Augustas Gocentas – muzikos kūrinių kolekcionierius, pasakojantis istorijas skambesiu

Koncertas „Sapnas Paryžiuje“ skamba, vilnija klausytojų atmintyje, iškyla pasąmonės vaizdiniais, ataidi muzikos kūrinių sąskambiais, muzikų dovanotais akordais, tonacijomis, melodijų tėkme, kada violončelininkas Augustas Gocentas ir pianistė Gabrielė Sutkutė išsivedė visus paklaidžioti Paryžiaus gatvelėmis, panirti elegantiškai lengvan gyveniman, kai muzika pakylėja virš kasdienybės, nusineša į kitą realybę, į tą idealų pasaulio dimensiją, kur visa galima, kur visa skamba, kur visa kas atsiliepia tavo sieloje, jautriai užgavus slapčiausias jos stygas, idant jos prakalbėtų švelnumu. „Sapnas Paryžiuje“ išsiskleidė, garsų sukurtais vaizdiniais tapdamas klausytojų sąmonėje, vaizduotės atmintyje likdamas Kauno valstybinėje filharmonijoje (kovo 15 d.), M. K. Čiurlionio namuose (kovo 16 d.), Paliesiaus dvare (kovo 18 d.). Akivaizdoje koncerto vakarų pokalbis su violončelininku Augustu Gocentu.

Augustai, ką tik įvyko trys koncertai „Sapnas Paryžiuje“, pasidalinkite savomis mintimis ir pajautomis šios muzikinės patirties.

Kiekvieno koncerto „Sapnas Paryžiuje“ pabaigoje pagalvodavau: „Ir viskas?“ Man pačiam programa labai patiko, mėgavausi kiekvienu kūriniu ir norėjau groti dar ir dar! Nors mūsų programoje skambėjo tik prancūziška muzika, kiekvieno kompozitoriaus pjesė turėjo savitą muzikinę idėją, istoriją, todėl savitai kontrastuojantys kūriniai harmoningai plėtojo muzikinę koncerto prasminę mintį.

Papasakokite, kaip gimė „Sapno Paryžiuje“ muzikinė koncepcija?

Praeitais metais labai domėjausi violončelės repertuaru. Manęs laukė violončelės egzaminas Jeano Sibelijaus akademijoje, todėl reikėjo sudaryti repertuarą. Beieškodamas kūrinių egzaminui, radau nepaprastai daug nuostabių, bet užmirštų miniatiūrų. Tam tikra prasme savitai kolekcionuodamas vieną po kitos miniatiūrą, išvydau koncerto programą; o sukurti koncerto temą neužtruko, kadangi sąraše puikavosi prancūzų kompozitoriai Claudeʼas Debussy, Camilleʼis Saint-Saënsas, Gabrielis Fauré ir Mauriceʼas Ravelis.

Visada siekiu sukurti programą, kuri atpalaiduotų publiką arba suteiktų energijos; kad klausytojai nesigailėtų atėję į koncertą ir išeitų su šypsena veiduose. Todėl ieškau emociškai ryškių kūrinių, kurių kiekvienas leistų suprasti kompozitoriaus norimą perteikti istoriją. Manau, tikslinga išvengti stambios apimties kūrinių – sonatų ar siuitų, – nes išgirsti penkis–šešis skirtingos tematikos kūrinius – įdomiau nei vieną.

Trys skirtingos erdvės, trys koncertai, žinia, jog net ir išpildant tą pačią programą kiekvienas koncertas – naujas, kitas ir kitoks, tad prašyčiau prisiminti visus tris koncertus.

Pirmojo koncerto publika mums iškrėtė pokštą! Dieną prieš koncertą sužinojome, jog bilietų į koncertą neliko, dėl to koncertas perkeltas į didžiąją salę! Tikrai buvo netikėta. Po šio koncerto Kaune, kartu su Gabriele nusprendėme, jog kituose koncertuose programą pristatysime patys. Koncertuodamas kamerinėje aplinkoje, visada noriu užmegzti ryšį su publika, papasakoti klausytojams apie kompozitorius, jų gyvenimo istorijas, pasidalinti, kokios mūzos juos įkvėpė kurti. Bent vienas klausytojas nusišypso.

Koncertas Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose, buvo kur kas intymesnis: čia atlikėjus ir publiką skiria vos vienas metras. Pristačius pirmas tris pjeses, nuvilnijo publikos šypsenos, lengvi atodūsiai, atmosfera prisipildė šilumos, tapo ypatingai jauku, atrodė, tarytum gročiau savo draugams.

Koncertas Paliesiaus dvare buvo tikras iššūkis. Violončelė „pasipiktino“ dėl klimato pokyčių: šiek tiek atsidarė viršutinė ir apatinė dekos. Taip dažnai nutinka grojant senais instrumentais – jie labai jautriai reaguoja į temperatūros ir drėgmės kaitą. Instrumentas praranda vientisą vibraciją, dėl to violončelės balsas nuslopsta, atsiranda pašaliniai garsai: zvimbimas, smėlio šiurenimas. Tad koncertas tapo kovos vieta, bandant išgauti gražų instrumento skambesį.

Visada labai įdomu pažinti muziko asmenybę, o ji reikšmingai ir unikaliai autentiškai formuojasi ankstyvuoju, pačiu ankstyviausiuoju gyvenimo etapu, Augustai, kokia aplinka Jus supo, kas ir kaip veikė, kūrė vaikystėje? Kokia ji buvo muzikine prasme, kiek ir kokios muzikos skambėjo, kokie kūriniai įsiminę?

Muzika mane supo dar prieš gimstant: mama, laukdamasi manęs, akompanavo ir koncertavo kartu su dainininkais, todėl su Giacomo Puccini, Gioachino Rossini, Giuseppe Verdi susipažinau anksčiau nei su savo tėvais. Kai buvau penkerių, kartais tėvai mane palikdavo vieną namuose, norėdami, jog grįžę namo rastų mane ten, kur palikę, įjungdavo Andrew Lloydo Webberio miuziklą „Katės“. Tai yra fantastiška pjesė, kuria iki šios dienos be galo žaviuosi. Taip pat buvau vedamas į „Keistuolių“ ir „Raganiukės“ teatrus, į koncertus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, tačiau tada klasikinės muzikos nemėgau. Tik prasidėjus paauglystei mano skonis pasikeitė ir ėmiau žvelgti rimtai į klasikinę muziką, pats ją atlikti.

Kaip minėjote, Jūs studijavote Jeano Sibelijaus akademijoje, kur įgytas bakalauro diplomas, vėliau magistro laipsnis. Viename interviu kalbėjote apie savo mokytoją profesorių Martti Rousi, Augustai, Jūsų patyrimu, kaip mokytojo asmenybė veikia Jūsų raišką? Kokios Jūsų asmeninės patirtys, įžvalgos?

Mano profesorius Martti Rousi visada džiaugiasi gyvenimu, jis į viską žvelgia paprasčiau, tai labai akivaizdu jo pamokose. Jam visada rūpėjo studento savitumas, dėl to jis teikdavo daug laisvės interpretuojant muzikos kūrinius. Pamokų metu profesorius visada pasakodavo apie kompozitorių gyvenimus, jų kūrybos istorijas, norėdamas, kad suprastume autorių vidinius pasaulius, pažintume jų jausmus, suvoktume, kas skatino juos kurti, matytume, kaip visa tai atsispindi kompozicijose. Pavyzdžiui, neseniai atlikau Friedricho Guldos koncertą violončelei ir pučiamųjų orkestrui. Likus keletui savaičių iki pasirodymo, Rousi užsiminė, jog 1999 m. kovo 28 d. Gulda suvaidino savo mirtį, o šv. Velykų laikotarpiu surengė du koncertus pavadinimu „Friedricho Guldos Prisikėlimo Vakarėlis“. Po tokios istorijos koncertą grojau visai kitaip.

Jeigu turėtumėte galimybę sutikti muzikos meno istorinę ar dabarties asmenybę, ką ir kodėl norėtumėte?

Jeigu galėčiau sutikti istorinę asmenybę, keliaučiau į praeitį – į 1940-uosius susitikti su Gregoru Piatigorsky. Piatigorsky buvo fantastiškas violončelininkas, jo muzikinė raiška tiesiog neturėjo ribų, o techniniam meistriškumui nebuvo jokių kliūčių. Praleisčiau keletą savaičių jo klasėje stebėdamas pamokas ir tai, kaip jis pats muzikuoja.

Kol violončelininkas kartu su savo draugais Jascha Heifetzu, Arthuru Rubinsteinu ir Igoriu Stravinskiu gurkšnoja kavą, jeigu Gregoras leistų, aš tyliai prisistumčiau kėdę šalia ir klausyčiausi jų pokalbių.