Asmik Grigorian spindesys Vienos valstybinės operos premjeroje

Praėjusių metų gruodį Vienos valstybinėje operoje vyko paskutinės Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjeriniai spektakliai. Juose triumfavo pagrindinį žiauriosios princesės vaidmenį sukūrusi Asmik Grigorian, kai kurių kritikų nuomone, užtemdžiusi garsųjį tenorą Joną Kaufmanną.

Walteris Weidringeris recenzijoje „Asmik Grigorian spindi Puccini operoje „Turandot“ režisieriaus Clauso Gutho pastatymą apibūdina kaip kamerinį laikui nepavaldų ir todėl aktualų spektaklį, tolimą nuo bet kokio pseudokiniško šurmulio. Guthas mėgina iš dalies psichologiškai pagrįsti pasaką, bet neatsisako ir simboliškumo remdamasis Sigmundu Freudu ir Franzu Kafka.

Recenzento nuomone, tai pasakojimas apie traumuotą moterį, savo agresiją nukreipiančią į išorę. Kartais pastatymui pritrūksta abstrakcijos ir realizmo balanso, tačiau Asmik Grigorian viską sustato į savo vietas, taip pat ir Joną Kaufmanną...

„Tai soprano Asmik Grigorian vakaras. Vos tik ji, Turandot, ilgais baltais plaukais, apsirengusi vestuvine suknele, pradeda „In questa reggia“ (Šiuose rūmuose), vos tik ji, prisimindama savo įsivaizduojamos prosenelės Lu Lin likimą, tarsi kunigas išskėtusi rankas delnais į viršų kartoja „Quel grido e quella morte!“ (Tas riksmas ir ta mirtis) su liepsnojančia vidine aistra, pažeidžiama ir kartu kupina geležinės stiprybės, kai tik šie aukšti si bemol gražiausia prasme įsiskverbia į jūsų smegenis ir kaulus ir kai nugara perbėga šiurpas, tuomet prasideda tikroji Giacomo Puccini „Turandot“ drama“, – rašo Walteris Weidringeris. – <...> Kadangi ji kalba apie save, ji nesinaudoja praeitimi kaip apsaugine skraiste, bet yra įstrigusi siaubingoje savo gyvenimo akimirkoje, kurioje, kaip galima numanyti, siaubingu būdu susiliejo santuoka ir [prosenelės] išprievartavimas.“

Tokio Walterio Weidringerio įvertinimo, kokį pelnė Asmik Grigorian, nesulaukė Jonas Kaufmannas, gana vėlai debiutuojantis Kalafo vaidmeniu. Jis, anot autoriaus, turėjo gerai pasistengti. Recenzento nuomone, Kaufmanno turimas vokalinio šoumeno „kapitalas“ tikriausiai galėjo suteikti jam daugiau ne tik muzikinės, bet ir sceninės judesių laisvės, tačiau kol kas solistas turi taupiai naudoti savo rezervus ir kreipti dėmesį į techniką – o tai jis moka ir daro. „Tiesa, subtilios „Non piangere, Liù“ frazės skambėjo šiek tiek blankiai. <...> O „Nessun dorma“ klausytojams netrukdė smulkios intonacinės problemos, jie labiau džiūgavo dėl žvaigždės, o ne dėl ką tik pademonstruoto garbingo atlikimo, <...> laimei, raginimų pakartoti ariją nebuvo...“

Puccini savo paskutinės operos pabaigti nespėjo, tai po kompozitoriaus mirties padarė Franco Alfano. Jo sukurta finalinė dalis yra antroji didžiausia kulminacija po „Turandot“ arijos tiek sceniniu, tiek muzikiniu požiūriu. Pasikartojančiais ekspresyviais garsais Alfano atskleidžia įvairius Turandot ir Kalafo santykių etapus, kurių dar reikia, kad jie pasiektų tvirtą sąjungą. Yra žinoma, jog Arturo Toscanini dirigavo premjerą kaip fragmentą ir tik nuo antrojo atlikimo panaudojo Alfano papildymą, nors taip brutaliai sutrumpintą, kad jis beveik nužudė kompozitoriaus charakterį; tokį atlikimą ir dabar galima išgirsti Vienoje. O Clausas Guthas naudojasi proga psichologiškai suartinti veikėjus. Ir čia, kaip sako recenzijos autorius, „Asmik Grigorian dar kartą pademonstravo savo klasę. Turandot jai gal ir pavojingas ribinis vaidmuo, bet nuo jos Salomėjos dar neteko pajusti tokios anaiptol ne paviršutiniškai gražaus, visada įelektrinančio balso ir protingos vaidybos spontaniškos ir įtikinamos dermės. Ir Kaufmannas dabar galėjo gerai atrodyti, kai jam nebereikėjo taupytis“, – pagrindinių atlikėjų vertinimą baigia Walteris Weidringeris.

Parengta pagal Walterio Weidringerio recenziją („BR-Klassik“, 2023-12-08)