Aš valgau saulę ir užsigeriu lietumi
Vokiečių kompozitorius Sven Helbig - moderniosios klasikinės muzikos atstovas, savo kūryboje aprėpiantis tiek klasikos, tiek pop muzikos pasaulius, puikiai panaudojantis tiek vieno, tiek kito žanro elementus. Naujausias kompozitoriaus kūrinys mišios "I Eat the Sun and Drink the Rain" apjungia chorinę ir elektroninę muziką. Pirmą kartą kūrinys skambėjo rugsėjį Berlyne. Dirigavo vienas charizmatiškiausių dirigentų pasaulyje - Kristjan Järvi, įrašė Vocalconsort Berlin, koncerto globėjais tapo Neue Meister label. Netrukus Lietuvoje šį kūrinį atliks Šiaulių valstybinis kamerinis choras “Polifonija”, kūrinio autorius kompozitorius ir Dj'us Sven Helbig, diriguos Gintautas Venislovas. Kūrinys skambės Valdovų rūmų Didžiojoje Renesansinėje menėje.
Į www.planethugill.com korespondento klausimą, kokia filosofija ir istorija slypi mišiose „Aš valgau saulę ir užsigeriu lietu“, Sven Helbig atsakė, jog nerimauja dėl dabartinės pasaulio padėties. Jis kelia sau klausimą, ką menas gali padaryti, kad paskatintų žmoniją atsigręžti į tikrąsias vertybes, ir bando tai padaryti savo kūryba. Paklaustas, kaip jis pristatytų kūrinį žmogui, kuris niekada negirdėjo šio kūrinio, autorius pradėjo pasakoti ne apie muziką, bet apie tekstą ir jo filosofinę prasmę. „Tai yra ne tik konceptualus darbas, sukurtas įrašų studijai, tai yra kažkas tokio, kas koncertų salėje atgyja ir tuo metu gyvena darnoje su choro skambesiu bei Sveno kuriama gyvo garso elektronine muzika“- teigia korespondentas. „Svenas jaučia, kad jo kuriama muzika yra šių laikų produktas, įtakotas informacijos prieinamumo bei interneto. Kompozitoriai, kaip Sven Helbig, semiasi įkvėpimo iš šono, iš įvairių šaltinių, o ne tik iš praeities klasikos meistrų. Taigi Svenas naudoja post-roką ir elektroninę muziką, bet ją transformuoja klasikiniams instrumentams“,- rašoma www.planethugill.com.
Sven Hilberg gimė 1968 m. Vokietijos Demokratinėje respublikoje, netoli Lenkijos sienos, ir kai kurie to meto pasaulio muzikiniai įvykiai dėl šalies uždarumo ir šeimos tradicijų bei požiūrio į muziką jam buvo tiesiog neprieinami. 1982 m. metais jis rado atlikėjos Anne Sophie Mutter kompaktinį diską ir ten įrašyta muzika jam labai patiko. Tai buvo pirmoji mažytė galimybė sužinoti daugiau apie šią muzikę ir apie šios rūšies muziką apskritai. Tačiau gauti informacijos buvo sunku. Jis tik galėjo klausinėti draugų, ir laukti, kol kas nors ką nors apie tai papasakos.
Ieškodamas informacijos muzikos žurnaluose, klausdamas, jis šiek tiek praplėtė savo muzikinį horizontą, sužinojo apie tokius muzikinius reiškinius, kaip Miles Davis ar Radiohead muzika.
Tai šiandien muzikantai gali savo valia varijuoti tarp klasikinės ir populiariosios muzikos, tačiau iš tiesų, Sveno nuomone, ribos yra tik mūsų galvose, nes su tuo mes užaugome. Svenas regi naują klasikinę muziką ne kaip dar vieną Beethoveno medžio šaką. Jis teigia jaučiantis, kad šiandien sukurta muzika turi visai kitą pagrindą nei mums įprasta klasikinėje muzikoje.
Kad apibūdintų naujosios muzikos stiliaus raidą, Svenas pateikia analogiją su Brazilijos muzika. Šiandien visi žvelgia į bosanovos žanrą, kaip į Brazilijos klasiką. Tačiau šis žanras turi sudėtingą kilmės miksą, susidariusį laikais, kuomet Ispanų užkariautojai atsivežė į Pietų Ameriką vergus iš Afrikos, žudė vietinius. Šiuo periodu gimė bosanova ir niekas nebeprisimena, kokia muzika Brazilijoje dominavo iki tol.
Svenas atkreipia dėmesį į svarbų skirtumą tarp klasikinės ir populiariosios muzikos. Jei prieš koncertą matote tokius instrumentus, kaip gitara, bosinė gitara, mušamieji, jūs negalite iš anksto nuspėti, koks muzikos žanras skambės: džiazas, rokas ar ritmenbliuzas, tačiau jei scenoje išvysite du smuikus, altą ir violončelę, žiūrovai iš karto spės, kad kvartetas atliks Šostakovičiaus, J. Brahmso ar B. Bartoko muziką. Šį reiškinį Svenas nori pakeisti. Jo nuomone, tai, ką jis mato kaip naują klasikinę muziką, nėra įvairių žanrų junginys, tai atskiras savarankiškas žanras.
Apibūdindamas savąsias mišias, Svenas savo kūrinį įvardina kaip chorinę muziką su elektronikos prieskoniu. Čia jis pavartoja maisto ir gė \\``zrimų analogiją: chorinė muziką pagardinta elektroninės muzikos garsais, kaip, pavyzdžiui, sausas martini sumaišytas su Noilly Prat. Svenas savo naujame kūrinyje elektroninę muziką naudoja kaip užpildą tarp chorinės muzikos pauzių.
Kurdamas mišias jis pradėjo nuo klausimo sau pačiam: ką aš noriu pasakyti? Jis teigia galvojęs apie humanizmą ir žmogaus vertybes, todėl ir sukūrė šia tema atskirą tekstą. Chorą savo kūrinio atlikimui Sven Helbig pasirinko todėl, kad dainavimas, jo nuomone, yra žmogiškiausia vertybė muzikoje, visos muzikos pagrindas. Be to, dainavimas chore – bene žmogiškiausia patirtis, sujungianti asmenybes į kolektyvą. Svenas „naudoja“ žmones kaip aliuzją į bendruomeninę veiklą, kuria siekiama tapti didesnio paveikslo dalimi, siekti išganymo, arba įveikti mirtį, o gal net patirti amžinybę. Svenas mato, kad visuomenė sudaryta iš daugybės sluoksnių ir savo interviu www.planethugill.com. pasakoja, kad Didžijoje Britanijoje matė skelbimą, žadantį visišką laisvę, kai perkate kažką naujo... Tačiau tai, ką iš tikrųjų gauname nuolat pirkdami, yra visiška vergija. Sveno dainų tekstai yra apie bandymą pasiekti išganymą, bandymą atsikratyti kaltės, palikti praeitį, bet akivaizdu, kad su žmonėmis dažniausiai tai neįvyksta. Todėl jis į savo kūrybą įpynė liturginius tekstus, tokius kaip Kyrie eleison, Agnus Dei (bandymas rasti išgelbėjimą per ką nors), o žodžiai iš Leopardi L'Infinito ragina rasti amžinybę savyje, susilieti su gamta. Visas kūrinio veiksmas paremtas turiningu dainų/giesmių tekstu. Taip bandoma atskleisti, kas šiame pasaulyje vyksta negerai. Viskas skleidžiama per žodį.
Elektroniką Svenas naudoja ten, kur choras palieka erdvės, pavyzdžiui visa oktava žemiau žemiausios choro dainuojamos natos. Jis prisipažįsta, kad reikia gerai išmanyti elektroniką, kitaip viskas gali pasisukti neigiama kryptimi. Rašydamas šį kūrinį, kompozitorius iš anksto turėjo elektronikos panaudojimo viziją. Ji tapo kontrapunktinių linijų papildymu.
Sveno naujasis projektas sulaukė gerų įvertinimų tiek iš tų, kurie susiję su klasikine muzika, tiek iš tų, kurie yra modernizmo šalininkai. Svenas netvirtina, kad tokia naujoviška muzika yra vienintelis kelias į priekį. Boulezo eros kūrybos mokykla, kuriai priklauso ir Svenas, vis dar tęsiasi, ir jis mano, kad taip ir turi būti. Kompozitorius sako, kad gerai turėti viską, nes įvairovė yra labai svarbi. O kritikai mano, kad Sveno kūriniai sukurti peržengiant konkrečios stilistikos ribas, nes jis net nežinojo, jog tokios egzistuoja. Nūdienos muzikoje dažnai vieno žanro atlikėjas atlieka kitą žanrą (klasikinės muzikos atlikėjas dainuoja populiariąją muziką ir atvirkščiai), o šiomis dienomis klasikos atstovai gerai žino tiek klasikinę, tiek elektroninę muziką. Iš dalies Sveno kūrybai ir muzikiniam supratimui turėjo įtakos tai, ką jis klausydavo gyvendamas Eisenhüttenstadtstadte – tai buvo Wagneris ir Richardas Straussas, bet tuo pačiu jis nemažai klausė ir elektroninės muzikos. Keista, bet jis užaugo nematydamas nei „gyvo“ teatro, negirdėjęs „gyvai“ atliekamos orkestro muzikos. Vaikystėje namuose muzika retai skambėdavo - Sveno mama iki šiol nemėgsta, kai namuose skamba muzika. Tad pirmąjį radijo imtuvą kompozitorius įsigijo slapta ir slapta klausydavosi muzikos. Svenas niekados neturėjo ir draugų, susijusių su muzika. Tad visa Sveno muzikos mokykla - muzika, kuri buvo transliuojama tik dviem radijo kanalais, pasiekiamais Rytų Vokietijoje: klasikinės muzikos kanalas ir Amerikos radijo stotis Berlyne, transliuojanti ritmenbliuzo muziką. Niekada nematęs orkestro, Svenas nežinojo, kas tai yra – jam tai buvo tik garsas. Tik po daugelio metų jis pirmą kartą išvydo orkestrą, kurio skambesį buvo įsimylėjęs seniai. Taigi, Sveno Helbigo kūriniai buvo sukurti neturint jokio supratimo apie muzikos konvenciją, peržengiant ribas, nes jis net nežinojo, jog tokios egzistuoja.
Lapkričio 19 dieną, 19 valandą, Valdovų rūmuose galime išgirsti „gyvai“ Sveno Helbigo muziką ir jį patį matyti prie DJ pulto. Tai unikali galimybė įsijausti į klasikinės ir elektroninės muzikos dermę ir kartu išgyventini gražiausias miušių I Eat the Sun and Drink the Rain akimirkas.
Parengta pagal www.planethugill.com