Austrų pianistė Agnes Wolf: aš pamilau nuostabųjį Vilnių

Pripažinta kaip viena geriausių jaunosios kartos romantinės muzikos interpretatorių austrų pianistė Agnes Wolf, grįžta į Lietuvą su programa „Austrų ir vokiečių romantikai“.

- Ar tikite, kad muzikos pagalba mes galime pasaulį padaryti geresnį?

Taip, aš tuo įsitikinusi. Nemanau, kad muzika gali turėti tiesioginį poveikį politikai, nemanau, kad ji gali sustabdyti karą Sirijoje, bet tvirtai tikiu, kad žmonės, kurie myli, groja ir vertina muziką, nepradės ir neparems karo. Jei esi menininkas, tavyje turi būti žmogiškosios savybės – kūnas, smegenys ir, svarbiausia – širdis. Meno rūšis turi padėti tobulėti, t.y. idealistiniai kalbant, turite tapti geresnis ir, todėl, daryti įtaką žmonėms ir pasauliui aplink jus.

 - Jus taip pat žino kaip salsos šokėją, turite tatuiruotę ant rankos, gyvenate labai aktyvų visuomeninį gyvenimą. Kaip Jūs su tuo susidorojate būdama klasikinės muzikos atlikėja–pianiste?

Jei grojate klasikinę muziką, tai nereiškia, kad turite elgtis kaip asmuo iš 18 amžiaus.  Galite būti jaunas žmogus, vis dar vaikščioti į Luvrą ir žavėtis Mona Liza – didieji meno kūriniai visada yra amžini.

Kalbant apie tatuiruotę: joje pavaizduotas muzikinis motyvas – muzikos forma išreikštas J.S. Bacho parašas, todėl ji gana glaudžiai susijusi su mano, kaip klasikinės muzikos atlikėjos, gyvenimu!

O mano visuomeninis gyvenimas ir salsa šokiai: manau, kad menininkui būtina išeiti iš namų ir bendrauti su žmonėmis! Ypač dėl to, kad pianistai daug laiko praleidžia vieni su savo instrumentu, tad reikalinga atsvara, kitaip galima tapti vienišu ar net šiek tiek pamišusiu.

- Koks buvo Jūsų pirmasis koncertas Vilniuje? Iš savo pusės galiu pasakyti, kad pirmą kartą mačiau pilną žmonių Rotušės salę, kurie susirinko į klasikinės muzikos koncertą. Viena mūsų žinoma pianistė sakė, kad ji buvo nustebinta Jūsų „žavingo paprastumo ir dramatizmo“.

Aš pamilau nuostabų Vilniaus miestą ir sutikau puikių žmonių, kurie mane taip šiltai priėmė. Labai malonu, kad šį rudenį koncertuosiu Užutrakio dvare.

Paprastumas ir dramatizmas – tai, ko gero prieštaraujantys teiginiai, bet priimu kaip komplimentą!

- Ar paveikė Jūsų karjerą teigiamai faktas, kad Jūsų pavardė tokia pat, kaip ir vieno žymiausių austrų kompozitoriaus–romantiko Hugo Wolf?

Ne, bet dažnai atsakinėju į klausimą, ar mes giminės, tačiau ne, mes ne giminės. Nors ir keista, kad kartą per savaitę dėstau name, kuriame jis gyveno ir kūrė, bet tai tik sutapimas!

- Jei ne klasikinę muziką, kokią dar muziką norėtumėte groti koncerto metu?

Man labai patinka džiazas ir daug atiduočiau, kad galėčiau jį groti, bet, deja, tai visiškai kitoks muzikos pasaulis. Tačiau mėgstu eiti į džiazo muzikos koncertus!

- Kokią Jūs matote šiandienos kamerinės muzikos sceną Europoje? Ar jai vis dar yra vietos?

Manau, kad visada atsiras žmonių, kurie myli ir vertina klasikinę muziką. Be abejo kamerinė muzika niekada nebuvo masiniu reiškiniu, bet ne tai svarbiausia! Ji skirta groti mažose, specialiose auditorijose, ne didelėse salėse, bet intymioje erdvėje. Aplink save matau daug žmonių, kurie šiek tiek nusivylę gyvenimu skaitmeniniame pasaulyje ir ieško būtent asmeninės, tikros patirties, kurią jie gali gauti klausydamiesi gyvo koncerto.

- Kas Jums suteikia didžiausią malonumą muzikuojant?

Ką tik paminėjome – kamerinė muzika. Be abejo man patinka solo repertuaras, tačiau nieko nėra nuostabesnio nei dalytis muzikiniais išgyvenimais, groti ir kartu bendrauti scenoje. Tas pats liečia ir darbą su dainininkais.

- Ką galėtumėte pasakyti fortepijonu groti besimokantiems studentams, nes žinoma, jog Jūsų karjera prasidėjo anksti kai laimėjote pirmą prizą prestižiniuose vaikų konkursuose „Steinway“ bei "Jugend musiziert", tebūdama 11 metų?

Man niekada nepatiko konkursai, dalyvavau keliuose, kai buvau vaikas, ir niekada apie tai negalvojau. Sutinku su Bartoku, kuris pasakė: „Varžybos (konkursai) skirti arkliams, o ne muzikantams.“ Patarčiau visiems pamiršti prizus ir tiesiog mylėti muziką!

Agnes Wolf koncertuos lapkričio 8 dieną Užutrakio dvaro sodybos rūmų Baltojoje salėje su sopranu Egle Strumskyte.