Aš tikiu jaunimu: apie Moksleivių dainų šventę kaip procesą ir atsakomybę

Aš tikiu jaunimu: Moksleivių šventės (2026) meno vadovas, profesorius Vytautas Miškinis. /Pokalbį veda Regimantas Gudelis/

Santrauka 
Pokalbyje su Moksleivių dainų šventės „Laiku. Ratu. Kartu“ (2026) Dainų dienos meno vadovu prof. Vytautu Miškiniu aptariama, kaip kuriamas šventės turinys ir kokios sąlygos lemia jos meninę kokybę. Profesorius kalba apie pasirengimo šventei „procesą“ – ilgą ėjimą į kulminacinį koncertą – ir apie tai, kaip vėluojantys juridiniai sprendimai, biudžeto planavimas bei institucinis koordinavimas apsunkina savalaikį darbų startą.

Miškinis pabrėžia dirigento vaidmenį jungtiniame chore: šventę galima pakylėti iki ypatingos emocinės įtaigos, bet galima ir „paskandinti“ vien metruojant. Jis kritiškai reflektuoja dirigentų atrankos logiką, lygina Lietuvos modelį su Latvijos praktika, kur keliems stipriausiems dirigentams patikima daugiau kūrinių. Kartu akcentuojamas periferijos chorų ir vadovų moralinis svoris bei būtinybė remti entuziastus, dirbančius kukliomis sąlygomis.

Didelė pokalbio dalis skirta Dainų dienos koncepcijai ir repertuarui: programa siejama su žmogaus gyvenimo ratu – nuo gimimo iki brandos, todėl parenkamos „amžinos“ temos (mama, Tėvynė, artumas) ir derinama klasika su naujais kūriniais. Įvardijami kompozitoriai, orkestruotės ir kūrybinė komanda, M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninio orkestro dalyvavimas, finalo dramaturgija bei naujovės (tarp jų – dainų teksto perteikimas kurčiųjų gestų kalba, jaunučių dalyvavimas finale giedant „Tautišką giesmę“). Pokalbyje aptariamas ir jaunimo lūkesčių bei populiariosios kultūros santykis su dainų šventės filosofija: ieškoma sąlyčio taškų, bet pabrėžiama, kad pagrindinis orientyras lieka tradicijos prasmė ir jungtinio dainavimo „meno kodas“.

Summary 
In this interview, Professor Vytautas Miškinis—Artistic Director of the Song Day for Lithuania’s 2026 Schoolchildren’s Song Celebration Laiku. Ratu. Kartu—discusses what it means to create a song festival as a long-term process rather than a single concert event. He highlights how delayed mandates, budgeting, and institutional coordination can hinder timely preparation, even when goodwill and motivation are strong.

Miškinis stresses the decisive role of the conductor in a massed choir: a festival can be lifted to an exceptional level of emotional impact—or reduced to mere beat-keeping. He reflects critically on the logic of selecting festival conductors and compares Lithuania’s approach with Latvia’s model, where a smaller group of top-ranked conductors is entrusted with multiple pieces. He also emphasizes the moral and cultural value of regional choirs and the need to support teachers and conductors working under modest conditions.

A major part of the conversation focuses on the artistic concept and repertoire of the Song Day. The program follows a “life cycle” arc—from birth to maturity—framed by enduring themes such as family, homeland, and human closeness, combining canonical works with newly commissioned compositions. Miškinis introduces the creative team, orchestrations, and the involvement of the M. K. Čiurlionis School’s symphony orchestra, as well as the dramaturgy of the finale and several innovations—most notably the use of Lithuanian Sign Language interpretation for song texts and the inclusion of the youngest choirs in the closing performance of the national anthem. The interview also addresses the tension between tradition and contemporary youth culture: while seeking points of connection, Miškinis argues that the festival’s core “code” remains the philosophy of communal singing and the meaning embedded in the tradition.

***

Šią vasarą, liepos 3–6 dienomis, vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė „Laiku. Ratu. Kartu“. Šventėje bus aštuoni žanriniai renginiai, ruošiasi dalyvauti apie 20 tūkstančių moksleivių. Šventės direktorius-koordinatorius, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Dainius Numgaudis medijose jau pateikė šventės viziją ir būtiniausią informaciją. Ansamblių vakaro meno vadovas yra Edgaras Suprunas, Šokių dienos – Živilė Adomaitienė, Dainų dienos – Vytautas Miškinis. Profesorius mielai sutiko pasikalbėti apie Dainų dieną, atskleisti dalį paslapčių, neapeinant ir įsisenėjusių problemų. Žemiau pateiktą jo išsisakymą tenka traktuoti kaip svarbų visuomenės įvedimo į šventę, šventinės atmosferos kurstymo aktą. Sykiu čia esama ir to, kas aktualu visai mūsų dainų švenčių kultūrai bei tradicijai.

R. Gudelis. Mūsų dainų šventės tradicija garbingai atšventė šimtmečio jubiliejų. Tiesa, 2024 m. Jubiliejinėje dainų šventėje iš jaunimo tikėjomės daugiau. Todėl su viltimi vasarą laukiame pačių moksleivių dainų šventės, kuri turėtų užglaistyti savo pasirodymo įtrūkius Jubiliejinėje ir savo ruožtu padėti deramą tašką jų šimtmečio apibendrinimui. Moksleivių dainų šventės prasidėjo 1964 m., kompozitoriaus, profesoriaus Antano Budriūno iniciatyva. Taigi ir joms jau per šešiasdešimt. Sovietmetis – prieštaringas, sunkus laikas, vis dėlto bendrojo lavinimo mokyklose muzikai buvo skiriamas didelis dėmesys: kiekviena mokykla turėjo chorus, buvo kreipiamas dėmesys į muzikos pamoką, diegiamos pažangios metodikos. Sekant profesoriaus Eduardo Balčyčio idėja, kiekvienas mokinys privalėjo mokėti bent kelias liaudies dainas. Kaip mąstyti apie moksleivijos chorų padėtį šiandien – politiškai nepatogus klausimas, bet kai kalbame apie šventės tradiciją, nuo jo neišsisuksi.

V. Miškinis. Sovietinis laikotarpis muzikai ir šventei iš esmės buvo produktyvus, geras, nors meninis auklėjimas buvo laikomas svarbia ideologinio darbo grandimi. Muzika buvo privalomas dalykas mokyklose, mokyklos privalėjo turėti chorus. Kodėl mes tai atmetame? Kas yra ta ideologija? Tai pasaulėvaizdis, idėjų, įsitikinimų, vertybių (tarp jų ir meninių) sistema. Kaip galėtume suprasti pilnaverčio, sąžiningo, savo Tėvynei atsidavusio žmogaus ugdymą be ideologijos ir be meno? Demokratija taip pat turi savo ideologines apystovas, valdymo formas. Juk ideologijos definicija aiškinama kaip idėjų ir vertybių sistema, apibrėžianti, kaip turi būti organizuota visuomenė ir ją atstovaujančios valdžios institucijos.

Tapome nepriklausomi. Apie tuos dalykus galima kalbėti daug, bet man labai liūdna. Gerai atmenu, kiek daug kartų naujos santvarkos sąlygomis teko vaikščioti į valdžios namus... Valdininkai lyg ir linkčiojo galva – tik kas iš to galvų linkčiojimo? Ateina nauja dominuojanti partija, keičiasi valdžia, ir tai, kas buvo pažadėta ankstesniosios, bet neužfiksuota įstatymo lygiu, – ištrinama.

Esu vienas tų, kurie atsimena, kaip anuometinė Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė padėjo atsirasti Dainų šventės įstatymui. Tuo metu valdančiajai Darbo partijai dainų šventė nebuvo pirmos svarbos reikalas, bet komitete atsirado dalykinis žmogus – ministrė A. Pitrėnienė, kuri atkakliai tvirtino: reikia, ir viskas! Reikia! Ir tuo būdu ji gebėjo visiems įrodyti, kad tokį įstatymą priimti būtina – nes jis reikalingas šventei ir pačiam gyvenimui, o ne tik todėl, kad UNESCO dainų švenčių tradiciją įregistravo į nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Reikėjo garantuoti jų saugą ir tęstinumą. Ir taip Seimo dauguma Dainų šventės įstatymo projektą palaikė iš pirmo skaitymo, davė komandą ruošti įstatymą. Džiaugiuosi, tapęs to įstatymo kūrimo dalimi. Ko gero, dabartinėms valdžioms trūksta panašaus valingo žmogaus?

Kiekviena nauja valdžia – naujos koncepcijos, nauja korektūra to, kas jau sukurta. Naujovė dėl naujovės. Kitaip būsi apkaltintas neveiksnumu ar stagnacija. Taip atsitiko ir su visa švietimo reforma: kiekviena nauja valdžia stengiasi išrasti naują dviratį. Niekas nežino, kada tie išradinėjimai baigsis.

Kalbėdami apie dainų šventės tradicijos tęstinumą, turime kuo rimčiausiai galvoti apie vaikus, jų meninį ugdymą – nes šventės ateities problematika yra juose. Kiek dabar šalyje yra darželių, kurie neturi muzikos mokytojų? Muzikos mokyklose naikinami koncertmeisterių/pianistų etatai, sumenko chorai – neva, tai prabanga! Skauda, baisiai skauda vos pradedi analizuoti, kas vyksta!

R. Gudelis. Ką reiškia kurti, organizuoti šventę? Šventė – šventinis laikas, šventimas idealioje jausminėje sferoje, gėrimės didžiu menu. Šventės organizavimo ir kūrybos darbai tarsi lieka už kadro. O šventės organizavimas, kaip patys esame patyrę, apima ne vien dalykinius darbus, kuriais užsiima organizatoriai, bet ir būsimosios šventės atmosferos, laukimo psichologijos formavimą: tautos judinimą, kvietimą į šventę, šventinės atmosferos inspiravimą.

V. Miškinis. Apie dainų šventę apskritai sunku šnekėti, nes kai apie ją kalbame, analizuojame, mes kalbame jau apie įvykusį reiškinį/artefaktą, kurio niekuomet nebeatkartosi. Analizuojame jo meniškumą, poveikį visuomenei, skaičiuojame sąnaudas, ruošiame ataskaitas – ir nors tai vėlgi atima daug jėgų ir laiko, mano giliu įsitikinimu, šventės rengėjų fizinės ir psichologinės / emocinės pastangos yra žymiai didesnės, aišku, ir nelyginamos su visu tuo refleksiniu apvalkalu.

Pavyzdžiui, 2009 m. Lietuvos tūkstantmečio šventė „Amžių sutartinė“. Joje per savaitę įvyko net dvi šventės, kadangi tarp visuotinės suaugusiųjų šventės renginių tuo pat metu, kaip atskira šventė, įsijungė ir visuotinė Moksleivių dainų šventė.

R. Gudelis. Skaitytojams priminsiu: profesoriaus paminėtos Tūkstantmečio šventės renginiai – liepos 1 d. Ansamblių vakaras; liepos 3 d. Vingio parke sekė Moksleivių dainų diena „Skambantys vaikystės sodai“, po „Sodų“ sekė daug kitų stambių renginių. Baigiamasis, finalinis – Dainų diena – įvyko liepos 6 dieną. Tai buvo išties fenomenalus, monumentalus mūsų kultūros reiškinys.

Refleksija, apmąstymas – kas tai? Jos misijos ir prasmių įprasminimas žodžių pagalba. Dėl to šiek tiek prieštarausiu. Iš esmės tai dvi sąlyginai savarankiškos žmogiškosios veiklos sritys: nors ir viena nuo kitos neatsiejamos, tačiau jų įdirbį tiesiogiai vertinti būtų sudėtinga. Tūkstantmečio šventės atspindys medijose – sutinku – buvo silpnas, nepakankamas, o antai 2024 m. – išties galingas, platus, tik jis visumoje iki šiol lieka gerokai išsibarstęs, neapibendrintas, neįžodintas. Tam reikėtų atskiro kapitalaus leidinio. Kita vertus, gal mes dar nepakankamai giliai suvokiame, iš kur toje šventėje išsiveržė tokia didinga reakcija: kur slypi jos giliosios priežastys, impulsai. Tarkime, jei aš Jums pateikčiau tiesų klausimą – kodėl, dėl kokių priežasčių visuomenė taip karštai priėmė Jūsų diriguotą „Kur giria žaliuoja“, – vargiai sulaukčiau įtikinamo atsakymo. Menas yra galingas ir paslaptingas. Bet judėkime toliau.

V. Miškinis. Taip, tą kartą buvo ir daug įtakingų veikėjų bei institucijų dėmesio, tuo pačiu – geranoriškumo. Ypatingai daug dėmesio šventės viešinimo kampanijai skyrė įvairios žiniasklaidos priemonės: spauda, radijas, televizija. Kaip niekada! Būtent šis visuomenės paruošimas 2024 m. šventei ir optimizavo bendrą tos Dainų šventės sėkmę.

Be to, po kovido visi buvo šventės ir visuotinio susiėjimo išsiilgę, juo labiau kad dėl jo buvo atšaukta 2020 metų Moksleivių dainų šventė. Deja, jos bandymas perkelti į 2022 metus vėlgi nepavyko. Taip sustabdžius meninių kolektyvų veiklą, pasiruošti šventei neliko laiko. Kai kurie kolektyvai į jiems įprastą darbo ritmą negrįžo, taip ir neįstengė sugrįžti.

Įsitikinome, jog šalia destruktyvių veiksnių bendram jaunimo muzikiniam lavinimui ir ugdymui, tam tikromis progomis valdžia gali būti net ypatingai dėmesinga. Viskas priklauso nuo požiūrio ir suvokimo – vardan ko reikia palaikyti vaikų meninį ugdymą, vardan ko skatinti visus meninės saviraiškos aspektus. Menas ir ugdymas buvo neatsiejami vienas nuo kito nuo pat graikų, romėnų laikų ir taip turėtų išlikti ateityje.

R. Gudelis. Prieš kiekvieną dainų šventę, šalia romantizuoto jos laukimo, slypi ir nerimo gaidelė: kiek dabar chorų turime? Ar jų nesumažėjo, ar nepritrūks šventei? Nesidžiaugtume, jei jaunimo ir jaunučių chorai pasirodytų taip, kaip Jubiliejinėje 2024 m. šventėje. Laukiame daugiau!

V. Miškinis. Į šventę kviečiame chorus iš visos Lietuvos. Suvažiuoja autobusais, mokykliniais autobusiukais, traukiniais. Didmiesčiuose jaunimo chorams žymiai lengviau, o periferijoje – žymiai sunkiau. Ir dėl to aukštą meninį statusą turintys, meniniais pasiekimais garsėjantys periferijos chorai, bent moraliniu atžvilgiu, yra dvigubai verti didesnės pagarbos nei centruose dirbantys.

Turėdamas tai omenyje ir agituoju: reikia dėti visas pastangas palaikyti tuos muzikus entuziastus, kurie dirba su vaikais žymiai kuklesnėmis sąlygomis. Dabar su vaikais, galima sakyti, mažai kas ir benori dirbti. Blogos sąlygos. Kalbu apie bendrojo lavinimo mokyklas. Ir švietimo sistema tam yra neparuošta, tam aukštam tikslui netarnauja. Viskas priklauso nuo mokyklos direktoriaus geranoriškumo ir ten dirbančio muzikos mokytojo profesinio entuziazmo.

Kiek kartų man pačiam teko vaikščioti per valdžios namus dar būnant Chorų sąjungos prezidentu (R. G. – nuo 1995 iki 2017 m.). Būdavo nueini į Seimo Švietimo ir kultūros komitetą, ir visi vienareikšmiai sako: „Gerbiamieji, mes Lietuvoje dar neturime vaikų estetinio ugdymo koncepcijos!“ Tuomet jiems sakai: tai ir inicijuokite jos atsiradimą. O kas ta estetinio ugdymo koncepcija plačiąja prasme? Tai ir muzika, ir šokis, ir teatras, ir dailė, ir kas tik nori – visos meninio ugdymo ir saviraiškos priemonės bei žanrai. Bet va – nėra koncepcijos! Štai kur bėda!

Valstybė neturi koncepcijos, vien naujadarai ir nesibaigiančios švietimo reformos. Ką tai reiškia? Jei kas manęs paklaustų, kas yra ta švietimo reforma, aš neatsakyčiau – nes nežinau. Ilgus metus dirbdamas pedagogu, aš iš tiesų nesuprantu, kur toji reforma. Kai mokinio krepšelį įvedė, mokytojams teko iš paskos to krepšelio lakstyti. Čia ne jokia reforma, tik lėšų, skirtų ugdymui, perskirstymo klausimas. Gerai žinome žmones, kurie tą reformą pradėjo, bet jos negebėjo užbaigti. O kas prisiėmė atsakomybę už šį „procesą“? Niekas! Galima pasišaipyti – kaip Franco Kafkos „Procesas“: jis vyksta, nors niekas nežino, kas jį veda ir dėl ko veda.

Blogiausia pas mus Lietuvoje yra tai, kad kiekviena valdžia nori viską šluoti nauja šluota: atseit, anie blogai darė, darykime ką nors naujo! Ir taip griaunama, ieškoma naujadarų, optimizacijų, tvarumo, ekologijos – visose gyvenimo srityse. O iš esmės: ką gi naujo, kokią modernią metodiką, ką negirdėto modernioje dvasioje gali pasakyti nauja ministerija? Vietoje to, kad suvoktų pamatinius, kertinius mūsų ugdymo, mūsų apskritai chorinės tradicijos pagrindus, – pakiša naujadarus.

Skaičiuojame pinigus, skaičiuojame valandas, ieškome neformalaus popamokinio ugdymo ir kitokių modelių, tik pamirštame pagrindinį dalyką: investicija į vaikų estetinį ugdymą turi būti žymiai solidesnė ir žymiai svarbesnė nei į matematiką ar kitas disciplinas. Ką mes ugdome: IT specialistą, finansų vadybininką ar plačiai eruduotą Lietuvos pilietį? Juk paties mokslo įrodyta, kad menas ir muzika ypatingu būdu vysto visus gebėjimus, visokeriopai lavina žmogų: smegenys pradeda kitaip dirbti, darosi kūrybiškos visose srityse – fizikos, matematikos, politikos ir vadybos, teisės ir kur tik nori.

Deja, tvarios, aiškios moksleivių meninio ugdymo mokyklose koncepcijos pasigendame. Mokslo tyrimais įrodyta, kad menas greičiausiai sužadina teigiamas emocijas, kurios tiesiogiai, stimuluojančiai skatina visas žmogaus psichofiziologines funkcijas, jas aktyvizuodama. Tai lyg žmogaus sveikatos eliksyras.

Tenka pripažinti, jog ir mūsų pačios visuomenės mentalitetas, jei lyginsime su latvių ir estų, yra kitoks. Kalbu apie požiūrį į Dainų švenčių tęstinumą. Chorai sulaukia brandaus amžiaus, o naujų chorų kūrimasis neturi efektyvių skatinimo mechanizmų. Pavyzdžiui, dabar turime jautrią problemą su vyrų chorais, tuo tarpu estai turi net atskirą žanrinę sritį – jaunimo vyrų chorus. Ir ta sritis sėkmingai gyvuoja. Ta pati situacija ir su moterų chorų amžiumi. Garbė juose dainuojančioms! Pagyvenusieji palaiko kolektyvo funkcionavimo gyvastį, bet meninės galimybės silpsta. Gal reikia kokio nors chorinį identitetą įtvirtinančio įstatymo? Estai net Dainų švenčių įstatymo neturi – sako: kam mums jis, viskas ir taip savaime suprantama, Dainų šventė yra tautos identiteto simbolis.

Latvijoje vyksta labai nuožmus konkursas dėl patekimo į Mežaparko dainų estradą. Dainuojančių yra žymiai daugiau nei norinčių; visų pasiruošusių šventiniam koncertui latviai negalėtų estradoje sutalpinti. Iš to ir šventėje meninė kokybė labai solidi.

R. Gudelis. Ko gero, daug lemia ir asmeninės iniciatyvos, lyderystė. Paminėjote ministrę Audronę Pitrėnienę kaip energingą, dalykinę, iniciatyvią lyderę. Rasis ir kitų pavyzdžių. Antai Klaipėdoje vykstančios jaunimo ir vaikų dainų šventės „Mes Lietuvos vaikai“. Į jas suvažiuoja moksleivių chorai be išankstinės repertuaro patikros – tiesiog tie, kurie šventės repertuarą yra išmokę priimtinu lygiu ir, svarbiausia, patys veržiasi į šventę. Į paskutiniąją jų (2025 m., birželio 7–8 d.) susirinko net 130 chorų su 4500 dainininkų. Ta šventė dabar jau susilaukė ir valdžios dėmesio, bet juk ji prasidėjo tiesiog nuo asmeninės iniciatyvos, taip ir tęsiasi. Dabar šventes organizuoja Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“ (pirmininkas Algirdas Šumskis), o, žiūrėk, perimtų kokia nors viešoji įstaiga – ir neaišku, ar gyvos jos toliau, kokia jų perspektyva.

V. Miškinis. Skiriant ministrus pasisakymų apie mūsų aptariamas problemas nebūna, nors bent porą žodžių reikėtų. Vilties kupinas faktas, kad dabartinė Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė stebėjo šią šventę Klaipėdoje. Ji suvokė, kad pasiruošimas artėjančiai Lietuvos moksleivių šventei reikalauja savalaikių paruošiamųjų darbų. Beje, ji pati yra atėjusi iš muzikinės edukacijos sferos, jos administravimo, ir supranta reikalo esmę. Deja, praeitų metų rudens įvykiai vyriausybės krizėje stipriai suvėlino atitinkamų sprendimų priėmimą.

Juk turime „Dainų švenčių“ įstatymą, neseniai pakoreguotą, atnaujintą jo redakciją – viskas lyg ir būtų sustyguota. Bet valdininkai užmiršta, kad ne tik pati šventė kainuoja pinigą, bet ir visas begaliniai ilgas ėjimas į ją. Juk UNESCO konvencija byloja ne apie pačią piramidės viršūnę – šventės koncertą, – bet apie procesą, ėjimo į šią šventę etapus. Procesą, kuris reikalauja ne tik fizinių, psichinių, bet ir finansinių sąnaudų.

Atkreipsiu dėmesį į tai, kad kultūros sistemoje šis procesas yra pastoviame LNKC veiklos akiratyje. Ši institucija tiesiogiai atsakinga už visų mėgėjų meno žanrų gyvasties palaikymą, procesus, vykstančius tarpušvenčiu. Yra sudaryta ir tarpinstitucinė Dainų švenčių taryba, kurios sudėtyje – visos ministerijos ir kitos valstybinės įstaigos, atsakingos už dainų švenčių vyksmą. LNKC institucijai deleguota funkcija prižiūrėti, kaip vykdomos Dainų švenčių įstatymo nuostatos, reglamentuojančios visus pasiruošimo šventei etapus.

O kas, tarkime, atsakingas švietimo sistemoje? Kai moksleivių šventė artėja, jai ruošimosi darbai turėtų prasidėti vos pasibaigus visuotinei dainų (R. G. – suaugusiųjų) šventei. Bet laukiama, kada Švietimo, mokslo ir sporto ministerija oficialiai deleguos šią funkciją M. K. Čiurlionio menų mokyklai, tampančiai organizaciniu šventės ofisu. Mokyklos direktorius be ministerijos nurodymo pradėti darbus neturi juridinės galios, nors suvokimas ir geranoriškumas yra didelis. Dar ir pinigai proceso pradžiai nebūna numatyti. Lyg koks užburtas ratas: noro, geros valios lyg ir yra, bet juridiniai varžtai darbams įsibėgėti neleidžia.

Tiesa, ministerija rūpinasi jaunųjų atlikėjų konkurso „Dainų dainelė“, kurį ji kažkada inicijavo, tęstinumu. Tai labai sveikintinas dėmesys ilgametei tradicijai, bet kol vienas renginys nesibaigs, negalima inicijuoti kito pradžios. Dėl to šventei paruošiamieji darbai nuolat vėluoja. O juk repertuaras ruošiamas ne per vieną dieną. Jį reikia suformuoti, pateikti chorinės bendruomenės svarstymui, toliau – chorams mokytis, vėliau organizuoti kolektyvų perklausas. Laiko kokybiškai pasiruošti nebeužtenka: vėluoja repertuaras, vėluoja įgaliojimų suteikimas, vėluoja biudžeto svarstymai. Keista situacija: geranoriškumo apstu, bet juridiniai varžtai riboja savalaikį proceso organizavimą.

Papasakosiu kuriozinį atvejį, kuris buvo labai simptomiškas anų laikų valdžios mentalitetui. Prieš eilę metų apsilankiau anuometinėje Švietimo ir mokslo ministerijoje, bandydamas chorų bendruomenės vardu inicijuoti besiartinančios moksleivių dainų šventės paruošiamuosius darbus. Iš karto buvau „nuvairuotas“ šnekėti su ne aukščiausio sprendžiamojo lygio ministerijos darbuotojais. Manęs paklausė: „Pone Miškini, ar jūs galite mums paaiškinti, kuo skiriasi „Dainų dainelė“ nuo dainų šventės?“ Šis klausimas atėmė iš manęs kalbos dovaną. Supratau, kad mano vizitas tuo ir pasibaigė.

R. Gudelis. Šiek tiek pakedenome organizavimo problemas, laikas sukti link meno. Gal dabar jau ir apie šventės dirigentus?

V. Miškinis. Taip jau yra, kad dirigento dėka šventė gali būti iškelta į transcendentinę aukštumą, bet gali būti ir paskandinta. Dirigentas, kuris labai gerai dirba su savo choru, gali visai kitaip pasijausti šventėje: tiesiog gali neturėti ar staiga prarasti savo kūrybiškąją potenciją, būtiną jungtinio choro įkvėpimui ir jam maksimaliai atsiskleisti.

Šiuo požiūriu matau labai griežtą takoskyrą: choro mene, kaip ir bet kokiame kitame meno žanre, būna du „atlikėjai“: amatininkas ir talentas. Neslėpsiu, turime labai daug dirigentų amatininkų. Jie lyg ir patenkina choro gyvavimo poreikius, bet kai kalbama apie jų muzikalumą, interpretacines plonybes, dažniausia nutylime jų meniškąją potenciją, šios srities gabumus. Žinia, viešai kalbėti apie tai nenorime: žmogus, jei jis bus vertinamas ne itin pozityviai, gali įsižeisti. Antra vertus, tuo klausimu nėra išsamesnės menotyrinės analizės, nėra metodikų, nors gerai žinome – dirigento talentą lemia jo meninis originalumas ir psichologinė galia įtakoti kitus.

Ne paslaptis: talentingas dirigentas iš bet kokio kūrinio tikrai „išspaus“ gerą meninį rezultatą, maksimumą to, kas įmanoma iš tos dainos ištraukti. Tuo tarpu „nesėkmingas“ dirigentas, jo nevykusi interpretacija gali palaidoti net ir labai gerą kūrinį. Nenoriu atskleisti pavardžių, bet esu kiek nuliūdęs po praeitų metų (2024) Dainų šventės, kurioje didžioji dauguma dirigentų tiesiog metravo, bet nei dainos dvasios, nei nuotaikos, nei tos vadinamos charizmos inspiruoti neįstengė. Tuo tarpu naujų kūrinių, vertų į Aukso fondą įrašyti, tikrai buvo. Tik jie nebuvo atlikti adekvačiu jų meninei potencijai lygiu ir todėl liko tinkamai neįvertinti. Gaila tų kūrinių, nes tokiu atveju kaltas tik dirigentas: chorai buvo tikrai gerai paruošti, kupini pasiilgtos dainų šventės entuziazmo.

Man patinka frazė, kurią Sergejus Kusevickis – Bostono simfoninio orkestro dirigentas, laikomas vienu geriausių Amerikoje – savo laiku pasakė mokiniui ir asistentui Leonardui Bernsteinui: mes dažniausiai jaunimą mokome metravimo, taktavimo, bet muzika yra tarp takto dalių. „The music is going in between the beats“.

Latviai eina kitu keliu ir kitaip kviečia šventės dirigentus. Jų metodas toks: reitingo principu atsirenka keletą geriausių dirigentų ir paveda diriguoti po kelis kūrinius. Patikinsiu: kai pasitikima dirigentais – jų meniniu skoniu, įtaigumu chorams – ir kiekvienam pavedama diriguoti ne vieną, o daugiau kūrinių, laimi šventė. Tuo tarpu pas mus dirigentų atranka, sakyčiau, labiau tarnauja socialiniam reiškiniui, t. y. prestižui, išskirtinei garbei tarp kitų. Tai pilnai suprantama: dirigavimas šventėje yra dirigento įvertinimas ir padėka jam už ilgametį, rezultatyvų darbą su savo choru. Va taip ir išeina: iš vienos pusės – įvertinimas, iš kitos – atsakomybė. Šitie dalykai ne visada koreliuoja su muzikalumo ar talento samprata.

Sulaukiau vieno naivaus klausimo iš jauno dirigento: „Pone Miškini, ar jūs man galit paaiškinti, kaip tampama Dainų šventės dirigentu?“ Kaip tampama Dainų šventės dirigentu? Ir ką gi aš galėjau pasakyti – nors pasakyti galėjau. Visų pirma, tavo choras turi būti gero lygio, savo darbą privalai atlikti taip, kad visi pastebėtų, jog jis iš tikrųjų gerai atliktas. Rezultatai turi tai atspindėti. Be to, tu turi dėti visas pastangas, kad tave pažintų, žinotų, kaip tu atlieki savo socialinę misiją visuomenėje. Į Dainų šventę papuola tie dirigentai, apie kuriuos visa Lietuva žino. Dirigentų pakyloje niekuomet nebūna kažkokių slaptų pavardžių.

Beje, Jubiliejinėje šventėje buvo pora dirigentų, kurie visuomenei net nebuvo žinomi. Ir aš pats neįsivaizdavau, kokius jie turėjo nuopelnus, deramus Dainų šventės dirigento statusui teikti. Čia mano asmeninė nuomonė, bet tai jautriausia šventės vieta. Ne mažiau jautri ir kita, tik ji subtilesnė, sunkiau pastebima: sutikite, maksimaliai išspinduliuoti chorinės dainos grožį duota ne kiekvienam, talento išsilavinimas nepakeis.

Dėl to, kai kalbame apie dirigentų parinkimą, prasideda galvos skausmas, nes būna ir atvirkščiai. Ateinančioje moksleivių šventėje jaunučių chorų grupei skyrėme penkis kūrinius, o labai gerų chorų ir potencialių dirigentų turime virš dešimt! O Lietuva nėra tokia didelė, kad būtume pamiršę didelius darbus nudirbusį žmogų ir tuo pačiu nežinotume, kas ir kaip dirba didmiesčiuose. Visuomet džiaugiamės, kai staiga kažkokiam užkampyje randasi dideli darbai. Tokie grynuoliai periferijoje labiau verti iškėlimo, nes jų darbo sąlygos ir galimybės žymiai kuklesnės nei dirbančių didmiesčiuose. Tik pasikartosiu: iškiliesiems diriguoti šventėje turime per mažai dainų. Dėl to bet kokiu atveju dirigentų kandidatus deriname su chorų bendruomenės atstovais – Lietuvos chorų sąjungos valdyba. Klausimo svarstymas viešas.

R. Gudelis. Paklausiu dar apie bendravimo su jaunimu psichologiją. Vieniems su jaunimu dirbti ir diriguoti sekasi, kitiems – ne. Jūs Klaipėdoje nuolatinis svečias: tarptautinių Stasio Šimkaus konkursų rėmėjas, nuolatinis vertinimo komisijos narys, dirigentas miesto dainų šventėse. Esate autoritetas, savas, bet gal ne tik tai lemia sėkmę? Praeitoje Klaipėdos šventėje dirigavote „Lietuva brangi“. Visų nuostabai, repeticijoje ją surepetavote savaip: estradoje įvedėte absoliučios tylos minutę – girdėjosi uodo zvimbimas, o giesmę prabėgote be jokių pastabų. Koncerte chorą vedėte „pagal ranką“, pagal originalų, neatidirbtą interpretacinį planą: čia pat dėliojote prasminius akcentus, frazes, žaidėte tempu... Choras pakluso, atsidavė. Labiausiai stebino tai, kad jame, šalia koncertinę praktiką turinčių kolektyvų, buvo ir daug „žalių“, pirmą kartą patekusių į šventę.

V. Miškinis. Pasakysiu atvirai: nemėgstu interpretacinių štampų. Kiekviena nauja aplinkybė diktuoja naujas kūrinio perteikimo priemones. Kai suvoki šį kontekstą, interpretacijoje atsiranda naujos detalės – iki tol nerealizuotos arba naujai surastos.

Dažnai manęs klausia, koks skirtumas tarp dirigavimo vienam chorui ir daugiatūkstantinei miniai dainų šventėje. Atsakymai du. Pirma – tai begalinė, daugiatūkstantinė atsakomybė prieš tavimi tikinčius ir iš tavęs kažko ypatingo laukiančius dainininkus. Antra – dirigento meninė ir psichologinė sugestija.

Galima kalbėti ir apie dirigavimo pobūdį, manierą, rankų mosto dydį. Juk net mažiausią piršto krustelėjimą gali stebėti kiekvienas iš tų tūkstančių jungtiniame chore. Nusistovėjo mitas: dainų šventės dirigentas turi diriguoti plačiais mostais, atitinkančiais dainininkų kiekį. Esame įpratę matyti tokius šventės simbolius kaip Lionginas Abarius, Konradas Kaveckas, Jonas Kavaliauskas, dirigavusius labai impozantiškai, labai plastiškomis, didelėmis rankomis. Bet juk viskas priklauso nuo kūrinio charakterio, jo dinaminės skalės, taigi – dirigento meniškosios sugestijos!

Atlikimo mene egzistuoja vadinamasis refleksijos fenomenas. Kuo sugestyviau dirigentas paveikia atlikėjus, tuo sugestyviau, veidrodžio principu, atlikimo kokybė reflektuoja į klausytoją. Dažnai choro dirigentai sako: choras yra dirigento veidrodis. O kas jame bus – „profesorius/mokytojas“? Atsakymas tik vienas: veidrodis. Šį klausimą dažnai užduodu jauniems dirigentams, kurie pradeda studijuoti šį iškilų meną. Ieškodami atsakymo, jie pasimeta...

Įsidėmėtina: choro mene nėra kolektyvinės atsakomybės. Ji – dirigento siekių, gabumų ir darbo rezultatas. Kaip sakė genialus dirigentas Jonas Aleksa, kuris, beje, muzikinę karjerą pradėjo kaip choro dirigentas, choro kolektyve dirigento darbas prasideda nuo batų raištelių ir baigiasi balso pastatymu. Ši metafora byloja, kad darbe su choru antraeilių dalykų nėra: visi svarbūs, ir visi gula ant dirigento atsakomybės pečių.

Grįžkime prie šventės dirigento. Nei režisūra, nei choreografija, nei vaizdinis anturažas (suprask – aplinka, žmonės, dekoracijos, R. G.), nei kiti faktoriai lemia dainos perteikimo sėkmę. Tik dirigentas! Dirigentas! Be abejo, ne kiekvienas yra išsiugdęs tam tikrą atlikimo sugestyvumą, poveikį atlikėjams. Tai šiek tiek ir talento dalykai. Galiausiai tai turi būti kiekvieno dirigento siekiamybė. Ne kiekvienas gydytojas sugeba hipnotizuoti pacientą, bet ugdyti šį poveikį turi visi, kurie turi likimo dovaną dirbti su žmonėmis, juos vienaip ar kitaip galėdami paveikti ar įtakoti.

R. Gudelis. Šios šventės meninė vizija paskelbta. Šventės direktorius Dainius Numgaudis ją išaiškino spaudos konferencijoje: „Mūsų pasirinktoje temoje „Laiku. Ratu. Kartu“ slypi daug prasmių. Kalbame apie tai, kad gimėme savo laiku, niekur nevėluojame ir nieko nesivejame, esame čia ir dabar. Prisimename Aristotelio filosofiją, kurioje judėjimas ratu yra tobuliausia judėjimo forma, regime, kaip į ratą sustojame susipažinti, susėdame pokalbiui, kaip ratu susikimbame šokiui. Grožimės, kaip Dainų šventėje kartu pabūti susitinka visa Lietuva.“ Originali, romantiška, gilios filosofinės išminties vizija. Prasminga, gražu – o kaip prie tų žodžių derinsis dainos?

V. Miškinis. Šį kartą, formuodami repertuarą, nuo pasirinktos koncepcijos nenutolome: siekėme struktūriškai įprasminti žmogaus gimimą, raidą, brandą ir atėjimą į suaugusių pasaulį. Esti amžinos temos: meilė mamai, Tėvynei, artimam žmogui. Ieškojome kūrinių, atspindinčių šias temas: jau skambėjusių šventėse ir naujų.

Tarp dar neskambėjusių bus Girmantės Vaitkutės, Jonės Girdzijauskaitės, Neringos Čereškevičienės, Linos Kairytės kūriniai. Bus ir „amžinoji klasika“ – „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“, „Jaunimo giesmė“, „Dainų dainelė“. Bus ir šiuolaikinių, neužmirštamų korifėjų opusai – Vytauto Kernagio, Ovidijaus Vyšniausko, Gintauto Abariaus. Tarp naujausių – Zitos Bružaitės, Gintauto Venislovo kūriniai, specialiai parašyti šiai šventei.

Aš jau nekalbu apie dainų švenčių kompozitorius grandus, be kurių kūrybos neįsivaizduojame šiuolaikinio dainų švenčių repertuaro: Laimutis Vilkončius, Vaclovas Augustinas, Donatas Zakaras, Nijolė Sinkevičiūtė. Skambės ir pora mano dainų.

Visi kūriniai bus specialiai įvilkti į originalų orkestrinį rūbą; jį atliks M. K. Čiurlionio moksleivių simfoninis orkestras, vadovaujamas Martyno Staškaus. Instrumentuotojų komanda: Donatas Zakaras, Gintautas Venislovas, Karolis Šarkus.

Kviečiame ir Veroniką Povilionienę, kuri jaunučių chorų pasirodymą pradės nuo lopšinės, pritariant Povilo Vanžodžio vokaliniam ansambliui „Duodeco“. Povilui Vanžodžiui esame dėkingi už visus šventės kūrinių audio įrašus. Tai – milžiniškas darbas, metodinė priemonė, palengvinanti kūrinių mokymąsi kolektyvuose.

Aišku, būna, jog ne viskas, kas sumanyta, šventėje pavyksta. Antai prieš eilę metų sumanėme įtraukti pučiamųjų orkestrą, kuris turėjo stovėti aplink Vingio parko žiūrovų sektorių ir iš ten groti – savotiškas garsinis „surround“. O gavosi taip: prapliupo lietus, jie savo kudašius su dūdomis nešė pastogėn... Šventė buvo gerokai apgadinta, sumanymas griuvo. Vadinasi, sėkmė priklauso ir nuo oro! Oras gali pakelti nuotaiką, bet gali ir visą šventę sumenkinti. Tuokart po šventės man paskambino profesorius Vytautas Jakelaitis, tyrinėjęs dainų švenčių fenomeną, ir pasakė: „Supratau, ką norėjai pasakyti, tik gaila, kad lietus nuplovė šią idėją.“

Šį kartą ieškojome ir kūrinių, parašytų populiarių atlikėjų. Juos rekomendavo Jaunimo taryba, sudaryta iš visos Lietuvos moksleivijos, neabejingos dainų švenčių vyksmui ir jos turiniui. Pavyzdžiui, Free Finga. Jis yra originalus kūrėjas, o aš stropiai perklausiau visą tai, kas eksponuota internete, kas pasiekiama jo kūryboje. Dainos geros, pats jas gerai dainuoja, bet kas tarp jų tiktų Dainų šventei – neradau.

Arba Gabrielė Vilkickytė – originali, turi savo braižą, savo stilių, bet tai, ką ji dainuoja, Dainų šventės atlikime net neįsivaizduoju. Lyrinis planas, intymi lyrika... Ji buvo užsidegusi net specialų kūrinį sukurti, bet taip ir nesulaukiau šio sumanymo.

Vis dėlto aš nežinau, neįsivaizduoju: ar ta poezija, lyrika, kurią eksponuoja mano čia paminėti (ir net kiti) populiarūs kompozitoriai, iš tikrųjų atliepia nūdieną, atliepia jaunimo viltis? Stebėjau šiųmetinius MAMA apdovanojimus. „Katarsis“ nominuotas keliose kategorijose, laimėjo apdovanojimus. Na, niekaip neįsivaizduoju jų atliekamų kūrinių dainų šventės repertuaro tarpe – tiek poetinio teksto, tiek muzikos raiškos priemonių prasme. O juk „Katarsis“ reprezentavo Lietuvą „Eurovizijoje“! Nežinau, kur, kada čia galima sakyti „taip“ ar „ne“. Žodžiu, pagrindinis orientyras vis dėlto yra pati Dainų šventės filosofija – ir nuo jos nepabėgsime.

Vadinasi, jei repertuaras yra interaktyvus, sąveikaujantis tarp dainuojančių, jei dainuojantys atliepia vienas kitam, susišaukia su pačia švente, toks repertuaras būna dainuojamas su entuziazmu. Ir tai yra šventės meno kodas – geriausias būdas, geriausias vaistas, puoselėjantis ir gelbstintis visą Dainų šventę.

R. Gudelis. Jau užsiminiau: Dainų dienos programa dažniausiai būna sudėliojama pagal teminius skirsnius, jie įvardijami programose / bukletuose, tačiau juk dalis publikos į tą bukletą net nežiūri – klauso dainų, alsuoja tekančia muzikine ekspresija, ir tiek! Būsimoje Moksleivių šventėje programa lyg sudėta sekant tradicija: pirmoji dalis – ritualinė, antroji – lyg vidurinė (jaunučiai ir kiti chorai), trečioji – finalas. Finale keli kūriniai: „Širdžių kalba“, „Tu esi man“, „Tėvynei giedu naują giesmę“, „Baltas paukštis“, „Kartu“ ir „Tautiška giesmė“. Galėtume spėti, jog jausmų pakilimas, taigi kulminacija, gali sutapti su V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“?

V. Miškinis. V. Augustino kūriniu pradėsime finalinę dalį. Tas kūrinys – priesaika, kurioje deklaruojamos amžinos tiesos ir meilė Tėvynei: lyg deklaracija, kas mes, iš kur mes, kur link einame. Neatskleisiu paslapties, kas šį kūrinį diriguos, bet tai choro žmogus, turintis didelę patirtį uždegti chorą, atskleisti giluminius kūrinio prasmės kodus. Be to, dalis kūrinio teksto yra lotynų kalba, ir bus skaitomas jo vertimas į lietuvių kalbą. Norime, kad finalas emociškai pakylėtų ne tik atlikėjus, bet ir klausytojus.

Visi finalo kūriniai yra vertingi, todėl lauksime dirigentų pastangų pakylėti atlikimą ligi aukštos emocinės gaidos. Laukiu Pijaus Operos repo – jis turėtų pagyvinti finalo nuotaiką. Tai unikalus žmogus, spontaniškai kuriantis tekstus, atsižvelgdamas į supančią aplinką.

Naujovė šioje šventėje bus ir tai, kad „Tautišką giesmę“ giedosime visam pasauliui kartu su visais Dainų dienos atlikėjais, įskaitant jaunučių chorus. Atlikę savo koncertinę dalį, jie lauks šio iškilmingo finalo. Manau, tai taps labai ryškiu jaunos kartos pilietiškumo ugdymo emociniu akcentu.

Didelis iššūkis laukia jaunučių chorų prologe, kurį jie dainuos su visais dainų šventės chorais: klasika tapusius kūrinius dainuos melodiniu balsu. Jau aukščiau apie juos minėjau.

R. Gudelis. Kokiu principu formavote Dainų dienos visuminę architektoniką, t. y. režisūrinį dramaturginį planą? Ką naujo matysime ir girdėsime Moksleivių šventėje?

V. Miškinis. Minėjau: režisūros tikslas bus sutelkti dėmesį į pagrindinį dalyką – dainos meną. Kodėl šį kartą režisuoti šventę pasikvietėme Dalių Abarį? Todėl, kad jo nuostata labai aiški: režisūra neturi trukdyti dainai, antraeiliai veiksmai negali savęs eksponuoti atitrauktai nuo dainos konteksto. Jis gerai mato ekraną, žino, ką galima jo priemonėmis paryškinti.

Kiti režisieriai – kalbu apie kai kuriuos buvusius – norėjo prie dainos prijungti įvairius, kaip aš sakau, „maisto papildus“: tai kokį šokį, tai judesį ar dar ką nors. Neminėsiu pavardžių, bet su kai kuriais teko konfliktuoti, nes vizualinė šventės vizija jiems buvo svarbesnė nei dainavimas ar atlikimo meninė kokybė.

Atsimenu vieną paradoksalų dalyką, atsitikusį su labai žinomu režisieriumi Klaipėdoje, kai jo išprovokuotos „bangos“ taip išsiliejo ir tiesiog sunaikino jaunučių chorų dainavimą: jie dainavo, o visi kiti pradėjo kvailioti ir spontaniškai kelti tas bangas. Tuo metu tikrai to jovalo nereikėjo. Deja, sustabdyti nebuvo įmanoma. Tai atsitiko šventės „Mes Lietuvos vaikai“ metu. Todėl ir įspėju: kur ir kaip gali nuvesti į kitą kraštutinumą lyg ir geras sumanymas! Kartoju: mano filosofija ir noras – kad režisūra neturi trukdyti dainai.

Turime skaitytis su ribotomis vaikų fizinėmis galimybėmis, todėl šį kartą pučiamųjų orkestrai nebus kviečiami į Vingio parką. Įpratome Dainų dienoje juos traktuoti kaip atskirą padalą: pavedame groti įžangą, tarsi uvertiūrą, arba skiriame atskirą vietą su jų pačių pasirinktu repertuaru. Kartu pasirodymo metu neretai vyksta dainininkų grupių persirikiavimai. Ar tai gerai, ar blogai? Šioje dainų šventėje persirikiuos tik jaunučių chorai. Kiti dalyvaus visos šventės metu.

Dar vienas pavyzdys iš praeitų metų moksleivių dainų šventės Rygoje. Kadangi latviai neorganizuoja atskiros dienos folklorui, jie viską apjungia. Aš pavadinčiau tai Klaipėdos modeliu, kai vienu metu pasirodo chorai, šokių kolektyvai ir liaudies instrumentų ansambliai. Žodžiu, marga struktūra. Bet taip susiklostė tam tikra tradicija. Tokia struktūra gyva ir kitose regioninėse šventėse. Neturime tikslo jos perkelti į didžiąją šventę Vilniuje. Lietuvos moksleivių dainų šventė turės atskirą Ansamblių vakarą Kalnų parke – taip praturtinant visą šventės turinio spektrą, išsiskiriantį savo renginių gausa nuo latvių ar estų moksleivių švenčių.

R. Gudelis. Gal dar bus ir daugiau, Jūsų nepaminėtų naujovių?

V. Miškinis. Šį kartą šventėje viena iš naujovių bus dainavimo komentavimas kurčiųjų gestų kalba – ko šventėje dar niekada nebuvo. Vadinasi, rengėjų laukia dar vienas didelis iššūkis. Dainų šventė prasidės su mano diriguojama M. K. Čiurlionio „Dainų dainele“. Norime šventę pradėti ypatinga rimtimi, susikaupus. Skambant melodijai, šios dainos tekstas bus rodomas kurčiųjų gestų kalba. Ir jaunučiai tame akte dalyvaus. Tam reikės nepaprastai didelio susikaupimo, rimties, net ištvermės.

Kaip tą rimtį pasiekti su mažiukais vaikais – net neįsivaizduoju. Bet ši garbė ir atsakomybė atiteks man, kaip šventės meno vadovui. Ir aš privalėsiu būti tiesiog labai griežtas neklaužadoms, nes sugadinti šį kilnų sumanymą užtektų vieno nesusipratėlio. Truputėlį pajuokos, ne vietoje iškrėstas koks nors išdykėliškas poelgis – ir viskas sugadinta! Vaikų psichologija tokia: kai jie stovi daugiatūkstantinėje minioje, kiekvienas mano, jog jo niekas nemato – „jei ir pasisukau, niekas nepastebės“... O iš tikrųjų, visiems stovint tiesiai, vienas pasisuka – ir visi mato tą vietą, kur kažkas sujudėjo. Vaikai šito nesuvokia, todėl, norint tikėtis sėkmės, kad ta gestų kalba su visais dainininkais būtų realizuota pilnoje rimtyje, reikės įdėti daug pastangų.

Tam, kad dainininkai gerai išmoktų gestų kalbą, buvo susitarta su kurčiųjų bendruomene bei jų mokytojais dėl video įrašų. Dėkingas esu gestotyros specialistams Anželikai Teresei ir ypač Nijolei Pivorienei, kuri ne tik padarė įrašus, bet dalyvavo ne vienoje įvairių chorų repeticijoje, aiškindama gestų plonybes. Be jų pagalbos neapsieisime ir per šventės repeticijas Vingio parke.

Šį kartą šventė liepos 3 dieną prasidės eisena Gedimino prospektu nuo Seimo rūmų iki Arkikatedros. Eisena trumpa – nenorime varginti dalyvių ilgu ėjimu į Vingio parką. Prie Arkikatedros bus regalijų teikimo ceremonija/aktas ir gal dar kai kas – tai jau režisierių sritis. Šį kartą eisenoje turės progos dalyvauti visi šventės atlikėjai: ir choristai, ir šokėjai, ir grojantys instrumentais, visos amžiaus grupės, įskaitant jaunučius. Žodžiu, visi, kurie kuria ir dalyvauja visose šventės programose.

Pučiamųjų orkestrai turės savistovią programą ir su ja koncertuos ne tik Vilniuje, bet ir jo apylinkėse. Šįkart jie netaps Dainų dienos dalimi, bet maksimaliai galės realizuoti save. Čia svarų žodį tars Lietuvos pučiamųjų šefas ir maestro Remigijus Vilys.

Šokių diena į savo generalinę repeticiją pakvies kitus Dainų dienos dalyvius. Tai sveikintinas organizatorių noras suteikti galimybę dalyviams stebėti ir kitus renginius. Ir šokėjai stebės Dainų dieną – o to irgi niekada nėra buvę.

Šalia viso to pagirtinas organizatorių noras suteikti galimybę visiems atlikėjams pasilikti Vilniuje iki liepos 7 dienos, kad nereiktų po šventės naktį strimgalviais skubėti į namus. Taigi, ir jaunučių chorai galės sulaukti šventės finalo.

R. Gudelis. Tikimės, jog ateinanti Moksleivių šventė sulauks didelio pasisekimo – gal ne mažesnio kaip 2024 m. Jubiliejinė. Ji atneš meninių naujovių, šviežios atgaivos, sutaikys mus, susinervinusius, susiskaldžiusius, nes juk kas nuoširdžiau ir jautriau kaip jaunimas gali priminti suaugusiems, kad šalia kasdienybės dar yra tautos bendrystė, aukštosios humanistinės, krikščioniškosios ir tautinės vertybės, mūsų pareigos Tėvynei.

V. Miškinis. Nemanau, kad reikėtų eksperimentuoti su vaikais, velti juos į politiką, tačiau yra daug mažyčių detalių, kurios galų gale formuoja mūsų mentalitetą, ir visi mes, nori nenori, turime žengti koja kojon su jaunimu, mus supančia aplinka. Jaunimas per medijas išgyvena drastišką žanrų įvairovę, persisemia naujienomis.

Be jau minėtų, viena šios šventės inovacijų – sukurta patariamoji Lietuvos jaunimo grupė, apie kurią jau užsiminiau. Ji teikė savo pasiūlymus, įvardino savo viltis, savo vizijas šventės rengėjams. Vienu žodžiu, jie išsakė mintis, ko pageidautų šventėje. O jaunimas visuomet kupinas ambicijų, įdomių siūlymų. Jiems reikia to, ką jie mato aplink save, ką jie vartoja.

Ši grupė inicijavo ne vieną pasiūlymą, kaip geriau viešinti artėjančią šventę, pasitelkiant socialinių medijų platformas. Tarybai vadovauja talentinga vadybininkė Ieva Krivickaitė.

Jaunimui dar reikia ir Džesikos Shy, reikia Monikos Liu, Jazzu, reikia vilkėti kaip Gabrielius Vagelis, Vidas Bareikis. Jie įsivaizduoja, kad šitos puošmenos pagražintų dainų šventę, atspindėtų jų lūkesčius, žengtų su nūdiena. Labai sudėtinga tokius dalykus tarpusavy derinti: tradicija ir naujovė, popsas ir klasika. Ką naujo galima inkrustuoti į šventę? Stengiamės, kaip įmanydami.

Ne aš vienas – visa kūrybinė grupė, sukomponuota iš ryškiausių Lietuvos chorvedžių, tikrų savo žanro profesionalų, kuriuos koordinuoja Silvija Pročkytė, specialiai šventės organizatorių angažuota šio proceso reguliavimui. Tai ir labai svarbus sėkmės komponentas – garsas. Čia savo žodį tars ir Valdas Karpuška, turintis milžinišką patirtį masinių renginių garso valdyme. Viską apjungti į vientisą vaizdą padės savo srities meistrė, dailininkė scenografė Sigita Šimkūnaitė. Ir po šventės kažkas įvyks – lai lieka paslaptimi.

Aš tikiu jaunimu, tikiu šios šventės sėkme!

R. Gudelis. Ačiū už pokalbį, sėkmės Jums šventėje!

Nuotraukos autorė Monika Matilda Andrulytė