Arvo Pärto muzikos pasaulis festivalyje „Gaida 2026“

Spalio 18 d. tarptautinio aktualios muzikos festivalio „Gaida 2026“ programoje – vienam ryškiausių šiuolaikinės muzikos kūrėjų, estų kompozitoriui Arvo Pärtui skirtas koncertas „Arvo Pärt. Greatest Works“. LVSO koncertų salėje skambės kūriniai, atskleidžiantys savitą kompozitoriaus muzikinę kalbą, jo santykį su tyla, laiku ir sakralumu. Programą atliks Gedimino Gelgoto vadovaujamas Vilniaus miesto ansamblis NIKO su orkestru.

2025 m. devyniasdešimtmetį minėjęs Arvo Pärtas yra vienas žymiausių šiuolaikinės akademinės muzikos kompozitorių. Jo kūryba dažnai aptariama greta Philipo Glasso, Steve’o Reicho ir Johno Adamso muzikos, nors paties Pärto pasirinktas kelias gerokai skiriasi nuo amerikietiškojo minimalizmo tradicijos. Steve’as Reichas apie kolegą yra pastebėjęs, kad jis visiškai nesitaiko prie laikmečio madų, tačiau išlieka nepaprastai populiarus.

Pasaulinį pripažinimą Pärtui pelnė jo sukurtas tintinnabuli stilius, kurio pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio tintinnabulum – varpelis. Šioje muzikoje itin taupi garsinė medžiaga įgyja ypatingą išraiškos jėgą. Melodinė linija ir su tonikos trigarsiu susiję garsai sudaro savitą muzikinę struktūrą, kurioje kiekviena nata, jos trukmė ir santykis su tyla tampa reikšmingi.

Ši muzikinė kalba glaudžiai susijusi su kompozitoriaus dvasinėmis paieškomis, krikščioniškąja pasaulėžiūra ir siekiu muzikoje išreikšti tai, kam nepakanka žodžių. Tačiau jos poveikis neapsiriboja religiniu turiniu. Pärto kūriniai kalba ir apie laiką, atmintį, netektį, susikaupimą, žmogaus vidinį gyvenimą.

Iki atrandant tintinnabuli, kompozitoriaus kūrybinis kelias buvo visai kitoks. Po studijų jis vienas pirmųjų Estijoje ėmėsi tuo metu modernių kompozicijos technikų – dodekafonijos, serializmo, sonoristikos, aleatorikos ir koliažo principų. Ankstyvojoje kūryboje ryškėjo ir neoklasicizmo bruožai. Vis dėlto nė viena iš šių krypčių netapo galutiniu jo muzikinės kalbos pagrindu.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Pärtas išgyveno kūrybinį lūžį. Jis vis labiau gilinosi į grigališkąjį choralą, Notre Dame mokyklos polifoniją ir Renesanso muziką. Šios studijos skatino permąstyti muzikos medžiagą, jos organizavimo principus ir paties garso reikšmę.

1976 m. gimė tintinnabuli stilius, pirmą kartą atsiskleidęs trumpoje fortepijoninėje pjesėje „Für Alina“. Netrukus sukurti „Cantus in memoriam Benjamin Britten“, „Fratres“, „Tabula rasa“ ir „Spiegel im Spiegel“ tapo naujosios Pärto kūrybos krypties pagrindu.

Svarbus kompozitoriaus tarptautinės karjeros lūžis įvyko 1984 m., kai leidykla „ECM Records“ išleido albumą „Tabula rasa“. Šis įrašas padėjo Pärto muzikai pasiekti plačią tarptautinę auditoriją ir įsitvirtinti didžiųjų koncertų salių bei festivalių repertuare.

Vėliau jo kūrinius ėmė užsakyti garsūs orkestrai ir muzikos institucijos. 2015 m. Los Andželo filharmonijos užsakymu sukurtos „Greater Antiphons“, kurių premjerai dirigavo Gustavo Dudamelis.

Vilniaus koncerto programa leis išgirsti kelis svarbiausius tintinnabuli laikotarpio kūrinius ir skirtingas šios muzikinės kalbos raiškos galimybes.

„Cantus in memoriam Benjamin Britten“ – elegija britų kompozitoriui Benjaminui Brittenui atminti. Kūrinio muzikinė medžiaga itin koncentruota, tačiau nuoseklus garsų sluoksniavimas, žemėjantys melodiniai judesiai ir varpo skambesys sukuria nepaprastai stiprų gedulo ir laiko tėkmės įspūdį.

„Fratres“ – vienas plačiausiai atliekamų Pärto kūrinių, egzistuojantis įvairiomis instrumentinėmis versijomis. Jo struktūrą grindžia pasikartojantys harmoniniai ir ritminiai modeliai, kuriuose išorinį paprastumą lydi subtili vidinė įtampa.

„Spiegel im Spiegel“ („Veidrodis veidrodyje“) atskleidžia kitą kompozitoriaus muzikos pusę – beveik nejudantį, tačiau nuolat besiplečiantį garsinį pasaulį. Lėta melodijos slinktis ir nuosekliai pasikartojanti fortepijono figūra sukuria begalinio atspindžio įspūdį.

„Tabula rasa“ – vienas reikšmingiausių Pärto kūrinių, kuriame asketiška muzikinė kalba įgyja didesnį dramaturginį mastą. Dviejų dalių kompozicijoje garsų judėjimas, pasikartojimas ir palaipsnis skambesio retėjimas tampa savarankišku muzikiniu procesu.

Programoje taip pat skambės „Summa“, „Da pacem Domine“ ir „Trisagion“. Šiuose kūriniuose skirtingais būdais atsiskleidžia Pärto sakralinės muzikos samprata – nuo santūrios, beveik maldą primenančios intonacijos iki intensyvesnio styginių skambesio.

Šią programą atliksiantis Vilniaus miesto ansamblis NIKO išsiskiria savita koncertine laikysena. Jo muzikantai dažnai groja mintinai, o instrumentinį atlikimą derina su subtiliais sceninio judesio ir vizualinės raiškos elementais. Tokia koncertavimo forma reikalauja ne tik techninio meistriškumo, bet ir ypatingo ansamblinio susiklausymo.

2006 m. kompozitoriaus ir dirigento Gedimino Gelgoto įkurtas NIKO koncertavo Niujorko „Carnegie Hall“ mažojoje „Weill Recital Hall“, Leipcigo „Gewandhaus“, Londono „St Martin-in-the-Fields“ ir „Roundhouse“, Ciuricho „Tonhalle“, Ekso „Grand Théâtre de Provence“ bei kitose Europos ir JAV koncertų erdvėse.

Ansamblis muzikavo Dalai Lamos ir popiežiaus Pranciškaus vizitų Lietuvoje metu, koncertavo Norvegijos karalienei Sonjai, bendradarbiavo su Kristjanu Järvi, Davidu Geringu, Mari Samuelsen, Davidu Nebeliu, Peteriu Gregsonu, Ksenija Sidorova ir Francesco Tristano.

Gediminas Gelgotas, kurio paties kūriniai atliekami tarptautiniuose festivaliuose ir koncertų salėse, nuosekliai plėtoja muzikos atlikimo ir sceninės raiškos sąveiką. Todėl NIKO susitikimas su Pärto kūryba įdomus ir interpretaciniu požiūriu: itin koncentruota, susikaupimo reikalaujanti muzika čia susidurs su ansamblio puoselėjama vizualia koncertavimo kultūra.

36-asis tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“ prasidės spalio 16 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Atidarymo koncerte dalyvaus smuikininkas Ilya Gringoltsas, fortepijoninis trio „FortVio“ ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno.

Programoje – Johno Adamso Koncertas smuikui ir orkestrui, Kristupo Bubnelio kūrinio „Jubilisma“ pasaulinė premjera, taip pat Bretto Deano ir latvių kompozitoriaus Kristo Auznieko kūrinių premjeros Lietuvoje.

Spalio 18-osios koncertas „Arvo Pärt. Greatest Works“ festivalio programoje primins vieną svarbiausių XX a. antrosios pusės muzikos istorijos paradoksų: kompozitorius, išbandęs sudėtingiausias moderniosios muzikos technikas, savitą kūrybinę kalbą atrado radikaliai sumažinęs garsinės medžiagos kiekį. Jo muzikoje išraiškos jėgą lemia ne garsų gausa, o jų tarpusavio santykis, laikas ir tyla.