Baleto artistės Ingos Briazkalovaitės ypatingieji bateliai
Baleto artistė ir choreografė Inga Briazkalovaitė žinoma ne tik kaip baleto šokėja, bet ir bebaimė vertikalaus šokio pradininkė pajūryje. Kaip tik ją – šokėją, pedagogę ir choreografę I. Briazkalovaitę – šįkart ir pakvietėme atviram pokalbiui ne tik apie profesinę veiklą...
Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime?
Gimiau ir augau Vilniuje. Mamai galima dėkoti visą gyvenimą ir už viską. Dar niekam to nesu pasakojusi, bet gimiau turėdama tam tikrą sveikatos sutrikimą – padidintą raumenų tonusą (kai raumenys yra pertempti taip, kad vaikas negali atsistoti pilna pėda). Turėjau mokytis vaikščioti su specialiais batukais. Gyvenimo ironija, kad vėliau pasirinkau balerinos profesiją ir vėl turėjau avėti ypatingus batelius – puantus. Už tai irgi dėkoju mamai.
Anksčiau gavusi klausimą, kas man yra šokis, nerasdavau tinkamų žodžių. Kai vertikalaus šokio projekte dirbome kartu su profesionalais iš Nyderlandų, viena viešnia, pamačiusi, kuo aš gyvenu ir kaip šoku, kaip dirbu su vaikais, ištarė auksinę frazę – aistra. Tada supratau, kas man yra šokis.
Du jūsų kaip balerinos dešimtmečiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupėje: nuo ko viskas prasidėjo? Ką įvardintumėt kaip svarbiausią patirtį?
Baigiant mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Jurijus Smoriginas pasiūlė važiuoti šokti būtent į šio teatro baleto trupę. Čia dirbo kelios merginos iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos: tai mane įkvėpė ir suteikė pasitikėjimo. Jos gražiai atsiliepė apie baleto trupę.
Atvykau į Klaipėdą planuodama pabūti čia vienerius metus. Po metų įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti mechanikos inžinerijos, todėl nusprendžiau likti ilgesniam laikui. Taip pamažu vieneri metai teatre virto visais aštuoniolika (juokiasi)...
Noriu padėkoti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui už puikią patirtį. Menų mokykloje mes mokėmės baleto, o pradėjus dirbti teatre teko gilintis į aktorinio meno subtilybes, mokytis scenos kalbos, susipažinti su kitais šokio stiliais, akrobatiniais elementais, kurie ilgainiui virto hobiu ir dar vienu iššūkiu sau. Galimybė plėsti akiratį ir buvo didžiausia patirtis.
Labiausiai Jums įsiminęs spektaklis? Ar sulaukėte savo svajonių vaidmens?
Svajonių vaidmuo... Panašu, kad jo nesulaukiau. Labiausiai įsiminęs spektaklis buvo „Karmen“. Tačiau manau, kad jame šokau per anksti: žvelgdama iš nūdienos perspektyvos, matau, kad neišpildžiau šio vaidmens taip, kaip vėliau būčiau galėjusi. Bent penkeriais metais vėliau mano personažas jau būtų buvęs moteriškesnis, fatališkesnis, aistringesnis... O tuo metu dar trūko brandos ir patirties.
Ar teko sutikti atkaklių, net įkyrių gerbėjų?
Buvo vienas įkyruolis (juokiasi). Su juo kartu mes jau 17 metų...
Ar tiesa, kad repetuojant kiekvieną šokio judesį tenka atlikti dešimtis kartų – tik tada galima tikėtis sėkmės?
Manau, ir dešimčių kartų kartais tam neužtenka...
Ruošiatės Jacques'o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjerai. Kuo ketinate sužavėti žiūrovus?
Pačiai sunku apibūdinti savo choreografiją – ji neturi vienos aiškios stilistikos ir kuriama vadovaujantis vidiniu pojūčiu. O pojūtis grindžiamas praktine patirtimi, teorija ir eksperimentais. Dirbdamos kartu su režisiere R. Bunikyte, kaskart išsikeliame sau naujų iššūkių. Pavyzdžiui, statant miuziklą „Čikaga“ teko gilintis į stepo, pole dance, žongliravimo subtilybes. „Orfėjo pragare“ pastatymas taip pat labai spalvingas choreografine prasme: nuo velniukų iki dievybių, nuo menueto iki kankano... Ši operetė – ironiška, net satyriška situacijų komedija. Daugiau detalių nesinori atskleisti, tad visiems, per karantiną pasiilgusiems gaivaus humoro, siūlysime ją pamatyti.
Kiek spektaklių anksčiau esate sukūrusi kartu su režisiere R. Bunikyte?
Pirmasis mūsų bendras projektas – dar 2014 m. sukurtas miuzikas „The Beatles Show“. Visi didesni ar mažesni projektai, kuriuos įgyvendinau per pastaruosius trejus metus, buvo kuriami kartu su R. Bunikyte: pradedant nuo šokių mokyklos „Coda“ pasirodymo „Žaidimai“, rodyto Jūros šventės metu, iki spektaklio vaikams „Pagauk tamsą“. Būta ir naujametinių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertų, pasirodymo po rekonstrukcijos lankytojams atidarytame Lietuvos jūrų muziejuje... Dar didesnio atgarsio susilaukė vertikalaus šokio projektai „Kalbantis bokštas“ ir „Giedanti Vydūno upė“. Galiausiai – šokių mokyklos „CODA“ spektaklis visai šeimai „Alisa stebuklų šalyje“, kuris buvo nominuotas „Padėkos kaukės“ apdovanojimui už choreografiją (bei susilaukė jo už spektaklio kostiumus). Ir, žinoma, operetė „Silva“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bei miuziklas „Čikaga“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. O dabar – „Orfėjas pragare“. Tikiuosi, tai tik naujų didelių darbų pradžia... Žaviuosi Rūtos aiškiu savo vizijos suvokimu ne tik režisūroje, bet ir šokyje. Man belieka įgyvendinti jos matymą. Aš labai džiaugiuosi ir vertinu darbą su Rūta Bunikyte.
Ką jūsų vadovaujamos šokių mokyklos „Coda“ auklėtinėms suteikė pasirodymas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Spragtuko“ spektakliuose?
Didžiuojuosi savo mokyklos mergaitėmis. Taupydami savo laiką, tėveliai dažnai parenka „patogesnį“ būrelį arčiau namų. Tačiau dėl to nukenčia vaiko interesai. Šokių mokykloje „Coda“ stengiamės, kad mūsų darbai kalbėtų už mus. Jau beveik dešimtis mūsų mokyklos šokėjų, įveikę stiprų konkursą, pradėjo mokytis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje. O viena netgi spėjo užbaigti mokslus ir prieš porą metų buvo priimta į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę. Įvyko savotiška kartų kaita: aš baigiau karjerą teatre, o mano buvusi mokinė Arletė Montvilaitė atėjo dirbti į jį.
Noriu pasidžiaugti visais savo mokiniais, o ypač tais, su kuriais dalyvavome pasaulinio lygio baleto konkursuose. Ne tik dalyvavome, bet laimėjome – Klaipėdon parvežėme prizines vietas ir specialiuosius prizus.
Auginame universalius, iššūkių nebijančius, skirtingus šokio stilius išmanančius vaikus. Todėl smagu, kad pernai buvome pakviesti į TV šokių projektą „Šokio revoliucija“ bei profesionalų „Spragtuko“ pastatymą teatre, kuriame mokyklos „Coda“ auklėtinės gavo tris solinius vaidmenis. Žinoma, ir anksčiau mūsų vaikai šokdavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymuose – pavyzdžiui, spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Smagu, kad pasikeitus teatro vadovybei ir toliau esame vertinami. Ačiū už tai, kad tikite mumis.
Balerina – Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakulteto mechanikos inžinerijos bakalaurė. Pripažinkime: netikėta...
Nuo mokyklos laikų patiko matematika ir erzino frazė, kurią dažnai girdėdavau: „Šokėjos galvoja tik kojomis“. Buvo smagu paneigti šį mitą, pasirinkus tiksliuosius mokslus. Sėkmingai įgijau bakalauro laipsnį ir buvau pakviesta magistrantūros studijoms, tačiau teko atsisakyti, nes jos būtų kirtęsi su Muzikinio teatro šokėjų darbo grafiku. Tuo metu šokis man buvo svarbesnis.
Esate vertikalaus šokio pradininkė Lietuvoje. Laipiojate sienomis labai aukštai... Gal stokojate baimės jausmo?
Visi turime baimių, ir aš nesu išimtis. Tiesiog su savo baime nuolat kovojau, norėdama išbandyti kažką naujo.
Vertikalaus šokio projektą teatrui buvau siūliusi ir anksčiau, tik nesulaukiau palaikymo. Tačiau teatro komanda pasipildė entuziastingąja Kristina Norvile, kuri patikėjo mano idėja ir ją tinkamai perkėlė ant balto lapo... Jos ir kitų žiūrovams nematomų komandos narių dėka šį projektą pristatėme Klaipėdos miestui. Šaindien džiaugiuosi jo sėkme ir bendradarbiavimu su Nyderlandų šokio trupe „Bencha Theater“, neseniai pakeitusia pavadinimą į „AERA“. Užsienio kolegų dėka mums atsivėrė naujos galimybės ir pažintys.
Jūsų dėka špagatas virto šalies rekordu...
Superšpagato idėją pirmą kartą įgyvendinome berods 2011 m. Tada Klaipėdos „Akropolio“ praėjime įvairių kolektyvų atstovai susėdo į 445 metrų ilgio špagatų liniją. Dar kartą noriu padėkoti visiems projekto dalyviams, kurie, tikėtina, šiandien jau patys veda savo vaikus į šokio būrelius.
2018 m. šį rekordą siekėme pagerinti bendradarbiaudami su partneriais Palangoje. Kartu subūrėme sportiškus žmones, kurie „nutiesė“ net 639 metrų ilgio špagatų liniją. Tik liūdna, kad panašių rekordų registravimas – biurokratiškai ilgas ir sunkus procesas...
Esate be galo energinga įvairių projektų iniciatorė. Kurie iš organizuotų renginių įsiminė?
Vieni projektai ir spektakliai susilaukia daugiau dėmesio, kiti – mažiau. Norėčiau paminėti tuos, kurie praeina tyliai. Visos mūsų surengto koncerto „Metų laikai“ uždirbtos lėšos buvo pervestos vėžiu sergančios mergaitės mamai ir skirtos mažosios ligoniukės gydymui...
Vienu metu šokių mokykla „Coda“ suteikė galimybę nemokamai lankyti baleto pamokas penkioms mergaitėms iš vaikų namų. Vienos mergaitės gyvenimą tai pakeitė kardinaliai – nenustoju žavėtis šeima, kuri ryžosi jai padėti.
Spektaklį „Alisa stebuklų šalyje“ sudarėme galimybę pamatyti vaikų namų auklėtiniams, daugiavaikių šeimų atžaloms ir sveikatos sutrikimų turintiems mažyliams. Džiaugiamės galėdami dalintis.
Ar pasitaiko jūsų darbe juodų dienų? O gal disciplinuotam žmogui tokių nebūna?
Ką jūs, aš irgi užminu ant juodų zebro dryžių. Kai viskas krenta iš rankų, tiesiog susiimi ir mažais žingsneliais judi į priekį...
Jūsų pilietiškumu ir energija galima žavėtis: net poilsiaudama su šeima prie jūros renkate šiukšles ir švarinate pajūrį...
Su šeima mėgaujamės tuo, kad gyvename prie jūros. Dažnai vaikščiodami pastebėdavome numestų šiukšlių, tik neturėdavome į ką jų surinkti. Taigi nutarėme važiuodami pasivaikščioti prie jūros pasiimti šiukšlių maišų. Nustebtumėte sužinoję, kad pagrindiniai šiukšlių klodai slypi ten, kur paprastai slepiamės vėjuotą vasaros dieną – kopose. Įdomiausi mūsų radiniai: dienos šviesos lempa, kėdės, batai, trys maišai greito maisto restorano atliekų, akumuliatorius. O populiariausi radiniai – alkoholinių gėrimų buteliai ir vienkartiniai kavos puodeliai. Liūdesys...
Moterys laimę dažnai sieja ne su karjera, o su meile, šeima. Bet vyrauja įsitikinimas, kad vaikai trukdo balerinos karjerai...
Tai klaidingas mitas: didžioji dauguma baleto trupės šokėjų turi šeimas. Esu beprotiškai dėkinga gyvenimui, kad šalia manęs yra žmogus, kuris palaiko, visokeriopai padeda, paskatina... Ir mūsų dukrytė jau mėgaujasi šokiu. Tai suteikia galimybę mums kartu praleisti daugiau laiko šokių salėje. Mano mokykloje mokoma ne vien baleto. Mano dukrai patinka stebėti „Cirque du Soleil“ pasirodymus, tad patiko ir jogos maišai, su kuriais vaidinome spektaklyje „Alisa stebuklų šalyje“. Šiuo metu mūsų atžala mokosi klasikinio ir šiuolaikinio šokio, o kokį kelią pasirinks – pamatysime vėliau.
Jei ne baletas, kuo būtumėte tapusi?
Tikiu, kad vis viena būčiau tapusi šokėja. Tik nežinau kurio žanro...
Laimė Jums yra...
Kai sekasi vaikams. Visiems vaikams.
I. Briazkalovaitės asmeninio albumo nuotr.
Inga Briazkalovaitė – balerina, projektų iniciatorė, choreografė, šokių mokyklos „Coda“ įkūrėja ir vadovė, vertikalaus šokio pradininkė Lietuvoje. Du dešimtmečius šoko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje. Sukūrė daugiau nei 50 vaidmenų teatro spektakliuose.