ATODŪSIAI IR AISTROS: pažįstama muzika ir pamirštas „Faustas“
Ketvirtadienio koncertą pradėjo Birštono vasaros menų akademijos dalyvė Marija Širvinskaitė, jai fortepijonu pritarė Arsenijus Esaulkovas.
Marija pasirinko dvi labai skirtingas arijas. Antonio Vivaldi operos „Justinas“ Anastazijaus ariją „Su džiaugsmu išvysiu“ ji jau buvo pristačiusi publikai pirmąjį Akademijos vakarą, kalbėdama apie koncerto „Operos lobynai“ programą. Dabar galėjome išgirsti ją pačios Marijos atliekamą. Buvo akivaizdu, kad ši muzika jai artima: arija tiko jos balsui, o dainininkės santykis su kūriniu buvo gyvas ir asmeniškas. Greta barokinės Vivaldi muzikos nuskambėjo Šviesos arija iš Laimio Vilkončiaus operos „Paukštė“ – jau visai kitos muzikinės kalbos ir kitokio emocinio pasaulio kūrinys.
Po jaunosios dainininkės pasirodymo prasidėjo pianistės Šviesės Čepliauskaitės rečitalis „Atodūsiai ir aistros“.
Šįkart tarp atlikėjos ir publikos nebuvo koncerto vedėjo. Savo programą pristatė pati pianistė – ir netrukus tapo aišku, kad jos pasakojimai nėra vien trumpos informacinės įžangos tarp kūrinių. Jie sudaro lygiavertę vakaro dalį.
Šviesė pasakojo apie kompozitorius, kūrinių atsiradimo aplinkybes, romantizmo epochą ir žmonių likimus. Kartais pagauni save laukiant ne tik kito kūrinio, bet ir kitos istorijos. Muzika tarsi pratęsdavo tai, kas ką tik buvo pasakyta, o pasakojimas savo ruožtu parengdavo klausą tam, kas tuoj nuskambės.
Programą pradėjo Fryderyko Chopino Baladė Nr. 2 F-dur. Tai kūrinys, kurio išorinė ramybė nuo pirmųjų taktų atrodo pernelyg trapi, kad galėtų išlikti. Šviesų, beveik pastoralinį pasakojimą nutraukia staigūs audros proveržiai, o baladės pabaigoje pradinis pasaulis jau nebegali sugrįžti toks, koks buvo. Šis kūrinys iš karto atvėrė abu koncerto pavadinimo polius – atodūsį ir aistrą.
Toliau skambėjo gerai pažįstamas Ferenco Liszto pasaulis: dainingos fortepijonui aranžuotos lenkiškos dainos, trečioji „Meilės svaja“, koncertinis etiudas „Atodūsis“. Tai muzika, seniai tapusi romantinio fortepijono aukso fondu – kūriniai, kurių melodijas atpažįstame, kurių kulminacijų laukiame ir kuriuos jau lydime turėdami savą klausymosi patirtį.
Šį vakarą jų paskirtis buvo ne stebinti nežinomu repertuaru. Pažįstama Chopino ir Liszto muzika kūrė romantinę erdvę, kurioje galėjo atsiverti svarbiausias programos atradimas.
Juo tapo Antano Henriko Radvilos „Faustas“.
Vilniuje gimęs kunigaikštis, politikas, violončelininkas ir kompozitorius buvo vienas pirmųjų, mėginusių Johanno Wolfgango von Goethe’s dramą perkelti į muzikinę sceną. Su Goethe jis bendravo asmeniškai, rodė jam kuriamą muziką ir savo sumanymą tobulino daugelį metų. Radvilos „Faustas“ pradėtas gerokai anksčiau, negu atsirado garsiosios Hectoro Berliozo ar Charles’io Gounod interpretacijos, tačiau šiandien jo vardas platesnei publikai beveik nežinomas.
Todėl pačios Šviesės Čepliauskaitės sukurta Fantazija Antano Henriko Radvilos muzikos „Faustui“ temomis tapo ne vien dar vienu programos numeriu. Ji atvėrė primirštą Lietuvos ir Europos kultūros istorijos ryšį.
Čia ir pasakojimas, ir muzika turėjo tikrą nežinomybės intrigą. Klausėmės ne laukdami gerai pažįstamos melodijos, o mėgindami suprasti, kokį „Faustą“ girdėjo Goethe, kaip jo dramą suvokė Vilniuje gimęs didikas ir ką iš šios muzikos šiandien išgirdo pati Fantazijos autorė.
Šiame kūrinyje susitiko keli laikai: Goethe’s drama, Radvilos romantinė vaizduotė ir šiuolaikinės pianistės žvilgsnis į beveik pamirštą partitūrą. Galbūt kaip tik čia labiausiai atsiskleidė individualus Šviesės Čepliauskaitės santykis su vakaro programa. Ji ne tik atliko muziką, bet ir sugrąžino ją į kultūrinę atmintį.
Rečitalį užbaigė Liszto koncertinė parafrazė Giuseppe’s Verdi operos „Rigoletas“ temomis. Operos kvartetą Lisztas pavertė savarankiška fortepijonine drama, vienam atlikėjui patikėdamas kelis balsus, skirtingus personažus ir visą jų emocinių santykių tinklą. Po santūresnių atodūsių programos pabaigoje liko virtuozinis spindesys ir atvira teatrinė aistra.
Šį vakarą stipriausia buvo ne pažįstamų kūrinių interpretacinė staigmena, o jų susiejimas į gyvą kultūros pasakojimą. Šviesė Čepliauskaitė scenoje buvo ir pianistė, ir savo programos gidė. Žinomi Chopino bei Liszto kūriniai suteikė klausytojams atpažinimo džiaugsmą, o Radvilos „Faustas“ – tikro atradimo akimirką.
Kartais koncertas įsimena dėl netikėtai išgirstos frazės. Kartais – dėl kūrinio, kurio iki tol nežinojai. O kartais iš jo išeini su pavarde ir istorija, kurias norisi prisiminti.
Tą vakarą ši pavardė buvo Antanas Henrikas Radvila.
Abstract
The recital Sighs and Passions by pianist Šviesė Čepliauskaitė combined familiar Romantic repertoire with an unexpected discovery. Works by Fryderyk Chopin and Franz Liszt created the musical context for the evening’s central revelation – music from Faust by Antoni Henryk Radziwiłł, the Vilnius-born composer who was among the first to set Goethe’s drama to music. Čepliauskaitė’s own Fantasy on themes from Radziwiłł’s Faust brought this largely forgotten link between Lithuanian and European cultural history back into focus. Presenting the programme herself, the pianist connected music with stories about composers, works and their historical contexts, turning the recital into a continuous cultural narrative. The evening demonstrated how a concert can offer not only the pleasure of recognising familiar music, but also the excitement of discovering a composer and a story worth remembering.
Susiję nariai
Šviesė Čepliauskaitė
Pianistė, VDU MA docentė