aidai, kur mano skiltis skaičiuoja jau trečią dešimtmetį, dar nebus išleidęs dvasios.