ATEINAME: Julianas Germanovičius

LMTA absolventas Julianas Germanovičius 2024 metais baigė studijas prof. Aleksandros Žvirblytės fortepijono klasėje. Skaistė Rupšlaukytė kalbina neseniai F. Chopino gimtinėje koncertavusį jaunąjį muziką apie kasdienybę ir ateities planus.
Neseniai surengėte du solo koncertus Lenkijoje, F. Chopino gimtinėje, Želiazova Volia kaime. Kodėl būtent ten?
Šių metų vasario mėnesį dalyvavau „Tarptautiniame pianistų forume“ Sanoko (Lenkija) mieste ir ten galimybę surengti koncertus F. Chopino gimtinėje gavau kaip dovaną. Pagrojau jo trečiąją baladę, penkias ankstyviausias dar paauglystėje sukurtas mazurkas bei „Polonezą-fantaziją“ – vieną iš muzikinių ir emocinių jo viršūnių. Nuostabi dovana! Tiek žymių pianistų ten koncertuoja! Daugelis Chopiną grojančių pianistų apie tai galėtų tik pasvajoti. O pasirodo, kad kartais svajonės pildosi.
Kaip susidomėjote muzika? Fortepijonu?
Negalėčiau nustatyti susidomėjimo muzika pradžios taško, nes ji lydėjo mane nuo ankstyviausios vaikystės ir netgi neprisimenu tokio laiko, kada muzika būtų man neįdomi. Kažkada mano Mama turėjo storus sąsiuvinius su įvairių estradinių dainų tekstais, kurias kartu su ja dainuodavome ar tiesiog girdėjome jas per radiją, televizorių. O jau darželio išleistuvėse solo atmintinai su malonumu dainavau dainelę „Norėčiau pakeliauti aš kitam krašte…“ (tarp kitko, lietuviškai nors ir suprasdamas tada iš jos teksto gal tik kas antrą žodį). O dar prieš tai, kai man buvo vos penkeri metukai, Tėveliai užrašė mane į Nemenčinės muzikos mokyklą. Norėjo į akordeono klasę, bet mokytojai pasiūlė kelis metus pasimokyti groti pianinu, nes akordeonui atrodžiau per mažas ir per lieknas. Bet taip niekada į akordeono klasę ir neperėjau, taip ir likau prie fortepijono ir jau tikriausiai visam gyvenimui. O toliau tai viskas inertiškai – kuo toliau, tuo sudėtingesni ir gražesni kūriniai, o dar choras, dainų šventė, pirmi kompoziciniai bandymai... Taip ir įtraukė visa tai.
Vasarą įgijote fortepijono atlikimo meno magistro laipsnį, baigėte studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Koks jūsų tolimesnis kelias?
Jau dabar tarsi studijų akademijoje tęsinys ir logiška pasekmė yra nuo rugsėjo pradėtas koncertmeisterio darbas. Akompanuoju styginių katedros studentams. Be to, jau rudenį laukia koncertai akompanuojant kolegoms vokalistams. Neturiu suplanavęs solinių koncertų (nors būtent solo grojimas yra mano specialybė). Tiesiog yra labai daug kitų įdomių muzikinių veiklų. Nors laikas viską parodys.
Įkūrėte miesto kapelą, su kuria dažnai koncertuojate ne tik Lietuvoje, tačiau ir Lenkijoje bei kitose valstybėse. Kuriate jai muziką. Gal galite pasidalinti kaip atsirado šis ansamblis?
Iš tikrųjų tai yra net du ansambliai, kuriuose groju Nemenčinės kultūros centre ir abu jie vienu ar kitu kampu gali būti apibūdinti kaip miesto kapela. Vienas iš jų tai „Kapela Kawalerów Podwileńskich“ („Vilniaus krašto kavalierių kapela“). Ten groja mano geri draugai, vadovauju aš, nes visi kiti mėgėjai, dauguma net nelankę muzikos mokyklų. Kuriam savo dainas – kaip sufleruoja pavadinimas, jos dažniausiai apie mūsų krašto žmones ir gyvenvietes, o taip pat, be abejo, apie meilę. Ir prie to – žiupsnelis humoro ir (auto)ironijos – ką irgi sufleruoja pavadinimas.
Kitas ansamblis, „REZO Quartet“, susibūrė visai neseniai. Įdomu, kad pirmas mūsų pasirodymas įvyko tolimame saulėtame Sakartvele. Mus, keturis kitų ansamblių vadovus, subūrė kultūros centro direktorius Germanas Komarovskis. Skyrė konkrečią užduotį greitai paruošti programą Joninėms, kurių minėjimą organizavo Lietuvos ambasada Sakartvele. Pasiruošėme, nuskridome, pagrojome, buvo smagu, todėl ir toliau tęsiame veiklą. Aranžuojame Vilniaus krašto lenkų liaudies bei lietuvių liaudies dainas, bandome perteikti jas originaliai ir šiuolaikiškai, kartu stengdamiesi išlaikyti jų autentišką emocinį-muzikinį turinį.
Dar viena jūsų kūrybinė veikla – vadovaujate lietuvių ir lenkų bažnytiniams chorams bei grojate vargonais pamaldų metu. Gal galite plačiau papasakoti?
Sulaukęs pasiūlymo tarnauti Nemenčinės bažnyčioje, būti jos vargonininku greitai sutikau, įžvelgdamas tame sau, kaip tikinčiam krikščioniui, puikią progą geriau pažinti Kristų, o kartu dirbti gerą darbą savo miestelio bendruomenei – nuoširdžiai šlovinti Viešpatį bei gražiomis giesmėmis stengtis pajudinti kažkiek ir parapijiečių širdeles. Ar pavyksta? Gal ne visada, bet noriu tikėti, kad pavyksta. Chorus (tiksliau, sekmadieniais pagiedoti parapijiečių ansamblius) „paveldėjau“ iš anksčiau ten dirbusios vargonininkės. Jos pastangų dėka, choristai moka po kelias dešimtis (gal kai kurie ir daugiau) giesmių, tad kaip savo uždavinį matau palaikyti tų ansamblių egzistenciją ir pagal galimybes po truputį gerinti jų giedojimo kokybę.
Gyvenate pamaldų ritmu?
Tikrai taip, nors rutina visur savo juodus darbelius padaro. Todėl ir mano gyvenime būna ir stagnacijos, būna ir regreso. Štai Švč. Marijos mėnuo – spalis, Rožinio malda bažnyčioje, kas yra gera proga apsvarstymams ir galbūt žengimui į geresnį kelią.
Kokie artimiausi muzikiniai tikslai?
Ir tikslų, ir konkrečių planų kaip visada – labai daug ir įvairių. Man asmeniškai svarbus ir laukiamas tikslas bei planas kartu su poetu Arkadiusz Kobus įrašyti sukurtą dainų ciklą „Metų laikai“. Dainuos Evelina Gancevska (sopranas), mano nuomone, labai talentinga jaunos kartos dainininkė, irgi Lietuvos lenkė. Planuojame išleisti įrašus iki šių metų pabaigos.
Kiti tikslai labai paprasti. Kuo greičiau, bet gerai ir kokybiškai išmokti visus akompanimentus (o reikia kokybiškai – akademijoje laukia konkursai, koncertai, egzaminai), pasiruošti ir gerai sugroti visus suplanuotus koncertus. O tada, gal sausio mėnesį, rasti laiko kūrybai. Turiu atsiųstus man kelis tekstus dainoms, turiu seniai sumanytą preliudų fortepijonui ciklą, tik visi mano muzikiniai darbeliai neleidžia man tuo užsiimti rimčiau. O dar bent žiupsnelis džiazo... Kažkada. Galbūt.
Ar lieka laiko kitiems pomėgiams? Kokie jie?
Kadangi savo muzikinę kūrybą klasifikuodamas priskiriu pomėgiams, todėl dar kitokioms veikloms laiko lieka tikrai mažai. Dažnai prieš miegą paskaitau kokią knygą (šiuo metu, pavyzdžiui, skaitau Vilniaus poeto Aleksandro Snežkos (lenk. Aleksander Śnieżko) eilėraščius. Turiu potraukį šachmatams, kelis kartus netgi dalyvavau mėgėjų turnyruose. Krepšinį mėgstu (labai tikiuosi, kad draugai ištrauks „susimesti“ vieną ar kitą šeštadienio vakarą), kartais užmetu akį ir į „Žalgirio“ rungtynes.
Esate tarp dviejų kultūrų. Kas jus labiausiai žavi lietuvių kompozitorių kūryboje? O lenkų?
Ir lenkų, ir lietuvių kompozitorių kūryba yra turtinga ir įvairi. Daugelyje muzikos žanrų, manau, atrastume nuostabių kūrinių. Bet jeigu reikėtų išskirti tam tikras stiprias sritis, tai lietuvių muzikoje paminėčiau kūrinius chorui. Nuostabaus grožio ir tautą vienijanti yra dainų švenčių tradicija, kur šie kūriniai nuskamba. Bet ir ne tik ten. Vienijančios ir auklėjančios J. Naujalio giesmės ir dainos, M. K. Čiurlionio liaudies dainų jautrios harmonizacijos, išradingi V. Augustino kūriniai, vaikų chorams įveikiamos labai gražios Leonido Abariaus giesmės ir dainos – tikras lietuviškas muzikinis lobynas.
Stiprioji lenkų muzikos dalis, mano nuojauta, yra tautinių šokių ritmais paremta įvairių žanrų muzika. Tai gali būti ne tik šokių paskirties žanrai, bet ir instrumentiniai žanrai, dainos net giesmės dažnai turi šokiams būdingą pagrindą, kurį iš tikrųjų kažkiek mėgstu. Labai vertinu Chopino mazurkas, polonezus, J. Elsnerio ir W. Kilaro polonezai ryškūs ir įsimintini. Stanisławo Moniuszkos mozūrai ir „Kalniečių šokiai“ iš „Halkos“ bei jo mozūrai iš „Baisiojo dvaro“, obereko ritmai Karolio Szymanovskio „Ketvirtosios simfonijos“ finale... Sąrašas gali būti ilgas.